"Ephemerides Sacrarum Disciplinarum 4
Theologica> - Philosophicae Facultatis "
in. 2
UI
Religijos mokslo laikraštis
KAUNAS 9901 06 A A i 1026 |
L
kr
k Turinys—Summarium..
Pryj. Pr. Donydaitis Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“
De etymologia et notione verbi „religio“
Prof. Dr. O, Menglin: Aukų žymės iš senosios akmens
> 119
gadynės |
“De probatione ei aevi palaeolithici
inferioris - - 1
Šis Dr. Joli, Dėller: Senasis Istatyiršiė naujųjų atradimų šviesoj
Recentissimae explorationes in Oriente et
i Vetus Testamentum | - - + + -
Prof. J. Skvireckas | Neteisusis užvaizdas S i
Villicus iniguitatis (Lk. 16, 8) Sr ad
Prof. Dr. A. Grigaitis: Aida metodikos paie keliai
Nova methodus exegeti ca. k
Prof. E. B. Allo (aut:): Graikų-romėnų dievai gelbėtojai ASA
Prof. B. Čėsnys (vert): GEO! YOTHPES in paganizmo gračco-r0-
4 mano + * - -- > 4
Prof. Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas Sad
Christianitas ac buddhismus - - - -
Prof. 1 Pr. „Dovydaitis: Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų
a tae de vita Soo eruditorum
52 > Vincent Henry 58
e B) Louis-Charlės Ca Ji L 2
Z. + | Alessandro Bonucci + - |
nu 4 i Robert: Koldewey' =>:- 5 454
A (1 Henri Cordier - - 4
ks
Ct “* Theophile Homolle -
ias 46, Hermann Vollrat Hilprecht :
p= Joseph Tixeront - -
Ž Le comte Goblet d'Alvielia
EU AS
. . „Christian“ Bartholomae - | i
472 Gustav ss Ua
į "An
>
3 „Bernhard P el - -;
Pasebėlų I pilių p
7 „pusl 14 eil. iš virš. aisp. o > yra“ “turi būt ir yra
1 7
, " 15-22 43 > ir dedvi 8 o jiedvi i ž į
11127 1 E apa. SB DOM i su Tomu ||
18 „1-2, MirĖ. > OS, + 2ė ir jo | .
LK LSE „ atmestieji „| atmestinieji.
*
š +
Ž 19—26
« 27—42
110—111
Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“.
; “Par. Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas.
Nors beveik kiekvienas lemtesnis religijų istorijos ir teologi os vado-
“ „vėlis savo pradžioj sumini, iš kur eina žodis „religija“, tačiau šias e les
rašančiam neteko matyt nė vieno tokio, kuriame ir bent kiek plačiau būtų
“paliesta „religijos“ žodžio etimologija ir iš jos einanti to žodžio prasmė,
“arba atvirkčiai, Tiktai periodiniuose leidiniuose kartkartėmis tenka užeiti
šis klausimas paliečiant, nors taip pat labai retai. Taigi, šiame pirmajame
lietuviškame religijos mokslo periodiniame leidiny ir tarėmės būsią pravartu
„mūsų skaitytojus bent k'ek plačiau painformuoti apie šio klausimo dabar-
tinį stovį.
“ Pitmuoju požvilgiu gali pasirodyt, jog čia nėt nesama jokio klausimo.
+ Nes juk iš kiekvieno vadovėlio galima pigiai sužinot, jog krikščioniškų
“ Europos tautų kalboms žodis „religija“ teko iš lotyniškos kalbos žodžio
„eligios, „o šiojo žodžio etimologija išaišk.nama arba ciceroniškai, arba
laktanciškai... - ; .
„< Belgi jau šias dvejopas aiškinimas kaip tik rodo, jog šiuo klausimu
„ nebūta vienodos nuomonės net lotyniškoje senovėje..--Tačiau, paprastai,
tolyn į šį klausimą nesileidžiama, pasitenkinant: tik sakytuoju konstatavimu
ir abiejų nuomonių trumpu pakomentavimu. „Stai kaip trumpai ir pigiai
apsidirbama su mūsų čia keliamais klausimais geriausiame (ir plačiausiame)
religijų istorijos vadovėly, kokį yra pagaminę katalikiški šio mokslo atsto-
vai, (Cia pačioje pradžioje jėzuitas L. de Grandmaison'as skyrely pa-
vadintame „Religija: žodis ir dalykas“ taip ir tiek kalba mūsų klausimais:
„Žodis religija, bendras visoms vakarinės Europos kalboms, yra
romaniška lytis lotyniško žodžio religio. Įtikimiausia šio žodžio etimo-
+ Jogija stato jį į santykius su veiksmažodžiu 1e gere (re-ligere: surankiot,
apžvelgti savo dvasioj, apgalvot truputį susitelkiant ir, kai kuomet, nerima-
“ir kitų šalių kultūriagos. tautos: +;
+ “ š *. £ "2 - - —
*
ET.
--Staujant). Tačiau, nors kalbiškai
sunku apginti, tikrąją dabartinę
iška etimologija, kuri, bent nuo
žare (religare: vėl surišt,
termino prasmę išreikšt turi pirmėno
tanciaus laikų, religio išvęese
sujungt, vienyt)“!). ||| 1
„Daugiau pavyzdžių „religijos“
kas J- Skruodžio religijų istori
Religija yra latinų žodis .*reli
i pagrįsti paduoda lietuvi-
5 ia, antai, skaitome:
artoja beveik visos Eiropos
*) „Le mot de religion, commun A tontes les langues de V Europe acc 'dentale, est un»
Torme romane du mot latin religio. -L? 6tymologie la plūs probable de ce nom le rapportė
(mu verbe legere (reNegere, religere: recueillir, repasser dans sons esprit, rė-
hir avec une nuanče ds concentration, et, partais, d? inguičiude), Tontefois, et si malaissėv
4u'ellė soit Ą dėfendre philologiguement,- I" čtymologie vulgaire gui, depuis Lactance an moins
dėrive religio.de ligare (religare;: relier, rejoindre, unir), a V avantage d'exprimer
mieux le sens vėritable et actuel du terme“. Christus. Manuel d' Histoire des Religions par
J. Huby.: Paris 41923, 1—2 p. (plačiau šis vadovėlis sprašytas „Sotero“ 1924 m. bibliogra
fijos skyriųj)..
-————
a)
2 Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvota žodžio „religija“
„Senovės romėnai trejaip aiškino šį žodį, būtent, Ciceronas manė,
kad religija esanti kilusi iš latinų žodžio: «relegere» grįžti, iš naujo antrą
syk skaityti, suvokti, dievų bijoti, grįžti prie dievų. :
„Lactantius ėmė religiją iš žodžio: +religare> — surišti. Šiuo ryšiu
žmogus yra jungiamas, rišamas su dievais, Dievu. š
„Sabinus pas Au'ą Gelį ir Servius Sulpitius pas Makrobą religiją
išveda iš latinų žodžio: «relinguere»— palikti, pamesti, apleisti. Reiškia, jog
žmogus privalo palikti šį pasaulį, žemę ir kilti prie dievų, Dievo.“ Šv. Au-
gustinas ima iš žodžio: «reeligere»—iš naujo išrinkti, su Dievu susijungti.
„Nors žodis «religija» yra išvedamas iš šių keturių latinų žodžių, bet
vienoda yra jo reikšmė; būtent religija reiškia žmogaus ryšį su Dievu,
dievais*!).
Kaip didumoj paviršutiniškai sprendžiamas šis klausimas, gali liudyti
darir prof. E gger'io straipsnelis apie romėnų religiją, kur žodis religio,
taip pat be įrodymų, imamas surišimo į rasme ir derinimas su pačia ro-
mėnų religijos dvasia: „Žody religio, kuris reiškia rišimą, jau aiškiai mato-
mas romėniškas (religijos) supratimas: Romos piliečiai ir jų dievai su vieni
kitais surišti visai aiškiu įstatymu. Kas nėra Romos pilietis, to šis įstaty-
mas neliečia, ir jis todel yra išskirtas iš romėniškos religijos“ 2).
Tarydami šį klausimą pajudint plačiau, pirmiausia dirstelkime iš arčiau
į tas vyriausias versmes, iš kurių plaukia šie įvairūs žodž.o religio aiški-
nimai lotynų senovėj—ir pagoniškoj ir krikščioniškoj. "į .
Pagoniškosios senovės rašytojai paliko dvejopą žodžio religio eti-
mologiją. Jų viena, radusi labai maža šalininkų, eina iš Masuriaus
Sabinaus ar Servaus Sulpiciaus, kurį Makrobius vadina šiojo
aiškinimo autorium; čia religio išvedama iš relinguere?). Pasak
Aulaus Geliaus, Masurius Sabinus panašią sąvoką dėjęs į žodį reli-
iosus?). =
E Kai, Dr. Graneris, mūsų žiniomis paskutinis iš tųjų, kurie paskiau-
siu laiku yra lietę šį klausimą, paminėjęs Makrobiaus žodžius, taria del
jų tokią savo nuomonę: „Palikdami šalia poveikį, kurį šiėms rašytojams
galėjo daryt misterijos, taip suprasti religiją — nesakau jos etimologiją, bet
joje jungiamą prasmę—kai kurio akstino galėjo duoti k nigystės institucija,
kiek kunigas yra laikomas kaip būtimas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių
(liaudies), kuri tiki nepajėgianti ar esanti "neverta su dievais susisiekti tie-
sioginai. — Bet, nors visos religijos praktikuojamos kunigui tarpininkau-
jant... tačiau turima ir individualinių bei betarpiškų santykių; taip kad galime
1) K. J. Skruodys, Religijų istorija. Vilnius 1920, 5—6 p. Rašyba ir interpunkcija
cituojant palikta, kaip autoriaus, š
?) In dem Worte Re igion (religio) das de Bindung bedentet, liegt schon die rėmisch
Aufiassung klar zutage: die romischen Būrger und :h:+ Gūtter sind duch ein ganz bestimm-
tes Gesetz aneinander geburden. Wer nicht 16mischer Biūrgar is", untersteht diesem Gesetas
nicht und ist daher vn der rūm schen Relig vn aus;eschlus en“. R. Eg ger, Die rėmische
Religi n, Wiener Blūtter fūr uie Fre.nde der Antike III (1925) 71. 2
3) „Servus Suipicius religionem esse dic:-m tradidit, gūuae propter sanctitatem aliguam
remota ac serosita a nobis sit, guasi a religuendo dicta, ut ą carendo caerimonia“ Sa-
turn. 3, 3, 9.
4) „Religiosnm est, guod propter sanctitatem aliguam remotum +C sepositum a nobis eit“.
Aulus Gellius, Noctes Atticae 4, 9, 8,
Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 3
išvesti, jog kunigystės institucija negalėjo padaryt religijos taip nu-
tolusios, „a populi communione“, kaip mano sakytieji rašytoj i. Tikra,
kad su kiekviena religija visuomet sujungta paslaptingumo (misteringumo),
bet tatai yra objekte, kuriam kreipiamas mūsų garbinimas, o ne pačiamė
garbinime, kuris yra universalus ir popularus dalykas. Šiokią etimologiją,
rods, palaiko sociologų mokykla, kuri sąvokoj «sac70» mato visokios reli-
ginės apraiškos esmę bei pagrindą“ !).—|
Antroji etmologija eina iš Ciceronio. Šis lotynų kalbos mistras
religijos žodį ir sąvoką užkliudo savo rašte „De dėorum natura“ 2). Cia
vienoj vietoj jis pareiškia, kad religijos uždavinis esąs: „visa, kas eira
dievų garbinimui, stropiai apsvarstyt ir tarsi pergalvot“ 3); o kitoj šitaip iš-
veda pačią religijos etimologiją: „tie, kurie visa, kas eina dievų garbini-
mui, stropiai apsvarsto ir tarsi pergalvoja, vadinami religingais žmonėmis
iš relegendo“ etc *).. Vadinasi, Ciceronis religio veda iš relegere,
t y. „pakartotinai skaityt, pergalvot“. 2
Kad šitoks aiškinimas neišrodo kaip visai naturalus ir neverčiamas, tatai
bus jutęs jau. ir patsai Ciceronis, ką aiškiai rodo jo tasai aiškin:masis
aprašinėjimas, priduriamas žodeliu „tamguam“. Tatai suprantama, kodel
šiam aiškinimui buvo prieštarauta ir senovėj ir naujaisiais laikais.
„. Lotynų Bažnyčios rašytojas Laktancius (III-IV šimtm. po Kr.), taip
pat gerai mokėjęs lotynišką kalbą ir delto vadintas krikščionių Ciceroniu,
mūsų klausimu stojo polemikon su Ciceroniu. Pirminėj religijos žodžio
reikšmėj jis norėjo rasti, jo manymu, protingiausią sąvoką ir re.kalavo, kad
žody „religio,“—tame girtiname žmogaus santyky su dievybe, kuris yra
priešingybė peiktino santykio, išreiškiamo žodžiu „supe:stitio“, kurią distirik-
ciją yra padaręs vėl Ciceronis—esą išreikšta tai, kas kiekvienoj religijoj stovi
pirmoj vietoj; nes tasai klausimas, kuris čia tenka pirmiausia atsakyti, yra
ne kaip garbinama, bet kas garbinama. Tatai religio, kadangi ji pa-
žyminti vienintelį teisingą santykį su Dievu, turinti reikšt. garbinimą vieno
Aikrojo Dievo, kuriam „esame įpareigoti ir su kuriuo surišti maldingumo
ryšiu“, taip jog tik jį vieną pripažįsiame ir tik jam jau tarnaujame; iš čia
turinti vardą ir religija, o ne, kaip Ciceronis aiškinęs, nuo galvojimo 5). Tai-
— i
*)) Sac, Dr. Graneris, Prof. del Sem. di Mondovi: Osservazioni sulla etimologia di
„Religio“, La Seuo'a Cattolica. Anno. LII, Serie VI, Vol..VI, 47— 50 p. (Z1925 m, Liepos
mėn; šis laikraštis eina Milane, Via S. Andrea, 10). Po itališką tekstą surivokt šias eiles
Tašaučiam padėjo gerb. kun. Jokubauskas, kuriam šioj vietoj. dėkūi. — Straipsnelis
pagoniškąją lotynų senovę tik kuo trumpiausiai paliečia; kiek ilgiau nagrinėja tai, kas buvo de-
„dama religijos sąvokon krik čionijos galvotojų: Laktanciaus, Augustino, Tomo Akviniečio ir
Suarez'o, Į jį dar teks sugrįžti. 2
„ „„ *) Didumoj šiojo veikalo antraštė rašoma „De natūra deorum“; bet klasicizmo filologai
šitokį rašymą įrodinėja esant neteisingą. Žiūr. Th, Birt, Berliner philologische Wochenschrift
ka > 545. Čia jis nurodo, jog apie tai jan kalbėjęs savo veikale „Kritik und Hermeneutik“
pusl. - ž š
+ B „Omnia, guae ad cultum pertinerent; diligenter retractare et - tamguam relegere“
1 ė
*) „Oui autem,guae ad cultnm deoram pertinerent, diligenter retractarent et tamguam relege-
rėnt, sunt dicti religios: ex relegendo, ut eleg ntes ex eligendo, ex dilizendo diligentes, ex intelie-
gendo intellegentes; his enim verbis omnibus inest vis legendi eadem guae in religioso“ (2, 27).
. *) „Hac enim condicione gignimur, nt generanti nos Deo iusta et debija obsegnia
praebeamus, hunc solum noyverimus, hunc seguamur. Hoc vinculo pietatis ob-
4 Pr Dovydaitis: Etimologija ir s4v.ki žodžio „religija“
ai, pagal Laktancių, reli gio yra „surišimas, pririšimas“; panašiai randame
išsireikšta ir pagonų rašytojų !) —Šiokiam aiškinimui kai kas tiesioginai
ir netiesioginai pritarė ir naujaisiais laikais ?). ,
Tačiau ir šioks —laktanciškas—aiškinimas, nors prasmiškai imant, gal
bus ir gražesnis, betgi etimologiškai vargu yra teisingas. Tik atsiminkime,
"kad: iš teneo ir re pasidaro retineo; iš lego ir de-diligo; tat ir
žodžio religio šaknis bus buvusi ne kitokia, kaip legio (didelis skaičius,
legionas), kurio daiktavardis yra neabejotinai kilęs iš veiksmažodžio I eg ere
„Skaityt“, o ne iš ligare „rišt“. Tatai tenka vėl grįžt į Ciceronį... Taip
ir svyruojama,
Naujausiu laiku į religijos etmologiją mėginama eit iš to žodžio są-
vokos, kokia pasireiškia šį žodį vartojant romėnų rašytojams įvairiais at-
vejais. Pirm negu žiūrėsime šios srities specialiose studijose surinktų pa-
pyzdžių pravers dirstelt kad ir į paprastą geresnį piakų kalbos žadina,
tai atsklsidžiame vieną tokį, skiriamą mokyklos reikalui ir todei paremta
pavyzdžiais tiktai iš tųjų lotynų klasikų, kurie daugiausiai skaitomi auk-
štesnėse mokyklose *). Čia žodžio religio prasmė suskirstyta į ketvertą
grupių, ir kiekviena grupė dar į pogrupius. Čia visa tai ir paduodame,
atatinkamai sugrupavę: ; ;
I. 1. Atodaira, paisymas, atbojimas; abejoji-
mas; skrupulai (Riūcksicht, das Bedenken, Skrupei).
* Pavyzdžiai: religio Mario non fuerat, guo minus Glauciam occideret
(Ciceronis); religio incessit (Livius) kilo abejojimas; res in religionem versa
est (L) dalykas davė progos suabejoti; nulla mihi religio est (Horacius)
aš neturiu jokio abejojimo.
2. Dievobaimingas suabejojimas; pkazionališkai:
prietariškas susirūpinimas; religiniai skru-
pulai; (irommes Bedenken, religiėser Skrupel; oc. abergliubische
Besorgnis).
v.: Terror repentinus et obiecta religio (Cezaris); (Dumnorix) reli-
gionibus impediri sese dixit (C); religione et metu perturbari (C/); augure
consulti eam religionem exemere (L); rivos deducere nulla relligio vetuit
(Vergilius); religioni est (L) su acc. c. inf. iš to pasidaro skrupulų; guas tu
mihi religiones? (Ci) kokius tu čia man (kiši) skrupulus. Occ:: plerigue
sibi ex loco novas religionęs fingunt (C); pleni religionum animi (L).
stricti Deo et religati sumus, unde ipsa religio nomen Ceperit,
non, ut Cicero interpretatus est, a relegendo“, Divinae institutio-
nes 4, 28, 2. i
) Plg. Nigidius Figulus pas Gelių 4, 9, 2: gui nimia et superstitiosa reli-
gione sese alligaverat — žinoma, taikant kita prasme, kaip Laktanciaus; 0 visai panašiai, tai
Plut Fab, Max. 5: Tžy 7vouev ūrapT JAS eis TO Ūsiov, Ę
2 Schėmann, Corssen, Wissowa, E. Zeller, Revon, Revillė
(W. Otto žiūr, žemiau), .
3) Stowassers Lateinisch-Deutsches Schul - und Handwūrterbuch. Umgearbeitet
son Michael Petschenig, Einleitung und etymologischer Teil bearbeitet von F ra nz
Skutsch, Vierte verbesserte Auflage. Wien-Leipzig 1916. 4
Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 5
II. (kaip habituali savybė). 1, Skrupulingumas; sąžiningu-
mas, teisingumas (Skrupulositšt, Gewissenhattigkeit). Ė
“Pav: Ouo maiore religione se tueretur (Nepas); homo sine ulla reli:
gione ac fide (A) be sąžinės ir nepatikimas; fides et religio vitae (Ci) są-
žiningas (teisingas) gyvenimas; pl. iudicum religiones (Ci). i,
„2. Religingumas, dievobaimingumas, maldingumas;
metonimiškai: religija, tikėjimas; okazionaliskai: prietarai (Reli:
Bioeiai, Gottesturcht, Frommigkeit; 2e/02. Religion, Glaube; occ. Aber-
lau e). š S f :
2 :„Pav.: Anteposita irae religio (NV); iustitia erga deos religio dicitur (Ci);
justitia et religio Numae (L); meton.; religiones interpretari (C) aiškint re-
ligijos dalykus; religionum sanctitates (Ci);. occ.; vanae religionis opinio
(Kurcius); Gallorum natio est dedita religionibus (C) atsidavus visokerio-
p prietarams; animos externa religio incessit (L) svetimi prietarai
užniko. 4 2
“WI. metonimiškai 1. Dievui tarnavimas, garbinimas
(Gottesdienst, Verehrung). 7
+ Pav.: Religio, id est cultus deorum (Ci); mira guaedam religio esi Ce-
reris Hennensis (Ci); gen. subi. techum horrendum religione parentum (V).
„2, Religinė apeiga, ceremonija (religiėse Handlung,
Zeremonie); sing.“ kollekt. ir plur. religijos dalykai, kultas
(Religionswesen, Kultus). ė:
„ Pav.: Numa omnes partes religionis statuit (Ci); de religionibus sena-
tum consulere (L); religiones instituere (L) įvesdint kultą; spernit religio-
nes, abrogat leges (Tacitas). š A
3. metonimiškai: šventenybė (Heiligtum).
< „Pav.: Deorum religiones violarę (Ci); religiones se commovent (Ci);
restituit civitati illam religionėm (Ci); Agrigentini religionem domesticam
reguirebant (Ci) reikalavo „savos naminės šventenybės“, Mironiškės Apo-
lonio statulos; guae religio aut guae mačhina belli? (V). Oko
IV.1: Šventumas, šventa (Heiligkeit, das Heilige). B
„„ Pav.: Ne loci guidem religione defensus (Cu); Diana loco mutata reli-
gionem non amisit (Ci); religio templorum (7); Sucrarium Cereris (ianum,
signum) es; eadem religione gua Romae (Ci). || || || o
2; 2. Šventas Lpareiginimas (heilige Verpilichtung); okaz.: prie>
saika, šventas prižadas (Eid, heiliges Versprechen). i
„ Pav.: Nova religio iuris iurandi (C) nauja priesaikos pareiga; provin-
cia religione obstricta (Ci); religione obstrictos habere animos multitudinis
(L); Numa religionibus et divino“ iure populum' devinxit (T); occ. miles
timori magis, -guam religioni consulit (C) daugiau atsiminė baimę, kaip
tarnybos pareigą; hac religione non est deterritus (AV) šiąja priesaika...; reli-
gionem conservare (V) laikyt priesaikos žodį. k 1
3. Religijos įžeidimas, piktadarybė, prakeismas, nuo-
dėmė (Religionsverletzung, Frevel, Fluch, Sinde). ; .
6 [ Pr. Dovydaitis: Etimologija ir-sąvoka žodžio „religija“
Pav; Mendacii religione obstrictus (C) del melo kaltas; nefas non ad
religionem pertinet (N) nėra joks religijos įžeidimas; de religione gueri (Ct)
(=de religionibus violatis); religio inexpiabilis (Ci); alicuius supplicio reli-
gionem expiare (Ci). - i
Taigi, jau iš čia matyti, kokiais įvairiais atvejais vartotas žodis. religio.
Dar daugiau tatai pasirodo paieškojus pavyzdžių platesnėj lotynų litėratū-
roj, kaip rodo platesni šio dalyko tyrinėjimai... Mūsų gyvenamąjį šimtmetį
tokių tyrinėjimų yra pasirodęs keletas. Jų dabar ir einame žiūrėt. -
Pirmąjį tokį tyrinėjimą randame aktuose 3-jo internacinio Religijų Isto-
rijos Kongreso, įvykusio Oksforde 1908 m., kame yra W. Warde
Fowler'io straipsnis apie žodžio religio istoriją lotynų kalba'). Rods,
čia neliečiamas religijos etimologijos klausimas; tiktai pastebima, jog paties
autoriaus, kaip ir kito jo čia nurodomojo asmens, Conway'o, jausmas
linkstąs į Ciceronio etimologija —iš relegere. Del žodžio religio
reikšmės, tai autorius skiria dvejetą grupių, katros viena esanti daug sene-
snė ir pirmutinesnė, tai, būtent, toji, kur išreiškiama naturalus romėnų jau-
smas atžvilgiu į nepaprastus ir viršugamtinius dalykus; tam jausmui nura-
minti šiokią prasmę žodis gavęs tuo laiku, kuriuo dar nebūta val-
stybinės kunigų ir religinių ordenų institucijos. Antruoju ir vėlesniuoju
atveju žodžiu religio buvę žymima valstybės piliečio poelgis atžvilgiu į
viršugamtinius dalykus, kurie dabar be baimės ir abejojimo galėjo būt
. įsivaizduojami pripažintųjų valstybių dievų pavidalu ir tinkamai garbinami.
Religio tatai pirmoj eilėj yra buvęs jausmas, tiksliau sakant, švento bai-
mingumo, abejojimo arba baimės jausmas, sukeliamas žmogaus psichėj kaž
ko nepaprasto, neišaiškinamo. Kad šioji reikšmė esanti pati pirmutinė, ei-
ną iš'to, kad ji ne tik esanti vienintelė seniausioj literatūroj, bet kad ir
visą laiką palikusi romėnų literatūroj šalia antrosios prasmės. Kaip nuo
jausmo buvo pereita prie kulto, Fowler'is nebando aiškint. Keista ir tai,
kad jis nesiryžo iš, gramatikos atžvilgiu galimųjų, etimologijų parinkt tokių,
kurios būtų daugiausiai sutikusios su jo pateikta prasme.
“Del reigijos dalyko prasmės esmingai tas pačias pažiūras pareiškė,
Fowler'io darbo nežinodamas, ir W. F. Otto, dabartinis Frankfurto uni-
versiteto klasikinės filologijos profesorius, savame straipsny apie „Religio
ir Superstitio“ 2), plačiai leidęsis ir į šių žodžių etimologiją. š
odzius religio ir religiosus dar platesnės studijos objektu yra pada-
ręs dancigietis M. Kobbert'as, paėmęs juos savo daktariškos disertacijos
darbui, pagamintam Karaliaučiaus universitete, vadaujant žinomam, tuo
metu ten profesoriavusiam, religijos istorininkui iš filologų Liudvikui
Deubner'ui Ir pati disertacija parašyta lotyniškai ?). Šis darbas taip
pa
į !) The latin history of the word „Religio“. Transactions of the third international
congress for the history of religions. I'-s's (omas, Oksforde 1908 m. Pacių šių knygų nega-
lėjus ganti, apie kalbamąją stuviją tegalime trumpai suminėti, ;adnodami apie ją tik tas žinias,
kurių yra W. F. Otto straipsny (žiūr, žemiau).
2) Walter Otto, Religio und S perstitio, Archiv iūr Religionswissensehalt, XII,
1909, 531—551; apie religio 681— 548 pusl.
5) Da verboc m „religio“ atgue „religiosus“ 054 apud. romanos. Guestiones selectae,
Dissertatio inauguralis.. seripsit Maximilianus Kobbert. Regimonti. Ex Officina
Hartungiana MOCMX, 61 pusl. Dar platesnę studiją apie tą pat autorius planavo pagamint
Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ T
užrekomendavo jo autorių kaip specialistą, kad apie jo disertacijoj kalba-
mus. dalykus (religio, religiosa loca, religiosi dies) jį, o ne
ką kitą, pakvietė parašyt straipsnius ir į žinomąją tikrai klasikišką klaciz-
mo vokiečių enciklopediją, kurią, Pauly'ui pradėjus, dirba jau kelinta
generacija !). | š ED
. Tatai į sakytąją enciklopediją, tąjį milžinišką klasicizmo, aruodą, pa-
teko Kobbert'o palaikomoji pažiūra, priešinga Otto ir Fowlerio pa-
žiūroms, tuo tarpu kai šių dviejų pažiūros, rodosi, yra stipriau pagrįstos.
Nes netrukus, . kai tik buvo išėjusi ši, su Olto polemizuojanti, Kobbert'o di-
sertacija, Otto vėl grįžo prie kalbamos problemos dr dar stipriau pagrindo
savaip PašOns, nurodydamas Kobbert'o argumentacijos bei jo pagrindinių
premisų silpnumus.?), : . G NS
. Kobbert'o ir Otto nuomonės apie religijos dalyką ir etimologiją,
kiek tatai galima nušviesti klasikine medžiaga, o yra tiedvi vienintelės
(kiek žinoma šias eilutes rašančiam) šių dienų moksle; ir jiedvi yra dau-
giau viena kitai priešingos, nekaip vienodos. Prie jų dviejų tat dabar ir
stabtelsime. + || a sŽ ss
's Pagal Kobbert'ą3), religio savo pirmutiniausia prasme romėnams
buvo „šalia žmogaus veikianti galia, Tabu, pritapusi prie
tam tikrų laikų, vietų bei daiktų, per ką žmogus, taip sa-
kant, netekdamas savo paties valios, yra sukliudomas,
supančiojamas, suvaržomas“*). Rods, ir Otto, kai jis ieškojo, kas
subjektivia prasme imtai religijos esmei atatiktų iš objektivaus šono, taip
pat buvo panaudojęs „Tabu“ žodį. ir sąvoką"). Tačiau kai tas tabuizmas
Kobbert'ui yra pirmutiniausia religijos pasmė, iš kurios paskui išvestinos ir
įvairios subjektivios reikšmės, Otto subjektivųjį šoną religijos sąvokoj lai-
ko pačiu pirmutiniausiu. Kitais žodžiais sakant, Fowler'is ir Otto laiko, kad
religio pirmučiausia turėjo subjektivios reikšmės, kaip. tam tikras jau-
smas, sąžinės skrupulai, maldingas baimingumas, o Kobbert'as pagrindinę
šio žodžio sąvoką laiko turėjus objextivios reikšmės, ir ją buvus kaip ri-
šančią, varžančią jėgą, Tabu, pritapusią prie tam tikrų vietų, dienų, darbų.
—Išeinant iš šiaip įvairiai suprastų pagridinių religijos sąvokų, ir del jos
etimologijos jų dviejų nuomonės nevienodos. Kadangi Kobbert'ui religio
pačiame savo objektivame pagrinde jau turi „rišimą, varžymą“, tai aišku,
kad jam tegalėjo būt priimtina tik Laktanciaus etimologija — religio iš
8 Pr. Dovydaitis: Etimologija. ir sąvoka žodžio „religija“
ligare; tuo tarpu kai pagal Olto, „Ciceronio etimologija vienintelė ata-
tinka tikrajam (žodžio) vartojimui“, „Ciceronio etimologija (kitų pavyzdžių)
tobuliausiai patvirtinama“ !). S : KTS
Nors šiame mokslo ginče paskutinį (laiko atžvilgiu). žodį ištarti aplin-
kybės leido Kobbert'ui, tačiau, kaip jau aukščiau pareikšta, šias ' eilutes -ra-
A labiau įtikina Otto argumentai. Svarbiausius jų čia mėginsime
"iškelti. 1-3 ) 558 Ž LLS
Otto sutinka, kad kiek Kobbert'as teisingai išplėtojo pirminę prasmę
sąvokų religio loci, diei, actionis, kaip kokio Tabu, ginančio, drau-
dž ančio žmogui šiais daiktais naudotis, tiek maža jam pavykę šiąją prasmę
surišti su žodžio religio išvedimu iš religare. O jei net ir būtų teisinga;
kad žodis religio, etimologiškai žiūrint, galėtų reikšt „suvaržymas“, „nugy-
nimas“, „uždraudimas“, tai ar iš to tikrai taip pigu išvest faktinas jo var-
tojimas, kaip jis mano?—klausia Otto. 5 S B
Visame tame įvairume reikšmių, kurių mūsų riagrinėjamas žodis pri-
ėmė laikui einant, tačiau per visą tą lotynų kalbos plėtojimosi laiką viena
prasmė perdėm išliko, tai, būtent, „sąžinės suabejojimas“ (Gewissensbeden-
ken) arba „sąžiningumas“ (Oewissenhaitigkeit). Tąja prasmė religio var-
tojama seniausiose literatūros vietose, Plautaus ir Terenciaus (nebūtinai
rišant su „religiniais“ daiktais). Antai, Plautus Curcul. 30 sako: yocat
me ad cenam; religio fuit, denegare volui. — Terencius Andr. 941:
Chremes dar negal visiškai įtikėt, kad mergaitė yra jo karlą pavogta duktė;
jis sako: at scrupulus mi etiam unus restat, ųui me male habet. Nekan-
traująs mylimasis į tai atsako: dignus es cum tua religione, odium..t
nodum in scirpo guaeris. — Plautus Merc. 881: Nusiminęs Charinus
nori traukt į svetimą šalį, Eutychus stengiasi jį sulaikyt: „Keliu, kuriuo tu
"eisi, gresia blogi dalykai; čia giedras dangus, čia dievai šaukia“; Charinus
susimąsto: religionem illic «mi> obiecit, recipiam me illuc. Terencius
Andr. 730: vergas prašo tarnaitės, kad ji vietoj jo padėtų vaiką po durimis,
idant jis, jei reikėtų, galėtų ramiai prisiekt, kad tai padarė ne jis. Į tai
tarnaitė atsako; intellego, nova nunc religio in te istaec incessit. — Kai
gallai buvo beketiną peržengt Alpes, juos dar kurį laiką sulaikė religio.
(Livius 5, 34, 7); būtent, jie buvo girdėję apie tai ir tai.. Čia visur
religio yra suabejojimas,atodaira, sąžiningumas, susimą-
stymas. Čion dar eina: iudex religiosus sąžiningas teisėjas, toks, kuris.
stengiasi spręst kaip jam rodo jo išmanymas ir sąžinė; aures teretes et T €-
ligiosae Atticorum (Cic. orat. 27). Tokios pat religio reikalaujama ir
iš gydytojo, kuriuo galima pasitikėt (Plin. nat hist. XIX 128). Ir daugybėį.
vietų kalbama: religio est, religio tenet, religioni habetur
ir k., kai. religijos, ar, mūsišku supratimu, prietarų motivais toks ar kitoks
elgesys išrodo priegadingas, pavojingas, nelemiąs gera, t. y. kada pasirei-
škia tai parodąs slaptingas įvykių susikombinavimas. Religioni est
guibusdam porta Carmentali egredi, et in aede Jani, guae est extra eam,
senatum haberi (Festus p. 285 M.), kadangi, būtent, ten praėjusieji 306.
Fabijai, po, tame aedes Jani įvykusio, senato posėdžio visi žuvo. Kas.
3) „„Ciceros Etymologie allėin der wirklichen Gebrauchsweise angėmėssebe įst“:
>„Ciceros Etymologie wird auf vollkommenste bestūtigt“ AR XII 540, arai
Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 2 Ki
nieko neboja, neapsigalvoja, netur sąžinės, žodžiu sakant, kurį nesulaiko
jokia religio, tas elgiasi atkakliai. Senis Katonis, antai, sušunka: miror
audere atgue religionem non tenere, statuas deorum, exempla ea-
rum facierum, signa domi pro supellectile statuere! (p. 69 Jord.). (Otto AR XII).
Tuo tarpu pagal Kobbert'ą (D 37, 47, 48, E 560) religio tai pir-
miaušia buvusi Ilex sacra, 1ex guae vetat; religio est (aliguid
facere) esą tas pat, kaip nefas est. — Betgi šitai maža įtikima. Ir jo
cituojamos vietos su „religio est“, nešališkai apie jas sprendžiant, tetur-
prasmės: „tai yra priegadinga, pavojinga“ (est ist bedenklicb). Kobbert'o
(D 47, E 569) pirmasis pavyzdys iš Liv. VI, 27, 4 net verste verčia taip.
manyti. Ten pasakyta, kad religio erat vietoj mirusiojo cenzoriaus
rinkti kilą; todel ir likęs gyvasis cenzorius atsisako nuo savo pareigų; ta-
čiau ir antrieji cenzorių rinkimai pasirodo: nėsą tinkami; tuomet trečiąjį kartą.
cenzoriai visai neberenkami, nes daryti rinkimus buvo „religiosum“,
kadangi buvo matyt, jog dievai nenorėjo, kad tais metais būtų daroma
cenzūra. : Kaip gi čia galima vietoj „religiosu m“, pastatyti „nefas“2?
Ir dar, Olto cituojamieji ar nauji pavyzdžiai, ar. Kobbert'o cituotųjų pavy-
zdžių įstatymas į jų kontekstą, parodo, jog posakiai religio est ir
religioni est turi ią pačią reikšmę, jog tarp jų nėra esmingo skirtumo
(AR XIV 413t.). : Ai NG 2
* Toliau, senojoj lotynų literatūroj daugybes kartų religio yra tie-
šiog sinonimas žodžių, reiškiančių „baimę“, būtent, formido, metus,
„Kobbert'as nė nemėgina išaiškint, kuriuo būdu šiokia išsiplatinusi: žodžio.
religio reikšmė galėjo išsiplėtot iš uždraudimo, kuo jis laiko žodį pir-
miausia buvus. Jis tik kimba į Otto, nes jam ' esą neaišku, kad sąvokų
plėtojimasis galėjęs būtų eiti nuo abstraktaus dalyko į konkretų, nuo bai-
mės jutimo į bijomejį dalyką iš vieno šono ir į iš to išeinamą elgesį—-iš
kito. Kobbert'as, mat, mano sąvokų plėtojimąsi galėjus eil tik atvirkščiai,
nuo konkrečių dalykų į abstrakčius. Jis mano, jog „jau iš savęs esą
daugiau panašu į tiesą, kad religija pirmiau buvo pritapusi prie išorės
dalykų, o tik paskui įsigyvenusi žmonių sielose“. Nes esą leidžiama spėti,
kad žmonių kalboj tos sąvokos, kuriomis reiškiama žmogaus prigimtis, iš.
visa atsiradusios tiktai tuomet, kai kalba buvusi daugiau išsidirbusi '). Taip.
galvodamas, Kobbert'as laikosi Usenerio. tam tikros teorijos apie ab-
straktų kilmę. Mat, tasai vienas iš naujojo lyginamojo religijų mokslo
grindėjų savo knygose apie dievų vardus ?), visai: pripažindamas dievybių
1) „Tam per se verisimilius est religionem primum externis rebus adhaesisse, postea“de-
mūm in hominum a: imis esse collocatam. Čeniectare enim licet in sermone hominum eas noti>
ones, gvibus hominum natura exprimitur, omnino tunc „dėemum ortas esse, cųym lingua iam magis. |
esset excul'a“ D) 53. ų ' š ŠA
2) Gėtternamen. Versnch einer Lehre von der religiosen Begrilisbildung, Brnn 1896:
Lietuvini skaitytojui jos įdomios pirmoj eilėj tuo, kad čia padaryta |andymas surinkt draugėn.
ir senovės lietuvių dievų vardai. Deja, tų knygų jau nebegalima gauti nei
šiaip knygynuose nei antikvaruose. 'Tatai labai gerai padarė D-ras J. Basanavičius,
kai jis savo paskaitoj „Iš senovės lietuvių mytologijos“, skaitytoj Lietuvių Mokslo Draugijos
visuotiname susirinkime Vilniuje 1926 m. balandžio m. 6-d. (praplatintai atspausdinta Lietuvių
Tautos IV kn. 1-me 'sąsiuviny) iškėlė aikšten Usenei'.0o sakytųjų knygų medžiagą. Mūsų lai-
kraštis su pasitenkin'mu konstatuoja, kad lietuviškos senovės tyrinėtojas, šiemetinis 75 metų.
amžiaus jubilatas, p. Basanavičius, yra palietęs kartkartėmis ir senobinę. lietuvių religinę sritį. |
10 „Pr. Dovydaitis: Et'mologija ir sąvoka. žodžio „religija“
sąvokų senumą bei-+reikšmę (ko nenorėjo pripažint kai kurie senesniųjų
tyrinėtojų), betgi mano, kad tas-sąvokas tikrumoj reikią suprast kaip būd-
vardžius, ir toliau (371.p.) "klausia klausimą „ar kalba pačioj savo pra-
džio išvisa turinti abstraktų, t. y. ar tie žodžių sudarymai, kurie einą ab-
strakčioms sąvokoms pažymėti, yra šiam reikalui ir sukurti, ar gal tokiais
jie patapo tik vėliau“. Jo manymu esą antraip. Ką Usener'is „kalba toliau
šiuo klausimu, pagal Otto, „pridera prie paklaidų, "del kurių, atiduodan!
visą pagarbą dideliam žmogui, neseka būt aklam“ (AR XIV 419), Mūsų
klausimui pakanka žinot, kad indoeuropėnų kalbos savuosius abstraktus
turi jau iš indoeuropėnų prokalbės. Ža =
“Dabar leiskime kilti tokiam klausimui: jei religio pradžioj nebuvo
nieko kita, kaip tiktai psichinis žmogaus stovis, tai kaip išaiškint tokį posakį,
kaip, sakysim, religio loci, kuris juk aiškiausiai rodo, kad čia kalbama
apie vietos kokybę. Kobbert'as mini dvejetą pavyzdžių, kurie geriau-
siai rodą, kad religio. esanti pririšta prie vietos '). Tai Vergiliaus
Aen. VIII 349: „iam tum religio pavidos terrebat agrestis dira loc.i“; ir
Senekos epist. ad Luc. IV 12, 3 „„„specus:.. animum tuum guadam re-
ligionis suspicione pėreutiet“. Jei tat religio reiškia tik žmogaus „nedrąsą“,
„baimę“, „suabejojimą“, tai kaip tuomet galima esą pasakyt, kad re-
ligio terret arba religionis suspicio? Si ie
3 Tai tiesa, kad formido ir metus reiškia žmogus psichės stovius;
o betgi abu šiuodu žodžiu reiškia ir įtaisymus (įnagius), kuriais (gyvuliai)
gąsdinami. Tai rodo daugelis analogijų. Otto (AR XII 537 ir XIV. 412) šiam
reikalui religio palygina su graikų žodžiais cėjew, cepecda: (baidyti, bi-
jotis; plg. co8ėw „baidau“ 2), Brugmann,. Grundriss 1275). Stovis (būklė)
tojo, kuris ė8e;, cėdetai (baido, bijosi) pažymimas kaip oėpx< („baimė“,
„Scheu“), kuris žodis nevienu atžvilgiu tinkąs būti sulygintas su religio.
Bet tuo pat laiku ir tas daiktas ar dalykas, kurio atžvilgiu žmogus junta
„baimės, pavadinamas Gcė3ac, taigi, žodis objektivuojamas. Vadinasi, nuo
baimės, šuabejojimo bet kurio dalyko ar įvykio atžvilgiu sąvoka pereina
pačiam dalykui ar įvykiui, kuris įvaro baimės. Juk ir gr. ūeiua (=lot.
timor, metus * „baimė“ yra iaip pat ir tai, kas įbaugina (terriculamentumė
„baidyklė“?), Anam lotyniškam Vergiliaus posakiu religio +errebat
atatinka graikiškas Aischilio (Hiket 755) posakis as3n Oeioavtes. Ogi Iš
rusų išverstas ir lietuvių vartojamas posakis, kad „baimės didelės akys“
(u stracha glaza veliki), ar taip pat nerodo, "kaip subjektivus dalykas (psi-
chės stovis, jausmas) tampa objektivuotas, paverstas.kaž. kuo objektiviu?
Todel ir šiokio pavyzdžio atžvilgiu visai nesuprantama, kaip Kobbert'as
(D 53) gali šnekėt paskui Usener'į, būsią tokiuose posakiuose kaip +;0305
siofAOev (baimė užėjo) dar esą matyt senobinės reikšmės paskutinio atsi-
minimo, kad 4030< pradžioj buvęs dievas („baidytojas“, „der Scheucher)“,
Todėl ir šioj srity jo vardas teks taip pat visuomet minėti. Prie jo tokios reikšmės dar teks
grįžti nevienu atveju. š ž
“| 1) Religionem Ihco inhaerere cptime apparet ex his locis. D 16, i
3) Ir etimologiškai šių graikų žodžių kamienas < ar tik nėra aiškus. giminė lietuviškojo
„bai“? cožso. senesnė lytis yra tik cėju. Ž TAS =
3 E, F. Leopold, Lexicon graeco-latinum manuale, Lipsiae 1869, 189 p.
Pr. Dovydaitis; Etimologija ir sąvoka žodž'o „Teligija“ 1K
o tik paškui virtęs psichės stoviu. Pavyzdžių iš klasicizmo prieš šiokį su-
pratimą duoda Olto (AR XIV 419). Ir, rodos, teisingai jis mano, kad „žmo-
gaus stovis (būklė), kurį kalba turi pažymėt abstrakčiai, senovės supratimu
yra kažkas realu, kas ant jo, kaip pilnatis, užeina iš šalięs ir jį nuveikią“
(t. p. 420). Pavyzdžiai: bo3oc=—baisingas senobinis: ; dievas, gavęs savo
vardą nuo bėgimo. ir jam būdingo afekto, kaip jo sukėlėjas; 'IEpoc—kaip
meilės aistros sukėlėjas; Feb r is—drugio ligą sukelianti dievė; pagaliau
toji Baimė=—kažkokia esybė su didelėmis, išpūstomis akimis, kaip kad at-
rodo patsai išsigandęs žmogus. Vadinasi, visais. šiais atvejais, pirmiau
eina žmogaus vidujinis stovis (būklė), o paskui jo
objektivacija tam tikru menamai realiu pavidalu,
o ne atvirkščiai. pa i Aba
" Šiokiu pat būdu aišku, ir kodel religio kai kuomet gauna ią pat
reikšmę, kaip omen ir prodigium (pranašingi ženklai, nepaprasti gam-
tos reiškiniai, prajovai). Kobbert'o manymu, religio, jei ji drauge yra ir
omen, reiškianti ir vėl uždraudimą ar įsakymą *). Šį uždraudimą (interdic-
tum) duodąs 6 men; paskui esą pamažu pradėta juo žymėt ir patsai 0 men.
Tačiau juk omen'o sąvokai yra daug artime nė. suabejojimo, susibaugini-
mo sąvoka, nekaip uždraudimo. Toliau, Otto (AR XII 536) dokumentuotai
nurodo, kad prodigijai, turį santykį su rel gio, patys pavadin:mi religio-
nes (Liv. 37,3, 5 ir dažniau) ir panašia prasme religiniai nusižengimai bei
jiems tenkąs prakeiksmas laip pat vadinami religiones (Cic, -Phil. 1, 13;
Liė. 10, 40, 11 ir k.): Jei 1egio nuo senovės reiškė jau nebe „išrinkimas“,
bet „kas išrinkta“, tai Otto klausia (AR XIV 415), „kodel turėtų būt nuosta-
bu, kad, mano manymu, etimologiškai -su tuo giminingas (“religio) re
ligio, greta visuomet palikusios pagrindinės reikšmės „suabejojimas“
(„Bedenken*),- „baimė“ („Scheu“) reiškia ir tą pat, iš ko eina tas suabė-
jojimas ir baimė? 2 e pi j
* Prieš šiokius Otto argumentus, kurių čia palietėme tik vieną kitą iš
„mažiau specialios filologijos srities, Kobbert'as negali stengtis. Tačiau ir
Otto šiuo atveju išsistatė save priekaištams iš kito šono. Būtent, kai tik
jis, gindamas savąją pažiūrą, kad religio savo pirmine prasme yra bu
vęs su subjektu (žmogum) surištas dalykas, o ne su objektu
(ats. vieta), pavartojo žodį „Scheu“, kurį mes lietuviškai visur vertėme
„baimė“, tai jau galime laukt priekaišto, kad čia pasiduodama žinomai pa-
žiūrai del religijos kilmės, būtent, tos, kurią klasikinėj senovėj tarp kitų
frumpai-drūtai išreiškė materialistas-evolucionistas Lukrecius, saky-
damas, kad dievus tai pirmiausia padariusi baimė (primus in orbe deos
fecit timor), ir kurią naujausiais laikais palaiko naujieji materialistai-evolu-
<ionistai: (ypač Lubbock'as). Tačiau toks priekaištas čia tegalimas daryt tik
reikiamai dėmesingai neįsiskaičius arba neįsiklausius į kalbamąjį dalyką.
Religijos, kaip religijos, kilmės klausimas šiame straipsnely nesva:stomas,
Tačiau ir kalbant tik apie žodžio etimologiją yra neišvengiama iš vieno ar
„kito šono prieiti ir paliesti taip pat ir pati sąvoka ar sąvokos, kurios
glūdi šiame žody. O jau ir šiokiuose rėmuose, kurie čia pasistatyti, neiš-
* 1 „Illo enim ipsc tempore, guo omen aliguod apparet, interdictum guoddam. vel
pracčeptum exoritur“ D41 (pabraukta mano, Pr. D.) 3
12 Pr, Dovydaitis; Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“-
vengiamai tenka paliesti ta „baimės“, ar „bailės“, ar baimingumo“ sąvoka,
kuri nenuneigiamai yra žody religio, kaip ir jo kitų kalbų analogijose.
Nagi, juk tai nenugiamas faktas, kad, kaip aukščiau pasakyta, seno-
joj lotynų literatūroj religio ne vieną, bet daugybes kartų, yra tiesiog
sinonimas žodžių metus ir formido, reiškiančius įvairius „baimės“
laipsnius '). Antai, grįžkime prie tos jau ciiuotos Vergiliaus Eneidės
vietos (8, 349), kame autorius (Vergilius) mus su- pasakišku valdovu Euan-
deriu ir jo svečiu Eneju užlaipina į Kapitolį ir, rodydamas į šią vietą, kaip
į būsimosios Romos valstybės religinį centrą, pastebi: „Iam tum reli-
gio pavidos terrebat agrestes dir a loci“, ką mūsiškai turėtume gal šiaip
reikšti: „Jau tuomet šios vietos šiurpulinga baimė. gąsdino
baukščius laukininkus“. 4-jo šimim. po Kr. gramatikas Servius, ko-
mentuodamas šią Eneidės vietą, sako tiesiog: „religio, id est metus, ob eo
guod mentem religet dicta religio“. Kitas pavyzdys: Tacitas savoj
Germanijoj (39) pasakoja apie vieną germanų gentį, Svebus, kad jie pa-
skirtu laiku susirinkdavo šventajame miške, idant tenai aukotų dievybei
auką iš žmonių ir švęstų 1ą jų šiurpulingą apeigą; šiąją girią Tacitas va-
dina „prisca formidine sacram“ (t. y. pašvęsta senų senobinės baimės);
šiare posaky vietoj žodžio „formidine“ įstatant „religione“, mintis nei
truputį nepasikeičia. Aure, Ovidius savo Metamoriozėse (X, 693), kal
bėdamas apie maldinga baime garbinamą vietą, ją ir vadina „religione
sacer prisca“; čia, vietoj „religione“ įstatant „formidine“, -taip pat mintis
nepasikeičia.— Taigi, „baimė“, „baimingumas“ sąvokoj religio yra toks ne-
nuneigiamas elementas, kaip kad nenuneigiama, jog metus ir formi-
do yra žodžio religio sinonimai. a
Iki šiol vis „malėmės“ po klasikinę mūsų klausimo medžiagą. Ogi
paskutiniais laikais yra pasirodęs dar vienas šios srities darbas, kuris prie
šito dalyko eina remdamasis daugiau naujųjų kalbų, ypač germanistikos
suteikiamąja medžiaga. Tai yra J. Langė's straipsnelis apie religijos žo-
džio kilmę ir tikrąją prasmę?). Ir jis tatai, rodos, visai nepriklausomai nuo
iki šiol .cituotųjų asmenų ir nepaveiktas aprioriškos evolucionizmo teorijos,
o tik vaduodamasis f lologijos rodyklėmis, prieina, kad žody religio
būtinai yra baimės (Scheu) sąvoka, ir kad šitai pradžioj buvo išreiškiama
žodžiu legio, paskui religio arba formido; religio einąs iš re1e-
gere, turėjusio prasmę „zurūck-scheuen“. Mat, jis mano, kad ir lotynų
žodis |egere ėjo tam tikromis plėtojimosi kopėčiomis, keisdamas savo
reikšmę, kaip kad vokiečių kalbos žodžiai, kuriais reiškiama pagrindinė
sąvoka žodžio legere, būtent „sichten“ arba „sehen“ (per intellegere
„einsehen“ arba „Einsicht haben“)*. Į priekaištą, kad šiokia prasme—rele-
gere=—zuiūckscheuen — šis žodis senųjų rašytojų nevartojamas, Langė
1) Paga Ciceronį, skirtumas tarp metus ir formido“esąs tas, kad formido tai nuo-
latinė baimė „/ormidinem metum permanentem definiunt); tuomet metus būtų tik lyg ko-
kia laikinė, momento išgastis, Ė RA Ši
2) Prof. Dr. Julius Lange, Ursprung und eigentlicho Bedentung des: Wortes
„Religion“. Monatsblūtter fūr den kathol. Religionsunterricht an hėheren Lehranstalten XIX,
1918, 194—200; į šį darbą jan ir iki šiol buvo kartą-kitą mūsų atsižvelgta, č
3 3) Tos kopėčios tokios: sichien arba »ehen—:chwen— scheu m (kaip Giaucn ir Greuel,
triuen ir Treue, Glaube ir gleuben); šin būrin einąs ir schauern—s h udern; posakis kaip
periculum neg-legere (pavojaus nepaisyti) kągi kita. reiškiąs, kaip kad pavojaus nebijot (nicht
„Seheuen“,?
Pr. Dovydaitis“ Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ 13
atsako, kad literatiniu laiku, relegere tikrai rodo turėjęs tiktai reikšmės
«vėl apžiūrinėt, perveizėt, perstudijuot, svarstyt ir vėl lankyt» (wieder be-
sichtigen [Įdurchmustern, durchstudieren, erwžgen] und wieder besuchen)
(atžvilgiu į vietas), bet kad ši aplinkybė anaiptol nešalinanti, jog anksty-
besniais laikais šalia šios galiojusi dar ir kita reikšmė «zuriickscheuen»,
kuri paskui vėliau dar išlikusi pr.e čia priderančiame daiktavardy religio.
instruktivų pavyzdį tokios rūšies kalbos istorinio vyksmo teikiąs mums
veiksmažodis diligere. Mūsų pasiekiamąjį kalbos periodą šis žodis tetur
reikšmės «gerbti, mylėti» (achten bezw. lieben); bet kad pradžioj šalia to
jis dar turėjo reikšti tiek pat, kaip ir kuo „susirūpint ar varytis del kurio
dalyko (bedacht sein [bezw. sich einer Sache befleissigen]), tatai rodą žo-
džiai diligens „uolus“ ir diligentia „uolumas“. Šiuoju ir daugeliu
kitų panašių atvejų seniausioj kalbos plėtimosi fazėj kalbos pastangos
aiškiai buvusios nukreiptos į tai, kiek galima palengvint tiems žodžiams, kurie
del savo įvairių reikšmių pigiai galėjo sukelt nesusipratimų, ir todel atskirti
nuo jų tai vieną, tai kitą reikšmę... Todel neturį mūsų stebint, jei ir lotynų
žodį relegere ištikęs reikšmės susiaurinimo likimas. Priegtam mūsų
specialiu atveju pridedamasai skiemuo re neturįs kito aiškinimo, kaip tik
aukščiau nurodytąjį, ir šis aiškinimas sustiprinamas analogiškais lotynų
kalbos reiškiniais. Nes juk taip pat ir žodis re-spicere su „atsižvelgi-
mo“, „žvalgymosi atgal“ sąvoka rišąs ir „atsibaisėjimo“ sąvoką (mit dem
Begriffe des Zuriūckschauens verbindet den des Zurickscheuens); paskuti-
nioji są voka, iš tikro, dar aiškiai pasireiškia žody „respektas“ (baimė,
Scheu), kaip jis vartojamas ir dabartinėse kalbose, pasiskolinus jį iš lotynų .
kalbos. Sąvoka „zurūchscheuen“ kyšojanti taip pat ir su re sudėtiniuose
veiksmažodžiuose revereri ir reformidare. Prie to esą pastebėtina,
jog seniausiu laiku jau vieno nesudėtinio žodžio (be r e) pakako išreikšti
tai, kam paskiau reikšti, kad būtų pakankamai stipru, rasta reikiant sudėtinio
žodžio; taip, kad ir Iegere, specere (vėliau; vientisu veiksmažodžiu
visai nebevartotas), vereri, formidare pradžioj visai gerai apsiėję be
jokio ramsčio, taigi ir be priešakinio skiemens re, Su atskirais žodžiais
esą panašiai, kaip su atskirais žmonėmis: kai jie pilni pajėgų, tai gali be
svetimos pagalbos žengt savo keliu; bet kai esti peržengę savo augimo vir-
šūnę, tai jie darosi vis daugiau reikalingi stipresnės paramos iš šalies, Iš
kito šono, atskirų žmonių individų, kaip ir atskirų žodžių plėtojimosi laip- |
Snis yra įvairus; ir del to taip atsitikę, kad priešais sudėtinį žodį religio
su reikšme „baimė“ (Scheu) dar stovįs su visai tąja pačia reikšme vientisas
daiktavardis formido (nepaisant veiksmažodžio re-formidare). Kas
nukreipė įvairiai traktuot šiuodu daiktavardžiu, dar esą aiškiai matyt. Bū-
tent, vartojant formido, nebuvę vietos jokiems nesusipratimams; o atvir-
kščiai, reikšti tąjai sąvokai, kuri paskiau buvo reiškiama žodžiu religio,
vientisas žodis legio galėjo būti vis mažiau imamas, kadangi jį vis dau-
giau pasilaikydavo kita sąvoka, būtent, toji, kurią randame šį žodį reiškiant
literatiniais laikais—,įžymus skaičius“ arba „pulkas“ (ansehliche Žah! oder
Schar); tatai nukrypsiamai prasmei radosi būtino reikalo sukurt naujas
žodis, kuris ir buvo padarytas pridedant prie legio priešakinį skiemenį
re, iš ko ir susidariusi religio.
14 Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“ |
Religio ir formido savo reikšmės atžvilgiu pradžioj sutartinai
ėję šalia vienas kito; betgi ilgainiui pamažu religio įgavo viršų, ir paga-
liau, romėnų religiniam gyvenimui pasiekus aukščiausio laipsnio, patapo
vienintėliu žodžiu dievams. tarnavimo sąvokai išreikš'i. Žodžiui religio
galutinai įsiviešpatauti padėję dvejetas svarbių momentų. Pirmiausia, su
žodžiu formido jau perdaug mezgėsi toks šiurpulingas įvaizdas, kuris.
būtų galėjęs tikti visai pakitėjusiems žmogaus su dievybe naujiems santy-
kiams reikšti (ištariant tormido, būdavo nenoromis prisimenama re-t0r-
midare „sušiurpuliuoti“, zurickschaudern); ir antra: dalykas, žodis reli-
gio rekomendavosi kaip tik tąja savo tamsia, ir net to meto šviesuoliams
nepakankamai aiškia kilme. Del to šį žodį apsiautė paslaptingas nimbus
ir jis (tas žodis, religio) rodėsi esąs ypatingai sukurtas slėpt savyje
sakralinę reikšmę. = 4-1 . 3
Taip išprotauja Langė. Žodžio -religio etimologijos ir pirminės.
bei paskesnės jo sąvokos Langė's teorija,. trumpiausiais žodžiais išreikšta,
tatai yra šiokia: Lotynų žodis religio kilęs iš relegere su (vėliau pa-
mesta) reikšme „zurūckscheuen“; taigi, pradžioj jis bendrai reiškė „baimė“
(Scheu), o siauresne prasme „šventoji baimė, baimė prieš dievybę, Dievo
baimė“; šiąja paskiausiąja prasme jis d-bar patapęs beveik visų kultūringų
pasaulio tautų bendru lobiu. 3 1 3 aa
Pirm negu eisime žiūrėt tolesnio žodžio religio sąvokos plėtoji-
mosi, dar dirstelkime į jo etimologines ir sąvokines gimines graikų kalba.
Rods, būtų labai įdomu atsekt žodžių legere, legio, religio kamieno
eg šaknis iki indoeuropėnų prokalbės; bet ar šiuo laku pradedąs išeiti
pirmas toks žodynas !) jau suteiks žinių ir mūsų klausimu, tuo tarpu ne-
galime atsakyt. Tat noroms nenoroms tenka likti prie jau esamų senesniųjų.
lotynų ir graikų kalbos etimologinių žodynų. O tokie žodynai kaip Bre-
alio su Bailly'u, Curtius'o, Leono Meyerio, PrellwiY/zo, Wal-
dė's lotynų žodžio religio pagrindan deda žodį, giminingą graikų žo-
džiui dhčysm, kuris savo sąvoka labai panašus į relegere. Senieji loty-
nai priešingybę to, kas buvo reiškiama žodžiu religio, dažnai reiškė
žodžiu neglegentia, taigi, prieš relegerestatė neglegere (iš nec,
reiškiančio neigimą, ir Ie gere, tas pat, kaip ir non relegere); o graikų
kalba šitam atatinka 004 dhšyev; Ogi religingo žmogaus (homo religiosus)
priešenybė buvo toksai, kuris yra oūx dkėjuv (neglegens). :
Otto (AR XII 541) pastebi, jog nematyt, delko būtų negalima lygint pir-
miausia besisiūlančius žodžius lotynų legere su graikų Aėjewv. Juodi
ir vienas ir kitas rodą, kaip kalba nuo pirminės prasmės „rinku“, „suskai-
tyti“, priėjo prasmę „suprasti“, „paisyti“ (plg. intellegere), ir nuo
„skirstyti“ (diligere) yra tik vienas žingsnis prie „labai branginti“. Ė
Taip pat tūlu atžvilgiu su religio yra gimininga labai sena graikų.
sąvoka, reiškiama žodžiais aičwc, aiūstada:. Ir ji reiškia kaž ką neigiama ir
kažką teigiama, lygiai kaip ir religio; su alėcųa: palygintinas senindiškas.
idė „garbinu, šlovinu, maldauju“ (Otto AR XIV 421). 5 sj
') Vergleichendes Wėrterbuch der indogermanischen Sprachen. Von Alois Waldet
herausgegeben von Pokorny (pradėjo eit nuo II-jo tomo, kurio šiemet išėjęs I-sis
sasiuvin s Z18 pusl.). Leidžia Walter de Grugter, Berlyne.
Pr, Divydaitis: Etimūlogija ir sąvoka žodžio „religija“ 15
Ogi ir del aukščiau jau su religio lyginto žodžio cė8x4 dar ne viskas
pasakyta. Juk gi šio paties kamieno yra ir e0oė3e:4 (poef. edoėpta) Ir dašgeta,
kiekvienas su atatinkamais būdvardžiais ir veiksmažodžiais; pirmosios gru-
pės sąvokos reiškia dievobaimingumą, maldingumą, žodžiu, re-
ligiją ir religingumą gerąja, tauriąja pras me, antrosios— visa.
to neigimą—bedievybę, piktadarybę. Patys romėnai save vadino.
religingiausiais iš visų žmonių!); Ciceronis rašė, kad lyginant romėnus su“
kitomis tautomis, jei jie kitais atžvilgiais yra arba lygūs arba net žemesni.
už jas, tai betgi yra daug aukštesni už jas religijos, t. y. dievų kulto
garbinimo atžvilgiu ?).. Kai šitą šąvoką norėjo išreikšti rašytojai, rašę apie
romėnus graikų kalba, tai jie pavartojo čia edsė3et4 (Dionys. ant. 1 4) ir
detatdauovia (Polybius 6, 56); tačiau šis antrasis terminas jau ir graikams
reiškė daugiau prietaringumą (romėnai tai vadino superstitio?), kaip.
tikrąjį religingumą. si
“Visa, kas pasakyta, gerai derinasi prie religione ir religio.
Žodžio kamienas yra „leg“, o ne „lig“, ir tik Ciceronio aiškinimas yra
etimologiškai pagrindžiamas. Jo ir laikosi jau minėtieji ir dar neminėtieji
šie filologai, religijos istorikai ir teologai: Būcheler, Curtius, L.
Meyer, Marguardi, Max Mūller, Prellwitz Reinach,
Walde?), Otto, Lange, Rauschen (savajame apologetikos vadovėly).
Kokis gi yra senromėniškos religijos sąvokos branduolys? Otto
(AR XII 544) jį taip apibrėžia, laikydamas tatai iš visa seniausiu religijos pa-
vidalu: „Savairne suprantamas įsitikinimas, kad gyvenimo įvykiai yra slaptingų
galybių ir santykių valdžioj-—šitai kaip objektivi prielaida, kuri įsakmiai
nepavadinama, kadangi tai prileidžia kiekvienas protingas žmogus; ir iš.
žmogaus šono visame savo elgesy šių galybių bei santykių skrupulingas
paisymas“.
*) Religiosissimi mortalinm (Sallustius, Catil. 12, 3).
- 3) Si conferre volumus nostra cum externis, ceteris rebus aut pares, aut etiam inferiores.
reperiemur, religione; idest cultu deorum, multo superiores (De deoram natura 2,3, 8).
*) Apie superstitio Otto sakytose vietose kalba daug trumpiau, kaip apie reli-
gio, būtent, AR XII 548—554irXIV 421—422, Otto manymu, supezrstitio savo pirmine
prasme reiškusi „sujūdimą“ ir „baimės“ sūsijudinimą“ („Aufregung“ eventuell „Angsterregung“),
„Religiniuose“ dalykuose superstitio esanti nimia religio. Nimiam re
ligion em, pasak Pliniaus, galįs turėt ir gydytojas; ir oratorius galįs elgtis supersti-
tiose, kai jis perdideliu sąžiningumu ir baimingumu laikosi jo paties nusistatyto žodžių ta-
rimo (Guintil. inst. X 6, 5): Ir net gramatikas, apibrėždamas sąvoką, galįs būti supersti-
tiosus, kai jis per daug baiming i susirūpinęs jos pilnūmu ir absoliučiu atskyrimu (Gell. I,
25, 10) (AR Otto XIV 410—411). Sąžiningas žmogus yra girianas kaip re li giosus, ogi ku-
ris savo sąžiningumą stumia iki baimingų smulkmenų, toksai yra superstitiosus, ir yra
peiktinas. Pradedamąjį s upe rštitio punktą, kaip „Aufregung“, Otto stato lygiomis su
šxozaais, tiktai laikydamas jį mažesniu ekstazės laipsniu. Ir L a ngė (t. p. 199) supersti-
tio laiko buvus „perdidele baime (iibergrosse Schen), kaip ji buvo likusi savo pirminiu
pavidalu, kaip kupinas išgąsties, bauginantis jausmas, iš kur tatai ir religiosu tor-
m ido, paskesniais laikais, gavusios tą savo šalutinę prasmę: kaip „prietarai“ (“scheue Ein-
bildung, Schreckenswahu, Aberglaube“). Būdingi senųjų rašytojų liudijimai apie superstitio
naudingai sutraukti krūvon A, H a hn'o rašte „De superstitionis natura ex sententia veterum,
imprimis Romanorum“ (Breslavo ūniversiteto programa 1840), tiktai, pasak Otto, visai nevyku-
siai aiškinami.“ i ,
*) Jų veikalus ir atatinkamas vietos nurodo K ob bert'as savo disertacijos 56 psl. -
16 Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“
s Pirminei žodžio religio reikšmei vis tiek, ar tas paisymas, suabe-
jojimas atžvilgiu bet kurio „priegadingo“ dalyko, praktikoj tusi neigiamą
ar teigiamą pasisekimą. Tai jau rodo ir aukščiau cituotasis Plautaus posa-
kis: religio fuit, denegare volui. Atsisakyt sukliudąs suabejojimas, verčia
pritart. Sąvoka religio pirmoj eilėj yra neigiama, kaip reiškianti gerai
apgalvotą, dažnai netgi bailų žmogaus susilaikymą atžvilgiu į tai, kas
slaptinga, kas slepia galybę. Kitais žodžiais, su religio atsistojama prieš
tai, kas slaptinga, šventa; ogi tokių dalykų atžvilgiu negalima būt abejin-
gam, apsileidusiam; toks apsileidėlis yra taip pat ir tas, kuris tiek maža
rūpinasi, yra toks neglegens, kad neatlieka to, ko reikalauja sąžiningumas.
Tuo būdu religio atkreipia žmogų nuo nepaisymo viršumžmogiškų ga-
lybių ir nukreipia jį jas garbint, į jų kultą. Dievų tarnyba reikalauja tai
atlikt sąžiningai. Religiones iš visa todel yra dievų kultai, dievams
tarnavimas. i
„Religijos“ sąvokos šakojimąsi paskesniais lotynų senovės laikais
skaitytojui jau parodė šio rašinio pradžioj duotieji žodyno pavyzdžiai. Šioj
vietoj dar parodysime Kobbert'o šiam reikalui sustatytąją schemą
(E 573—4); A
relijo
neigiamai /-teigiamai
1 as
AŽ
L
d į
religio=religinė baimė (bailė) KO eg nustatymai
Pa REois .
sąžiningumas religio=jų suma
religiones--religio deorum
religio—religija + religio=kultas
atskirų tautų religiją bet kurio atskiro dievo religio |
Tuo būdu tat esą prieita iki tos reikšmės, kurią šis žodis turi dar ir
mūsų laikais. Ė
Krikščionybė, priimdama Romos kalbą ir joje paveldėjusi žodį reli-
gio, stengėsi jam duoti vis kilnesnę sąvoką. Tokių pastangų darant jau
matėme Laktancių. Dar daugiau susidomėjimo religijos sąvoka matome
turėjus šv. Augustiną!). Jis, šiek tiek pakeisdamas Ciceronio aiškinimą,
įvedą į šį žodį nusidėjusio žmogaus su Dievu meilingo susiartinimo ideją.
1) Krikšč'onių galvotojų nuomonės nuo Augustino iki Suarez'o čia atpasakotos taip, kaip |
jas dėsto kun. prof. dr. Graneris, 3+me puslapy jau cituotojo straipsnelio; pagal jį ir visos
zitatos, ) - sie r 2 4 A
Pr, Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „rellgija“ 17
„Hunc (Deum) eligentes, vel potius religentes, amiseramus enim negligentes,
hunc ergo religentes, unde et religio dicta perhibetur, ad Eum dilectione
tendimus ut perveniendo guiescamus“ (De Civ. Dei I. X, c. 3). Iš tų žo-
džių leidžiama padaryti išvada, kad Augustinui religija suponuoja nuodė-
*mės sąvoką; tą pačią sąvoką jis dar pabrėžia ir veikale „De guantitate ani-
“ mae“ (c. 36, n. 80): Est enim religio vera gua se uni Deo anima, unde se
peccando velut abruperat, reconciliatione religat“; čia aiškiai matyt, kad
religija, tai susitaikinimas po įvykusio nusikaltimo. Ieškant psichologinio
pagrindo tokiam Augustino aiškinimui, tenka pareikšti, jog jis taip religiją
suprato tik tuomet, kai patsai buvo jos iš nuodėmės ištrauktas, ir, ją su-
pratęs, dar buvo neatsikratęs manicheizmo pesimizmu. Aišku, kad Augu-
stinas čia neturįs galvoj asmeninių žmogaus nuodėmių, o tik gimtąją
nuodėmę. į
„ Laktancius del religijos etimologijos ir sąvokos, kaip jau žinome,
polemizuoja su Ciceroniu ir laikosi jam priešingos nuomonės. Jo išvedimą
"religijos iš religare buvo priėmę ir kiti krikščionių rašytojai, ir net, ga-
lima sakyti, buvo priėmęs ir patsai Augustinas, kaip tatai jau iš dalies buvo
matyt jo aukščiau cituotuose žodžiuose ir kaip dar aiskiau šiąja kryptimi
išsireiškiama jo veikale „De vera religione“ (C. 55, n. 11): „Ad unum Deum
tendentes et ei uni religantes animas nostras, unde religio dicta creditur“;
šiokią savo pažiūrą jis kartoja ir patvirtina veikale „Duo libri retractionum“
(I I, c. 13, n. 11): „In his verbis meis ratio guae reddita est, unde sit dicta
religio, plus mihi placuit“.
Neabejotina, kad krikščioniški lotynų rašytojai, aiškindami religijos
sąvoką, palaikė laktancišką aiškinimą ne filologiniais motivais (kurie, kaip
matėme, pateisina tik Ciceronio etimologiją), bet sumetimais, kad Laktan-
ciaus ligare aiškiau rodo dvasinį ryšį, rišantįį žmogų su Viešpačiu ir
dangaus Tėvu, arba, kaip sako šv. Jeronimas savo komentoriuj į Amos'ą
(c. g. v. 6), ryšį, kuriuo žmonės rišami tarp savęs.
v. Tomas Akvinietis savoj Teologijos Sumoj neduoda pirme-
nos nė katrai iš šių dviejų etimologijų. Veikale „Contra Gentes“ jis jau,
rodosi, daugiau linkęs į laktancišką etimologiją O pirmajame skyriuje
veikalėlio „Contra impugnantes Dei culium et religionem“ prisimena tik
Laktanciaus aiškinimą ir sakosi religijoje matąs iteratam ligationem
su objektu, su kuriuo žmogus buvo anksčiau surištas, bet paskui nuo jo
atskirtas. Tą mintį jam padavė Augustinas. Tiktai tą surišimą ir persky-
rimą Tomas interpretuoja visai naujai. Visas pasaulis prieš savo atsiradimą
savo buitį turėjo Dievo minty: „a Deo processit, guodammodo ab eo
distare incipiens secundum essentiam“. O protingas padaras, per patį kre-
„ acijos faktą nutolęs nuo Dievo „secundum essentiam“, sudaro su Dievu
iš naujo norimą ir laisvą ryšį, pripažindamas, kad Dievas yra jo pradžia ir
kad jis Jam visai priklauso; tas ryšys yra religija. Aišku, kad Tomas čia
religiją supranta daug plačiau ir giliau už Augustiną. Religija jau ne nu-
sidėjėlio žmogaus dorybė, nes ji dygsta iš pasaulio kreacijos akto ir įgauna
kosminio fakto reikšmės; nes kai protingas padaras pažįs a Dievą ir laisvai
išpažįsta Jam savo priklausomybę, tai pasaulis grįžta į Dievą.
Suarez'as savo veikale „De Religione“ (c,1) priima religare, bet
nei su Augustinu, nei su tomu nesutinka ryšio ir jo atnaujinimo klausimu.
18 Pr. Dovydaitis: Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“
Pagal Augustiną ir Tomą tiedu momentu—ryšys ir jos atnaujinimas—eina
po vienas kito, o pagal Suarez'ą, dedami lygiagreta ant vienas kito. Suarez'o
įsitikinimu, pirmasis ryšys yra tai „naturale debitum“ ir „indita propensio“
kiekvieno padaro į savo Leidėją. O antrasis ryšys, sudarąs religiją, yra
„Voluntaria electio et superaddita habitus inclinatio“.—
Prie kiekvienos iš čia pareikštų nuomonių apie religijos dalyką, Gra-
neris pareiškia ir po šiek tiek kritikos; bet tatai čia netenka liesti.
„Būtų dar įdomu patirti, nuo kurio laiko žodis religija yra įsigyvenęs
krikščioniškosios Zuropos kalbo. e. Neabejotina, kad nuo pat krikščionijos
pradžios jis teko tik toms kalboms, kurios yra tiesioginės lotynų kalbos
atžalos, t. y. vadinamoms romaniškoms kalboms. Tuo tarpu, antai, vokie-
čių kalbon žodis „Religion“ yra įėjęs palyginamai vėlai, nes tik 16 jo šimt-
mečio humanizmo laikais. O nuo kada „religija“ atsirado lietuvių kalboj?
Sioks klausimas dar laukia savo tyrinėtojo. Neabejotina, rodos, kad lietu-
viai, jau ir krikščionys būdami, dar ilgą laiką bus buvę be „religijos“.
Nes su krikščioniška „bažnyčia“, jie pirmiausia bus gavę tik krikščionišką
„vierą“, o ne „religiją“...
Nekaip „religija“ laikosi ir šių dienų lietuvių kalboj, nes čia jos vie-
toj vis labiau ir labiau pradeda įsigalėt „tikyba“, žodis nors iš lietuviškų
elementų, tačiau, man rodosi, sudurstytas ne visai vykusiai. Negalimas
dalykas nė vienam žmogui apsieit be tikėjimo (religinio, mokslinio ir dar
gal kitokio), o „tikyba“ vargu gali išreikšti tai, kam išreikšti ji padaryta —
šių dienų religijos sąvokai. .
Tačiau apie šiuos klausimus šių eilučių rašytojas palieka spręst dau-
giau už jį tuose dalykuose nusimanantiems.
1926. XII. 2.
-==* -=+-
Aukų žymės iš senosios akmens gadynės.
Par. Prof. Dr. O. Menghin, Wien*)
Nuostabu, kad vienas visųsvarbiausių aptikimų, kokių išvisa kuomet pa-
daryta paleolitinio (senosios akmens gadynės) žmogaus tyrinėjimo srity, paliko
beveik kaip visai nepastebėtas platesnės visuomenės. Taip atsitiko, gal
būt, del to, kad kuklus aptikėjas—prideramai pasielgdamas—paniekė spau-
dos reklaminį būbną save ir savo radinį išgarsinti, kaip kad, iš kito šono,
šiandien, deja, dažniau atsitinka tokiu matu, kuris vargiai derinasi su
mokslo garbe.
Cia kalbama apie tam tikrus davinius kasinėjimų, kuriuos per <epty-
nerius metus atliko šveicarų geologas Emilis Bžichler'is urve vardu
„Drachenloch ob Vattis“, Taminos slėny'). Kalbamasis urvas jau delto
yra svarbi paleolitiko radinių vieta, kad stovi 2445 metrus aukščiau jūrių
lygio ir tuo būdu yra aukščiausia iki šiol žinoma senosios akmens gady-
nės kultūros dokumentų vieta. Panašiai kaip ir kitas radinių punktas vardu
„Das Wildkirchli“ ?) (apylinkėį vardu „Santis“), stovįs 1477 metrų aukštu-
moj, jau vien šiokia savo būkle rodo šiąją vietą esant interglacialinio (iš
tarpuledžių gadynės) senumo. Pirmiau, kai lyg prikerėtai buvo laikomasi
prancūziškos paleolito kultūrų laipsniavimo schemos *), kuriai, evolucionizmo
prielaidų poveiky, norėta suteikt visuotinos (universalios) reikšmės, —tuomet
tatai buvo didelio neaiškumo sprendžiant chronologinį senumą Wildkirchli'o,
kaip ir kai kurių kitų vidurinės Europos paleolitiko stočių su aiškiai inter-
glacialine fauna (gyvulija); mat, šiose vietose nebuvo jokių vadinamų gniau-
štinių kylių (gniauštinių pleištų, gniauštakylių, Faustkeil), kokių rasta didu-
moj Prancūzijos radinių vietose iš atatinkamo interglacialo; Oo sakytose
Šveicarijos vietose rasta paleolitinį žmogų turėjus tokios industrijos, kurią
geriausiu atveju reikėtų laikyt esant iš primitiviojo Moustėrien'o 1). Tiktai
*) Vienos universiteto priešistorinės archeologijos profesorius Osvaldas Men-
gh in'as, mūsų skaitytojams jau pažįstamas mokslininkas (žiūr. „Soter“ 1924, 150 ir 157 pusl.),
šį straipsnį savo pirmuoju pavidalu yra spausdinęs jo redaguojamame liikrašty „Wiener I'Td-
historische Zeitschrift- XIII, 1926 antrašte: „Der Nachweis des Opiers im Altpaldolithikum“,
ia, „Sotere“, tas straipsnis eina kiek tiek perdirbtas ir žymiai papildytas. Taip
pat ir straipsnį sulietuvinusi r. dakcija (Pr. Dovydaitis) pridūrė vieną kitą paaiškinamąją ir pa-
pildomąją pastabą apie straipsny kalbamuosius dalykus. Red
*) Iki šiol apie tai turime dvejetą platesnių laikinų Bž4chler'io pranešimų: 1) Das
Drachenloch ob Vattis im Taminatale. Jahrbuch der St. Gallischen Naturw. Ges. LVII, 1920
ir 1921; 2) Die Forschungsergebnisse im Drachenloch ob Vžttis im Taminatale, Nachtrag und
Zusammenfassung. Ten pat LIX, 1923. Plg. taip pat O. Tehumi „Wiener Pržhistorische
Zeitschrift“, IX, 1922, 18 p.
*) Taip pat Būchler'io ištyrinėtas; žiūr, apie tai jo pranešimus: 1) Die pržhistorische
Kulturstėtte in der Wildkirchli-Ebenalpenhūhle. Verhandlungen d. Schweizer. Naturforseh,
Aeotai 2 sa Taigi Z) Das Ay akna die Alteste prahistori:che Kulturstūtte in
er Schweiz. Sehriften des Vereines fiir Geschichte des nset į
E xLi 1912 PD. Bode s und seiner Umgebung.
) Toji, Mortillet?o sustatyta, schema paleolitiką skirsto į šiokius laikotarpius: .
S ; Ai Acheulėep, Ais, Aprekiciės Sastrės asiikiinų rakas
vis vardais tų Prancūzijos vie ame buvo rasta ma ipi i
Gidas Kilis Padiaių B 3 P nomų tipingų senosios akmens gadynės
*) Taigi, tik iš gerokai vėlesnio laikotarpio, Pr. D,
29 O. Menghin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės
Geologinės | Vakarinės Europos poleolitinio Vidurinės Europos paleolitinio
|
gadynės žmogaus kultūros laikotarpiai žmogaus kultūros laikotarpiai
? | Priešmoustėrien'as
Paskutinio || Ė
tarpuledžio | Chellėen'as Priešmoustėrien'as
laikas |
Perėjimas į | Priešmoustėrien'as ir
Tų | Acheulėen'as Acžieulšės'sa
Paskutinis | inv
ledlaikis | Mousteiči as
Kad seniaus'ąjį Europos paleolitiką reikia skirt į dvejetą tipų, šitai
pirmasis nurodė Ispanijoj dirbąs mokslininkas bavaras Hugas Ober-
maieris!). fio straipsnio autorius tąjį dvilypį perskyrimą pritaikė ir pa-
dėjo savųjų tyrinėjimų pagrindan?) ir, gal būt, tuo prisidėjo, kad šis
paskirstymas vokiškame moksle dabar beveik visuotinai pripažintas *). 3
"(Dabar grįžtame prie Bachler'io aptikimo. Pr. D.). Tos tat Drakonio
ės (Drachenloch'o) radiniai pridera prie pačių seniausiųjų žmogaus
kultūros liekanų, kokių mes iš visa turime. Tat juo daugiausia reikšminga
!) Šią mintį jis pirmiausia išreiškė mažoje, bet pagrindingoje studijoje: Los derroteros
del poleolitico antiguo en Europa. Boletin de la Real Ac. de Ia Historia. Madrid. LXXVI,
1920, 214 p.; paskui vėl darbe: Das Palūolithikum und Epipalūolithikum Spaniens. Anthropos
XIV/XV, 1919/20, 143 p. — Šiąja proga norime dar pridurti, jog H. Ob ermaier'is yra an-
torius kapitališko veikalo „Der Mensch der Vorzeit“ (—1-sis tomas serijos veikalų „Der Mensch
aller Zeiten“; kurios šiuo tarpu laukiama išeinant 4-jo tomo—apie dvasinę tantų kultūrą; apie
3.jį tomą žiūr. „Soter“ 1924, 184 p.) Pr. D.
2) Urgeschichte Niederūsterreichs, Wien 1921; Kulturhistorische Ethnologie und Prž-
historische Archžologie. Ber. d. Forschungsinstituts f. Osten u. Orient III, 1923, 58 p; Pra-
historische Archaologie urd kulturhistorische Methode. Compte renda de la semaine d'ethnolo-
“ gie religieuse. Enghien und Mūdling, 1923, 203 p. (žiūr. ir „Soter“ 1924, 157 p.). |
3) Šį skyrelį apie Obermaier'į ir save kuklus au'orius buvo iš savo straipsnio išbraukęs;
mes tarėmės reikiant tai palikti. Pr; D.
O. Mengh'n: An'ų žymės iš senosios akmevs gadynės 21
žmogaus dvasios istorijai, kad kaip tik šiame urve išėjo aikštėn neabejotinų
kulto apeigų liekanų. Pirmiausiai įsivaizduokime, kaip visa ten būta,
2 Kalbamasai Drakonio Skylės urvas pasiskirsto į trejetą didžiųjų patalpų
(kambarių), kurių antrojoj ir tiečiojoj esama Priešmoustėrien'o sluoksnių.
Abiejose urvo dalyse 40—60 centimetrų atstu nuo urvo sienų radosi ma-
žos akmeninės sienelės iki 80 cm. aukščio. Jos padirbdintos iš čia
pat šalia stovinčio kalkio plozų (Platten), ir iš jų gulstino susluoksniavimo
buvo galimas pažint neabejotinas žmogaus rankų darbas. Tarp sienelės ir
urvo sienos radosi visas sandėlis urvinio lokio skeleto (griaučių) dalių.
„Tenai didelia dalimi buvo urvinio lokio kaušai, dalinai sveiki, dalinai
sudaužyti ir skylėti, dažnai po trejetą, po ketvertą ir dar po daugiau ant
vienas kito ir šalia vienas kito, netgi lygia kaušų guolio orientacija. Kaip
šių kaušų, ypač išlikusių sveikų, tęsinys, didumoj buvo galima rasti prie
tų pačių galvos dalių priderą abu pirmuoju kaklo stuburo slank-
steliu (Atlas ir Epistropheus), tuo tarpu kai kiti kaklo, nugaros ir juo-
smens slanksteliai, taip sakant, niekados nebuvo pilnaty, ta'p pat jų nebuvo
ir kaimynėse profilio dalyse“. Be to, anapus šių akmeninių sienelių tadosi
2 galūnių kaulų, kurių tik retai dviejų ar trijų būta to paties
gyvulio.
Dar nuostabiau, kas rasta trečiojo urvo (trečiosiospatalpos) angoj ir prie-
šakinėj daly. Čia atkasta akmeninės skrynios, „tiesiakerčiai mūreliai
iš nenudailintų paplokščių akmeninių plozų“, uždaryti dideliu dangčiu
(dangtiniu plozu). Iš visa nustatyta čia buvus kokio šešeto tokių akmeni-
nių skrynių. Jose gulėjo „didumoj gerai orientuoti, ant vienas
kito sukrauti urvinių Jokių kaušai ir šalia daugelis kitų
didžiųjų kūno kaulų, visai panašiai kaip antrajame urve
(patalpoj) tarp akmeninės sienelės“. Kiekvienoj skrynioj yra po
vejetą, trejetą, kai kuriose net po penketą ir daugiau visiškai puikiai išsi-
laikiusių kaušų. Trečiosios urvo patalpos užpakaly gulėjo keletas nu griu-
vusių pliauskų. Tarp jų, ant jų ir po jomis vėl gulėjo urvinių lokių kau-
šai ir kaulai, kurie nedvejotinai rod ė čia buvus tvarkančios žmogaus rankos.
Vienoj laisvoj nišoj tarp keleto uolinių pliauskų gulėjo ant vienas kito ir
ir po vienas kitu trejetas kaušų, kurių vieną galima buvo pakylėti sveiku-
tėlį (kompleti). Jie buvo tiesiog įkišti į nišą, tai, vadinasi, į tarpą pliauskų,
kurios čia buvo gulėjusios jau prieš žmogui į šį urvą įeinant. Kitoj vietoj
radosi tobulai visas kaušas (be apatinės žiaunos) O efektingas
gabalas tai buvo kaušas, kuris buvo pakištas po pačiu žemu-
tiniu kraštu didesnio atskilusio plozo ir aplink iki snu-
kio apdėtas arti prie vienas kito gulinčiais, didesniais
už ranką akmeniniais plozeliais, tiksliai prisiderinant
prie kaušo pavidalo. Dešinėj kaušo pusėj po atskilusiu plozu buvo
kiek didesnis plozas, pastatytas siekiant kaušą tokiu pavidalu, kuriame jį
(tą plozą) palaikė du po apačia pakištu akmeniu, lyg kad kaušas buvo tu-
rėjęs laikyt jo (to plozo) svorį. Tuo būdu jis (kaušas) buvo apsaugotas
ir nuo sutriuškinimo“. .
; Tokio tai būta radinio kasinėjant Drakonio Skylės urvą. Jo kultūrinį
istorinį aiškinimą Bachler'is įvesdino posakiu: „Nėra jokio abejojimo, jog
čia mes turime reikalo su priešistorinio žmogaus tyčiomis
22 O. Menghin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės
surinktais medžioklės trofejais, kurie visiškai pridera
į primitivios medžioklės ir aukų kulto rėmus“; tik užuot
pasakius „medžioklės trofejai“, ir Bichler'io mintimi, geriau būtų sakyt
„medžioklės laimikis“, kadangi nėra jokio pagrindo taryt šį rinkinį esant
čia padarytą triumto tikslais. „Šiaip manyti“, sako Bžichler'is, „duoda tei-
sės pirmiausia tam tyčia padarytas jų apstatymas į altorių panašia akme-
nine statyba su uždaromais dangtiniais plozais, parinkimas svarbiausių ske-
leto dalių, kaušų ir didžiausių šiaip kaulų, tuo tarpu kai čia, galima sakyt,
beveik visai nėra mažiau akysen krintančių kaulų, kurie šiaip urvinių
lokių likučiuose vaidina tokį dominuojantį vaidmenį. Pažyminga taip pat
"dir tai, kad šiokiose kulto vietose pasitaiko visuomet
didžiausi, gražiausi kaušai bei galūnių kaulai, taigi viso
medžioklės laimikio labiausiai branginamos dalys. Šitai atatinka kaip ko-
kiam pirminių aukų kultui (einer Art Uropferkuli), kame aukos
objektu buvo labiausiai branginamas daiktas (ne atstojanti, arba simbo-
liška, auka, ne aukos puota)“. .
Netrukus po Bichler'io, tyrinėtojas bavaras Konradas Hor-
man n'as, vienas geriausių mūsų kasinėtojų, panašų radinį aptiko, vadinama-
jame „Petro Urve“ paliai Velden'ą viduriniuose Frankuose !). Jis apie tai
šiaip praneša: „Rytinėse šalutinėse daubose (Grotte) vienoj vietoj, kame
uolinė siena išsikišusi nišos pavidalu, už daugelio akmenų gulėjo ant že-
mės urvinių lokių kaulų krūva; mažesnėse tušiumose ir skylėse taip pat
kyšojo kaulai. Jie negalėjo būt lokių, kurie čia būtų gavę galą; daugelio
dalių trūko ir nebuvo nė vieno pilno skeleto. Aš šitai aiškinausi, kad įsi-
braująs vanduo nuplovė kaulus į šalį ir suplakė į kampą. Bet gretimoj
dauboj mes užėjo re tokį vaizdą, kuriam nepakanka anokio aiškinimo. Tai
yra uolos sienoj4panaši į spintą niša su mažu atvaru (skyle) į priekį, 120
cm. aukščio nuo apačios (grindų). Joje radosi penketas kaušų, du kluba-
kauliu ir du peties kaulu,—viskas urvinių lokių. Kaušai buvo sutrūniję ir
subiro beišimant. Gamtos vyksmai negalėjo šių skeleto dalių aukštyn pa-
kelt ir ten įkišti“. Smulkiau nežinant apie Bachler'io radinį Drakonio Sky-
lėj ir ypač negirdint apie to radinio aiškinimą, Hormann'ui visai savarankiai
atėjo mintis, kad čia turinčios būt kokios kultinių apeigų archeologinės
liekanos. . š
Trečiasis šios rūšies radinys, gal būt, nebuvo savo laiku pažintas.
Drakonio Urve (Drachenhėohle) paliai Mixnitz'ą Štirijoj 1921 m. buvo nu-
statytas Priešmoustėrien'o sluoksnis, apie 325 metrus tolio nuo urvo an-
gos. Tiesiai viršum šiosios vietos, kaip praneša prof. Othenio Abelis,
pasirodė „lokių lavonų laukas, kuriame rasti beveik tik jaunikliai lokiai.
Rodosi, lyg čia būtų lokių patelių vaikų vedimo vieta, kurioj, gal būt, žuvo
daugelis lokiukų; betgi mūsų prieš metus laiko iškastoji didelė kaulų krūva
viename Drakonio Urvo šone, kuriame tankiai susiglaudusios ir su vienos
kitomis sujauktos gulėjo liekanos beveik keturių dešimtų lokių, keleto vilkų,
urvinių liūtų dantys, ėdūno žandikaulio gabalai ir k. rodo čia buvus ne
kokią ramią šių gyvulių nugaišimo vietą, bet kad tekąs urvų vanduo čia
1) Die Petershohle bei Velden in Mitteliranken. Abh. d. Naturh. Ges. za Nūrnberg
XXI, 1923, 121 p.
O, Menglin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės 23
draugėn suplovė įvairius lavonus“ !). Del Abelio sprendimo apie šiuos
kavlų radinius reikia neužmiršt, jog, vienas dalykas, ti kasinėjimo darbus
Drakonio Urve, del kitų darbų, teko labai skubinti ir delto dalinai iš visa:
čia nebuvo rasta neliestų santykių; antras dalykas, tuomet niekam nebuvo
kilusi mintis, kad toki kaulų sutelkimai yra padaryti surenkant juos žmo-
gaus rankomis. O dabar, po sakytųjų radinių Bavarijoj ir Sveicarijoj, nėra ne-
galima laikyt, kad ir Mixnitz'o kaulų krūva buvo surinkta aukų reikalais.
Kaip ten bebūtų, visai netenka abejot del santykio tapatybės saky-
tuose Šveicarijos ir Bavarijos urvuose. Pirmiausia, tai, kas paskiausia at-
verta Drakonio Skylės urvo patalpoje, visiškai susiderina su H6rmann'o
kasinėjimų daviniais. Tokio radinio ak'vaizdoje visai naturalu pasidairyt
etnografinių paralelių; ir abu tyrinėtoju šitai padarė. Ką juodu patiekia, tai
turi visiškai įtikint, jog sakytuosius urvų radinius reikia aiškint kaip kulto
reikmenis.
Diduma jų dviejų palyginimui imtų praktikų, rods, vargu eina iš gry-
nų prokulturių (Gribner'io ir W. Schmidt'o mintimi), su kuriomis
(šių eilučių autoriaus išvedžiojimais) reiktų morfologiškai gretint senpaleo-
litines kultūras, bet yra kilusios iš etnologišku atžvilgiu kiek jaunesnių
sluoksnių. Bet kadangi kaip tik didumoj jų dviejų imamų rytinės Azijos
medžioklinių tautų yra nepaprastai stipriai išsilaikęs prokultūrės pagrindas,
tai Bachler'io ir Hormann'o paimtosios paralelės reikia imti kaip pakankami
įrodymai tuos jų dviejų aptiktus diluvinius kaulų sandėlius turint kultinio
pobūdžio.
Rods, pasirodo, kad dabartinių primitiviųjų giminingose kulto apei-
gose dažnai į vienas kitą pereina įvairūs dalykai, būtent, aukos dievybei
(primicinės aukos), gyvulių kultas (paties gyvulio sudievinimas) ir medžio-
klės burtai (magija). Iš to kyla religijų istorijos atžvilgiu nepaprastai įdo-
mus klausimas, ar archeologinės medžiagos pagalba nebūtų galima nusta-
tyti kai kas apie šių motivų senumą. Kad prie šios problemos bent kiek
prisiartintume, turime kiek galima detaliai analizuot urvų sandėlių rastinę
medžiagą. Pirmiausia reikia klausti klausimas, ar ča kaulai buvo depo-
nuoti drauge su mėsomis, ar be jų. Nes yra aišku, ir tatai ypač patvirtina
taip pat šių dienų santykiai, jog šviežių mėsos gabalų deponavimas yra
aiškintinas kaip aukojimas, ogi grynų kaulų medžiaga rodanti ne ką kita,
kaip tik puotų liekanas, kalba už gyvulių kulią ir medžioklės burtus. Šiuo
alžvilgiu dvejetas mūsų kalbamųjų radinių apystovų teikia gana aiškų
atsaką. 1) Lokių kaušai, matyt, buvo paguldomi su mėsomis ir oda, ka-
dangi čia likę kaklo slanksteliai. 2) Kadangi tarp kitų kaulų randasi tik
didžiųjų galūnių kaulai, o tarp šiųju vėl--tas tai ypač svarbu—niekuomet
ne visi, bet didumoj tik po vieną to paties individo, tai seka imti, kad čia
norėta ne saugot gyvulio kaulus medžioklės burtų tikslais (kaip daro kai
kurios pietinės Amer.kos indėnų giminės), bet aukota įžymioji medžioklės
laimikio dalis, darytos primicinės aukos, kaip kad Bichler'is tatai įrodo
praktikuojant Kaukazo Chevsurus tokiu pavidalu, kuris visai panašus į
rastąji Drakonio Skylėj. Milžiniškos, tyčiomis sukrautos kaulų kupetos
') 0. Abel, Urweltliche Hėhlentiere (Gemeinverstžindliche hėhlenkundliche Vortrūge
left 4). Wien, 1922, Ši e( inverstindliche hėhle e 2
24 O. Menghin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės *
paliai urvų sienas, rods, turėtų rodyt negalimą esant nuomonę, kad čia kau-
lai buvę dedami su mėsa. Tačiau šitai nesunku išaiškint imant, kad čia
yra nuvalymo vietos tikrųjų aukurų, būtent, tųjų akmeninių skrynių urvo
vidury. Tatai didelia įtikimybe galime tvirtint, kad Priešmoustėrien'o žmo- .
gus aukojo aukas. Kam? Naturalu, vienai ar keletai dievybių.
Salia to, gal būt, reikėtų padaryt išvedimas taip pat jau ir del lokių
kulto pradžios. Šiąja kryptimi rodo--nors ir neverčia manyti—tas akmenų
vainikas, kurį Bachler'is konstatavo aplink vieną lokio kaušą; bet gali būti,
kad čia taip papuoštas buvo paaukotasai kaušas. Medžioklės burtų kryptimi
niekas betarpiškai nerodo; bet yra rimtai paisytinas Bachler'io klausiamas
klausimas, ar nesama priežastinio ryšio tarp lokių kaušų suguldymo saky-
tojo urvo užpakaly su neabejotinai magiškai orientuotu naujojo paleolitiko
urviniu menu atsimintinos, ypač sunkiai prieinamos, bizonų ir lokių figuros
Tuc d' Audoubert'o ir Montespan'o urvuose.
Šių eilučių autoriaus buvusis mokinys, lyginamosios religijų istorijos
profesorius Zagrebo (Jugoslavijoj) universitete Aleksandras Gahs'as,
'“ pažadintas šių urvinių davinių, ėmėsi smulkiai tyrinėt Sibiro medžioklinių
tautų gyvulių kultą ir gavo labai įdomių davinių, apie kurių esenciją jau
čia galima pranešti. Jis, būtent, gavo, kad sibiriečių religinėse apeigose
galima aiškiai išskirti senesnis ir jaunesnis sluoksnis. Senesnysis tungusų-
samojedų sluoksnis turi tik lokių aukas, ogi vogulai, ostiakai, giliakai
ir ainai (ainu) švenčia lokių misterijas. Pirmieji a'atinka Europos
Priešmoustėrien'o laikotarpiui, antrieji — Magdelėnien'o. Gahs'as taip pat
laikosi gerai pagrįstos nuomonės, kad lokių misterijos, gyvulių garbinimas
su magiškais siekimais eina iš svetimos kultūros poveikio; tai esąs matri-
archatinis kultūros ratas, iš kurio įsibrovimo šiaurėn (Gahs'as išveda visą
sibiriškąjį šamanizmą. - Sitai puikiai derinasi su tuo, ką šių eilučių autorius
tarėsi galįs išvesti iš diluvinės-archeologinės medžiagos savo aukščiau ci-
tuotuose darbuose: būtent, kad magiški ritualai, kurie įrodomi Magdalėni-
en'e, aiškintini iš dviejų kultūros ratų mišinio—naujojo paleolitiko ašmeni-
nės kultūros (Klingenkultur) ir naujojo paleolitiko gniauštakylių kultūros
(Faustkeilkultur). Skirtumas tik tas, kad naujojo paleolitiko ašmeninė kultūra
buvo totemistiška medžiotojų kultūra, tuo tarpu kai sibiriečiai savimi rodo
kitą, su seniausia gyvulininkyste sumišusių medžiotojų variantą, kurie to-
temizmo nepažįsta. O jaunojį gniauštakylių kultūra atatinka seniausiam
matriarcha'iniam etnografų kultūros vatui!) ir panašiai paveikė abi medžio-
tojų kultūras.
Sutraukiant sektų pasakyt, jog archeologinė medžiaga kalba ne
tik už primicinių aukų buvimą paleolitike, bet ir už įų pirmeną (prioritetą);
šiokios aukos, dar neaptemdintos gyvulių kulto ir magijos, Drakonio Urve
pasirodo taip aiškiai, kiek tiktai šitai iš visa galima archeologiškai patikrint.
Prie tų pačių išvadų atvedė ir etnografinės versmės, kiekatsižvelgiama
į Sibiro. santykius, kame prokultūriniai pagrindai aiškiau įmatomi, kaip
kur kitur.
1) Plg. O. Menghin, Die Tumbakultur am upteren Kongo und der westalrikanischo
Kulturkreis. Anthropos XX, 1925, 516 p. .
O. Menghin: Aukų žymės iš senosios akmens gadynės Š 25
Redakcijos priedėlis. Profesorius Menghin'as savo
šiuo straipsniu atkreipė dėmesį į vieną ryškų priešistorinio, tiksliau kalbant,
archeolitinio (senosios akmens gadynės) žmogaus religingumo pavyzdį.
Šiąja proga norėtume dar pridurti apie tai vieną kitą žodį ir nurodyti vieną
kitą šio dalyko veikalą.
Paskutiniais dvejetą dešimtmečių priešistorikai iškėlė aikštėn tiek daug
priešistorinio žmogaus kultūros medžiagos, jog šiandien net apie tokį da-
lyką, kaip to žmogaus religija, pakanka medžiagos ne tiktai trumpiems
straipsneliams, bet ir ilgoms studijoms, ir net storoms knygoms. O pasku-
tiniuoju laiku Grabnerio, Schmidt'o ir kitų sukurtas kultūros istori-
škas etnologijos metodas šiandien vaisingai pradedamas taikint ir priešisto-
rinių laikų kultūrai. Šio straipsnio autorius prof. Menghin'as ir dirba,
kad kultūros istoriškąjį metodą ant plačios papedės pritaikintų senobinės
Europos problemoms. Eidamas šiąja kryptimi, pradžioj nepriklausomai,
savaimingai sudirbdamas Graebner'io ir Verworn'o mokyklų Bonn'oj
gautuosius pažadinimus, o paskui taip pat pasinaudodamas ir minčių apsi-
keitimu su Menghin'u, Bonn'os universiteto profesorius Fr. Kern'as
ėmėsi rašyt, kaip jis patsai sako, „Europos dvasinės istorijos
pirmąjį skyrių“. Jis tatai daro savo straipsniu: „Die Weltanschau-
ung der eiszeitlichen Europžaer. Archiv fūr Kulturgeschichte
XVI, 1926, 273—299, — Zmogaus būklės istorinę eigą jis suskirsto į ketvertą
didžiausių grupių: 1) prieškultūrė (Vorkultur), 2) pilnoji pirminė
kultūra (vollentwickelte Urkuliur), 3) žemutinės kultūros (Tiefkul-
turen), 4) „viešpačių“ ir aukštosios kultūros („Herrenkultur“,
Hochkulturen). Pirmutinę ir dvi paskutiniąsias jis išskiria iš savo darbo
rėmų, savo temai palikdamas tik senobinės Europos pirminę ir žemutinęs
kultūras, kurios sudarančios totemistinę medžiotojų kultūrą ir matriarchatinę
žemdirbių kultūrą. Bachler'i6 atradimą prof. Kern'as vadina „gewalti-
ges Zeugnis der religiosen Urkuliur Europas“ (276 p.). „Būtent, kai iš
medžioklės gyvenęs priešneanderinis žmogus nukaudavo žvėrį, sakysim,
urvinį lokį, tai jis aukodavo gabalą laimikio. Sis žvėrių medžiotojas tatai
jautėsi priklausąs aukštesnės Esybės, kurią jis, kaip rodosi, garbino ne
stabų paveiksluose, taigi jautėsi priklausąs grynai antpajustinės galybės,
kuriai, garbindamas, jis teikė dovanas, galimas daiktas, kad netgi tam tikra-
me kultiniame urve“ (t. p.).
„ Nuo šitos primicinės aukos dieviškai Esybei Kern'as pereina prie
antrojo pasaulėvaizdinių (weltanschaulich) arcbeolitiko faktų komplekso,
priderančio Neanderio žmogaus kultūrai, Moustėrien'ui. Čia tarp kitų įdo-
mių pastebėjimų, autorius mano nesant pakankamo pagrindo Krapi-
nos žmogų laikyt buvus kannibatą (žmogėdrą), kokiu jį padarę kai
kurie fantazingi tyrinėtojai, kurie iš rastųjų skeletų dalių tariamojo skirtumo
norėtų net išvesti, kad mūsiškiai Europon įkeliavusieji pirmatakai prieš tai
šia buvusį girių gyvijos savininką - medžiotoją, Naanderiško tipo žmogų,
ne tik nugalėjo, bet ir suėdė —taigi, kad jau“tuomet praktikuota pirminiu
pavidalu šių dienų Europos politika—priduria jis. Tikrumoj, tai žmogėdry-
stos papročio ženklai Europoj einą didyn tik po Iedlaikio.
!) Skaityk apie tai „Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai“ „Soter“ 1924,
26 0, Menghin: Aukų žymės 'š senosios akmens gadynės
Archeolitiko pasaulėžiūrą autorius taip reziumuoja: „Ta mažysta, ką
mes tikrai žinome apie archeolitiko pasaulėžiūrą, įgalina mus... jo dvasinį
pasaulį, kaip ir jo materialinį lobį, įterpt į visų. žemės šalių pirminės kul-
tūros ribas. Turėtų nepavykt bet koks bandymas iš Neanderio kultūros padaryt
dar kaž ką primitivesnį, kaip pirminė kultūra etnoistoriška prasme“ (280 p.).
Daugiau ištraukų iš šios įdomosios studijos turime liautis darę, kad
šis mūsų priedėlis perdaug neištystų. O dar norėtume aikreipt skaitytojų
dėmesį bei patiekt vieną kitą mintį ir iš kito veikalo apie paleolitiko žmogaus
religiją. Tai yra Paryžiaus katalikiškojo Instituto (L? Institut Catholigue)
religijų istorijos profesoriaus Th. Mainage'o veikalas: Les Religions
dela Prėhistoire L'age palėolitigue. Paris, 1921, VIIĄ-428 |
pusl. did. 89. Paimkime iš šio veikalo paskutinį, reziumuojantį, jo puslapį.
„Paleolitiko žmogus buvo religingas. Ir jis buvo toks, koki ir visų
laikų žmonės. Šiuo atžvilgiu jis nėra kokia skirtinga būtybė, vargiai pelniusi
žmogaus vardą. Jis juto virpant savy emociją, kurią jaučiame ir mes, susitikę su
tuo, kas aukščiau, su aukštesnėmis ir paslėptomis, pasaulį valdančiomis galybė-
mis. — Šių dienų primitivųjų pavyzdžiu, šis religinis jutimas turėjo ketvirti-
nio (=ketvirtinės gadynės, diluvinio, ledlaikio Pr. D.) žmogaus protą orien-
tuot, ieškot paskutinės priežasties, išaiškinančios tą pasaulį, kur jis gyveno,
kur jis grūmėsi gindamas savo gyvybę ir plėtodamas savo įgimtus gebė-
jimus. Kuriuo vardu jis vadi 0 šią priežastį, šią Aukščiausią Esybę? Mes
to niekuomet nežinosime. Bet būtų prieštaravimas tik:iausiems etnografijos
daviniams, jei nepripažintume, kad mūsų tolimieji pirmatakai pažinojo ir
garbino šį Viešpalį, leidėją ir teisėją, prieš kurį dar lenkiasi ir labiausiai
paveldėjimu nuskriaustos (dėshėritės) žemės tautos, šį Dievą, kuris, kaip
moko mūsų tikėjimas, patsai apsireiškė pirmąjai žmonių porai. — Sis monotei-
stiškas tikėjimas išsigimė į naturalistišką kultą, kurį mes mėginome aprašyt, su
savo keistomis praktikomis, ėjusiomis iš galvos medžiotojų, privrestų gautiš gy
vulio visus savo egzistencijai būtinus dalykus. — Šis kultas, amžiams einant,
dalyvaujant ir tam tikram menui (d'ert tournė) gana greitai nukrypo į magiją.
„Pagaliau, ketvirtinis žmogus netikėjo, kad mirus viskas baigiasi. Jis
pramatė rytojaus dienas anapus karsto ir jis su meile rūpinosi iš jo tarpo
išsiskyrusiam patikrint laimę kitame gyvenime, kurį, be abejojimo, jis vaizdinosi
gana materialiniu pavidalu. — Monoteizmas, gyvulių dvasios kultas, magija, lai-
dojimo apeigos sumišo gana keistais, savotiškais būdais. Tai būtų be reikalo -
aikvoti darbą, norint tiek skirtingų elementų suvest į surištos sistemos
vienybę, Primitivus protas visai nejuto šio harmoningos sientezės reikalo.
Būdamas emocingesnis už mūsiškį, kadangi mažiau išmanąs, jis (primiti-
vusis) taip pat daugiau pradingsta nesutampančių jutimų labirinte.
„Ketvirtinės gadynės žmonija tiesmukai gyveno pirmąjį epizodą kovos,
prasidėjusios religinėj srity, tarp žemesnių žmogaus instinktų ir tiesos Dievo
teisių. Neabejotina, kaip toji kova būtų pasibaigus, jei patsai Dievas ne-
būtų teikęsis per savo išrinkiąją tautą ir per Jėzaus Kristaus Bažnyčią iš-
laikyt pasauly antentišką religiją, kuri teikia pasauliui išgelbėjimą“. — |
Paskiausiu laiku gauname patirti išėjus vėl naują šios srities veikalą,
būtent: G. H. Luguet, Lart et la religion des hommes fossi-
les. Paris 1926, Masson 6:. Cie. Plačiau apie jį šiuo tarpu, jo neturėdami,
negalime nieko pasakyt. | Pr. Dovydaitis.
Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoj.
Far. Prof. Dr. Joh, Dėller, Wien“.
Izraelio tautos religijai, kultūrai ir istorijai spręsti ilgą laiką turėta tik
rašytinių versmių, ir, būtent, beveik išimtinai tik Senojo Įstatymo raštai.
Naujaisiais laikais, iš dalies atsitiktinai, iš dalies sistemiškai Egipto, Babi-
lonijos-Asirijos, Palestinos ir Mažosios Azijos kasinėjimų- atradimai prapla-
tino mūsų žinias apie senuosius Rytus, spie Izraelio tautą ir taip pat apie
kitas, su jąja susisiekiančias tautas.
Berods, ir paisant visų ikšiolinių radinių bei aptikimų, Biblija vis dar
palieka pirmoji versmė mūsų žinioms apie Izraelio tautą. Tačiau Biblijos
tyrinėtojas, kad atatiktų savo uždaviniui, būtinai atsižvelgs į senųjų Rytų
tyrinėjimo davinius. Izraelis juk nėra buvusi izoliuota tauta, kad ir kokia
savotiška buvo jo reikšmė; jo plėtojimosi reikia sekti ryšium su Priešaki-
nės Azijos istorine ir kultūrinę plėtote. Ogi naujųjų atradimų suteikiamoj
šviesoj pasirodo, jog Izraelis nuo savo aplinkinių tautų esmingai skyrėsi
ne kultūra, bet tik etiškuoju monoteizmu.
Izraelis niekuomet nebuvo turėjęs visai originalios kultūros, kadangi
jo „šalis visuomet buvo su viena kita kovojančių didžių pasaulinių galybių
žaidžiamasis kamuolys ir jų karų arena“!. Palestina nebuvo kūrybos šalis,
o tik labai judrus pereinamasis punktas, Stovėdamas Babilonijos, Egipto,
Arabijos, Tarpužemio jūrių ir Mažosios Azijos kultūrų „susikirtimo
punkte“, Izraelis buvo stipriau ar silpniau paveiktas visų šių kultūros ratų.
Iškasenos Palestinoj rodo, kaip per tūkstančius metų vienas tautų sluoksnis
išstumia kitą, viena kultūra pakeičia kitą, ir taip parodo, kaip Palestinos
kultūrą paveikė kitos kultūros ?.
Babilonijos stiprų poveikį Palestinai 2-jo tūkstančio metų prieš
Kr. 2-joj pusėj tarp kita ko rodo molinės lentelės, iškastos Tell-el-Amar-
noj* ir Taannek'e“. Kaip rodo Amarnos lentelės, apie 1500 m. pr. Kr.
Palestinoj naudotasi babiloniškąja kalba diplomatiniam susisieki-
mui su užsieniais. Egipto valstybės atstovai Palestinoj su savo
vyriausiu viešpačiu (Egipto faraonu) susirašinėja babilonišku dantyraščiu.
ž Ta 'annek'o lentelės rodo, kad babiloniška kalba tuomet naudotasi
ir susisiekiant viduje. Šio fakto reikšmę Sellin'as teisingai nušviečia
rašydamas: „Kas... kartą išaiškino, ką tai reiškia, kai viena tauta skolina
kitos raštą —pirmiausia atvyksta į tą kraštą kitos tautos raštininkai arba to
krašto raštininkai turi vykt į svetimą kraštą daryt rašto pratimų religinės
arba teisinės literatūros medžiagoj, kuriuo būdu susipažįstama ir su jų
turiniu ir tt., — tas Le jokių sutiks, jog jau vien šituo įrodoma Babilono
dvasinis poveikis Palestinai“ 6,
„ Zinoma, būtų klaidinga, visa, kas yra (ne tik Izraelio, bet ir visos va-
karinės Europos P+. D.) religijoj, kultūroj ir moksle norėt išvest iš Babi-
lonijos, kaip daro vad. panbabilonizmas 7.
* Tai yra „Sotero“ skaitytojams jau pažįstamo Virnos universiteto profesoriaus kalba,
pasakyta 1923 m, spalių m. 29 d., paimant sakytojo universiteto rektūrą. Leisdamas šią kalbą
atspausdint „Sotere“, autorius dar papildė ir jos tekstą ir bibliografiją, o paskaitą sulietuvinusi
redakcija, taip pat kai ką pridūrė iš lietuviškos ir nelietuviškos šių dalykų literatūros. Red.
28 J. Dėller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoj
Ta'annek'e rastas taip pat ir kanaaniečio Atanahili'o antspaudo cilinde-
ris iš laikų apie 2000 m“ pr. Kr. Kadangi antspaude šalia dantyraščio ran-
dasi ir keletas egiptiškųjų jeroglifų, tai čia turima gaminys babiloniškos ir
egiptiškos kuliūros mišinio Palestinojs. Babilonijos pasaulinei galybei
smunkant (apie 1200 m.), gretimai traukiasi atgal ir babiloniškos kultūros
poveikis ?.
Ir Egiptas jau nuo ankstybų laikų darė Palestinai kultūros poveikio,
nes, prieš įkeliaujant izraelitams, Palestiną valdė Eeiptas. Kaip rodo nau-
jausi (1920—1921 m.) Biblo (Byblos) prancūzų kasinėjimai, Egipto santykiai
su Palestinos-Sirijos kranto gyventojais siekia iki pirmųjų (Egipto valsty-
bės) dinastijų gadynės *?. Antai, Bible rasta gabalas vazos iš faraono Mi-
kerino (4-sios dinastijos) laikų ir juoda marmorinė vaza su vardu faraono
Pepi'o II iš 6-sios dinastijos !!. ,
Egiptiškame Sinuhė's pasakojime, kuris vyksta apie 2000 m. pr. Kr.
ir rodytųsi sustatytas apie 1780 m !2,, kunigaikštis vienos mažos valstybės
šiaurinėj Palestinoj sako Sinuhe'i: „Tau gera pas mane ir čia tu girdi
Egipto kalbą*!*. Egipto poveikis, naturalu, pietuose buvo stipresnis, kaip
šiaurėj. Ir kai izraelitų gadynę babiloniškas poveikis čia visai pasiliovė,
Egipto kultūros poveikis čia paliko dar gana stiprus ir šį laikotarpį. Dar
ir šiuomet galima surast gana daug egiptiškų amuletų ir dievų figūrų 14.
Palestinoj, k. a., Gezer'e, Jeriche rastosios vadinamos Tell-el Jahudiye-
vazos leidžia įžiūrėt taip pat Nubijos poveikį Palestinai 15,
Tiktai naujausiais tyrinėjimais giliau pažinta ir įvertinta Mikėnų-E ge-
jaus kultūros poveikio didelė reikšmė bei senumas !“. Taip, tuos Samsono
sugriautus pilistinų namus (Jud. 16, 20 t.) turime vaizduotis kaip egeišką
megaroną su dviem mediniais stulpais prieangy. Jiedu, kadangi nebuvo įka-
sti į žemę, bet tik buvo pastatyti ant akmeninių plozų, galima buvo... nu-
stumti nuo šios papėdės ir tuo būdu namus sugriauti“ !7,
Helenizmo gadynę Palestina prisigėrė graikų kultūros.!*— Taigi, ga-
lime konstatuot palestiniškąją kultūra buvus paveiktą ne vienos svetimos
kultūros.
Naujieji atradimai teikia mums taip pat vertingos medžiagos etno-
grafiniams Kanaano santykiams nustatyti. Atradimai rodytų seniausius
kanaano gyventojus buvus ne semitus!? arba bent ne vienus semitus.??
Gezero radiniai rodo, kad tos vietos gyventojai buvę žemo ūgio ir savo riu-
mirėlius degindavę, tuo tarpu kai semitai buvę aukštesnio ūgio ir,rodosi,nuo pat
"pradžių savo numirėl'us laidodavę žemėj. Dar izraelitų laikais Palestinoj
upės ir vietos vadinta senų senovės vardais (k. a. Jarden=—Jordonas,**
Jabbok, Jerusalem, Megiddo, Gilboa), kurie vietovardžiai neišaiškinami iš
semitiškų kalbų, taigi, turi eit iš gyventojų, gyvenusių čia prieš semitus.*ž
Tolesnį įrodymą, kad seniausiais laikais Palestinoj gyventa nesemitų
arba bent ten būta nesemitiško sluoksnio, kai kurie nori matyt vadina-
muose megalitiniūose paminkluose (dolmai [—akmeniniai stalai],?? menhirai,?*
kromlechai [—akmeniniai ratai, gilgai]).?> 10ki iš stambių akmenų padaryti
paminklai randami ne tik Palestinoj, bet ir šiaurės Afrikos krante, Ispani-
joj, Portugalijoj, šiaurinėj Prancūzijoj, pietinėj Anglijoj, pietinėj Skandina-
vijoj, šiaurinėj Vokietijoj ir Italijoj. Peršasi mintis juos esant padirbtintus
J. Dėller; Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoj 29
vienos tautos arba bent vienos rasės, kuri keliaudama pietine Tarpu-
žemio jūrių bei rytine Atlanto okeano pakrantėmis ir paliko šių pėdsakų.*6
Kanaano gyventojus buvus labai mišrius rodo taip pat ir Biblijos įvai-
rios vietos. Antai, Abraomo laikais paminėti „Heto sūnūs“ (Gen. 23, 3 t.t.).
Hetitas Urijas mums žinomas iš Dovydo istorijos (2 Sam. 11, 3—26).
Hetitų valdovus sumini taip pat 1 Reg. 10, 29; 2 Reg. 7, 6. Jau prieš 2000
m. pr. Kr. hetitai iš Mažosios Azijos prasibrovė Sirijon ir apie 2-jo tūkstan-
čio metų pusę kovojo +u egiptiečiais del“ p'rmenybės Sirijoj?. Mažojoj
Azijoj jie buvo įkūrę galingą valstybę su sostine Chatti (šių dienų Bogha-
zkėi), kame H. W'inckleris padarė vaisingų kasinėjimų, surasdamas hetitų
valdovų valstybinį archivą?“. Gausingos medžiagos iškėlė aikštėn taip pat
kasinėjimai Sendširly, Tell Halaf'e ir Karkemiš'e. Tūlas hetitiškų asmens
vardų, kaip Artamanja, Artatama, Jašdata, Šuvardata skamba visai ariškai
ir tūlas jų išaiškinami tik iš arijų kalbos??.
Kaip vaizduoja vietiniai ir eigiptiški paminklai, hetitai, rodosi, turėtų
būt priderėję arijų rasei. Jų kalbą, kuriai dešifruoti nusipelnė ypač Hrozny,
šis ir kiti tyrinėtojai priskyrė prie indueropėniškų kalbų*?. A. Ungnad'as,
atvirkščiai, mano, jog tikrai hetitiškų gyventojų Palestinoj negalima esą įro-
dyt, tuo tarpu kai Palestinoj toli siekęs subarejų poveikis. Subartu (taip
akadiškai; sumeriškai—Subir) yra Babilonijos šiaurės ir šiaurvakarių sritis.
Šių subarejų kalba dažnai vadinama mitanniškoji, tačiau be pakankamo
pagrindo. Viena Boghazk6i'e aptiktų kalbų pridera subarejų grupės kalbų
grupei, būtent, hurriškoji?!, Hurritai pirmiau gyvenę vakarinėj Sirijoj ir Pa-
lestinoj iki Mirusiųjų marių į pietus. Ju vardas ilgai skaitytas „harrijai“
ir jie laikyti arijais??, kas, pagal Ungnad'ą, <są neteisinga. Ungnad'as juos
laiko Senojo Įstatymo horitais. Dar neišsifruotas „hetitų“ paveikslinis
raštas pasirodysiąs kaip seniausias subarejų, ats. hurritų raštas3“ . Biblijos
pavadinimą Urijo „hetitu“ Ungnad'as nori išaiškint tuo, kad, sunaikinus
hetitų ir subarejų valstybę, hetitai ir subarejai toliau nebebuvę skiriami nuo
vieni kitų. Taip pat ir Abdchibos (—,Hepos vergas“), tojo Jeruzalio val-
dovo vardą Amarnos laiškuose Ungnad'as laiko esant ne hetitišku, bet
greičiau subarejišku vardu“?“,
Kaip rodo Amarnos lentelių radinys, Jeruzalio kunigaikštis Abdchiba,
Egipto vasalas, pakartotinai prašo savo viešpaties (Egipto faraono) pagalbos
prieš vis tolyn labyn iš pietų besibraujančius chabirus. Viename laiške
iš pietinės Babilonijos valdovo Larsos Rim-Sin'o (apie 2200 m.) laikų taip
pat suminėti. chabirų žmonės **. Su tuo derintųsi, kad Abraomo žmonės
buvo iš Ur Kašdim'o. Jei Amarnos laiškų chabirus ir negalima pastatyti
lygiomis su Biblijos hebrajais —izraėlitais, tai tačiau jie bent buvo su jais
vienos giminės. Jei pirmoji prielaida teisinga, tai tuo būdu atatinkami Amarnos
laiškai ilustruotų Biblijoj (Jo e Vaygosė ir Teisėjų knygų 1-me skyriuje) apra-
šytą istoriją apie tai, kaip izraelitai užkariavo Palestiną. Kanaano šalis tuo
metu buvo susiskaldžiusi į visai mažas miestų kunigaikštijas, kurių valdo-
vai smarkiai tarpusavy niovėsi. Tuo būdu suprantama ir tai, kad Jozuė
(Jos. 12, 24) Kanaane galėjo ėt „31 valdovą“ *5. |
Kaip Amarnos laiškai, 4 visa dantyraščio literatūra teikia įdomios
medžiagos bibliniams klausimams. išaiškinti istorijos, literatūros istorijos ir
religijos istorijos atžvilgiais. Čia pirmoj vietoj paminėtinas Ha mmura-
pio kodeksas, seniausia mus pasiekusi įstatymų knyga pasauly“.
30 J. Dėller; Senasis Įstatymas naujųjų atradimų švie.oj
Šiame diorito (toks akmuo) gabale įkapoti toki nustatymai, kurie išviršiniu
pavidalu (įvadas, pabaiga ir sugrupavimas) ir turiniu stipriai primena Mo-
zės įstatymus 37. Todel ne kartą manyta, kad Mozė savo įstatymus paėmė
iš senbabiloniškos teisės. „Kad esama ir turi būt kai kurio giminingumo
tarp abiejų įstatymų, tatai be jokių reikia prileist del abiejų tautų rasinės
ir kalbinės giminystės“ *8.
Tas Hammurapio kodeksas turi apsčiai analogijų ne tik su Mozės
įstatymais, bet taip pat ir su Romos XII lentelių ir su seniausia germanų
teise, kaip šilai parodė D. H. Miiller'is ir G. Cohn'as. „Priegtam randame
juk taip pat ir visai panašių teisės papročių—nuotakų pirkimą, verguvę,
skolininkų verginimą, Dievo sprendimus ir daugel kita—dar ir šiandien
abiejuose žemės pusrutuliuose pas izoliuotas, nuo pasaulio nutolusias na-
turtautes, kurias Babilonas vargu kuomet ir netiesioginai bet kuriuo būdu
yra paveikęs“??. ;
Tačiau, Mozės įstatymai, palyginti su babiloniškaisiais, turi taip pat ir
didelių pirmenų. „Didžiausias skirtumas yra tas, kad žydų įstatymai per-
dėm religinio pobūdžio; čia visur prieky pastatyta įsakomoji Dievo valia.
Ir ši Dievo valia reguliuoja ne tik žmogaus darbus, bet ir jo mintis“*0,
A. Poebel'is prieš kurį laiką paskelbė didelę, Nippur'e rastą molinę
lentelę, kurioj esama Hammurapio įstatymų dalies. Lentelė, nors ir labai
subyrėjusi, tačiau dideliai svarbi, kadangi jos pirmuosiuose dviejuose stul-
peliuose ir viršutinėj 3-jo stulpelio daly randasi tie įstatymai, kurių trūksta
didžiojoje Hammurapio akmens teksto spragoje*!.
Toliau, dantyraščio tekstai rodo daugelį analogijų su bibline prieš-
istorija (plg., antai, 10 protėvių prieš tvaną, tvaną*?) ir su psalmėmis*š,
Asirijos-Babilonijos, Egipto*** ir šiaip senųjų Rytų literaturoj turime para-
lelių taip pat ir su bibline išminties literatura.
Antai, Egipto senobinės išminties knygos nepaliko be poveikio Se-
nojo Įstatymo patarlių poezijai. Iš 1 Reg. 5,10 matome, kaip izraelitams
buvo pažįstama Egipto išmintis. C. A. W. Budge (Facsimiles of Egyp-
tian Hieratic Papyri in the British Museum, Second Series, London 1923)
paskelbė vieną egiptišką papyrą su „Amen-em-opė's mokslu“.**> Tas Amen-
ėm-opė buvo aukštas valdininkas, kuris, anot A. Erman'o,45 galėjęs gyventi
apie pradžią 1-jo tūkstančio metų pr. Kr. Tačiau, Erman'o manymu, jo kny-
gos gali būt ir latai nesenos.—Šį tat „Amen-em-opė's mokslą“ norima
įžiūrėt buvus versme „Salamono patarlėms“ 22, 17—24, 2246,
Tose egiptiškose išminties knygose iš tikrųjų randasi stebinančių, da-
lyko ir kalbos atžvilgiais, susisiekimų su Biblijos Patarlių knygomis
(22, 17—24, 22). Taip, antai, Amen-em-opė savo įspėjimus pradeda žodžiais:
„Palenk tavo ausį, klausyk (mano) žodžių, atkreipk tavo širdį jiems suprasti“;
tai atatinka Pat. 22, 17: „Palenk tavo ausį ir klausyk mano žodžių
(pagal pagerintą tekstą) ir atkreipk tavo širdį jiems pažinti“. Šitai yra pat-
sai nuostabiausias susisiekimas. Antrajam pavyzdžiui imame Amen-em-opė's
įspėjimą nekilnot ežių akmenis: „Nešalink ežios akmens nuo dirvų ežios.
Nebūk godus sprindžio dirvos ir neliesk našlės ežių“ (7, 12—15).47 Prie
čia Erman'as ima iš Patarlių knygų: „Nepaslink senų sienų, kurias padarė
tavo tėvai“ (22, 28) ir: „Nepaslink senų sienų ir nesibrauk į našlės lauką“
(23, 10).
J. Dėlier: Senasis Įstatymas naujųjų afradimų šviesoje 31
Patarlių knygos trečiasis rinkinys (22, 17—24, 22) pradžioj turėjo an-
traštę: „Išminčių patarlės“. Tuo būdu knygos autorius save pažymi kaip
patarlių rinkėją, kad ir ne kaip vien rinkėją. Tegul sau Patarlių knygų
izraelitiškas autorius ir bus naudojęsis „Amen-em-opė's mokslu“, tai vis
delto jis elgėsi savarankiai, „taip jog patarlės tuo pavidalu, kuriuo jis jas
perdirbo, atatinka aukštesniems religiniams-etiniams tikslams. Priešais egip-
tiškos išminties mokytojo gana žodingus posakius, biblinių patarlių kalbi-
nis pavidalas trumpai sutrauktas... egiptiškas mokslas turi tikslo išlavint
rūmų valdininką; biblinio rašytojo tikslas aukštesnis; jis nori, atsirėmęs mal-
dingu Jahvės tikėjimu, suteikt tikro širdies lavinimo. Išmesdamas visus
politeistiškus bruožus, jis iš egiptiško mokslo ima tik tai, kas dera jo
tikslui, ir be to, dar ir šitai taip pat pripildo senojo Izraelio religijos dva-
sia“ 488, Jei įkvėptasis autorius, parašęs 2-sias Makabejų knygas, padarė
ištrauką iš profaniškos istorijos, iš Jazono Kireniečio veikalo, „tai taip pat
ir kitas įkvėptas autorius galėjo savoms patarlių knygoms sunaudot kitų
patarles 45*.
Toliau paminėtini Achikar'o?*? priminimai savo broliavaikiui Na-
dan'ui, kurie beveik liečia tą pačią medžiagą, kaip Sirach'as, ir dažnai pa-
našiai skamba kaip senojo Tobijo žodžiai jaunajam ??. Bet akysen krinta
vienas skirtumas: religinis momentas Achikaro knygose pasitraukęs
atgal >!
Tobijo knygų graikiškojo teksto tos vietos (I, 21, 22; 2, 10; 11, 18;
14, 10 t.), kuriose kalbama apie Achikarą, Sanheribo ir Asarhardono kan-
clerį, kaip Tobijo giminaitį, tikrai yra vėlesnės interpolacijos, kuriomis sie-
kiama pakelt Tobijo garbė tuo būdu, kad jis sugiminiuojamas su Achikaru.
Achikaro romanas nieko nežinojo apie Achikaro giminybę su Tobiju;
jis išvisa nemini Tobijo*2. Vienai biblinės literatūros kategorijai Babiloni-
joj nerasta jokių tikrų paralelių: pranašų raštams.
Dar daugiau, kaip turinio atžvilgiu, biblinė literatūra iš formalinio šo-
no turi senorientalinėj poezijoj sau prilygstamų dalykų. Ir čia randame
taip pat narių paralelizmą (parallelismus membrorum), strofiką, narines
giesmes, aliteracijas ir p.23
Assuan'e-Elefantinėje 1904/6 m. aptiktieji arameiški papyrai turi dide-
lės reikšmės Senojo Įstatymo mokslininkui ne tik del to, kad juose yra
Achikaro romano nuotrupos, ir, rods, seniausiu pavidalu, bet vyriausiai
del to, kad jie leidžia mums įdomiai pažvelgt ir į žydų istoriją bei religi-
giją laikais po ištrėmimo**. Jei Jer. 44, 8 prikiša Egipte gyvenantiems
žydams, kad jie pasiduoda politeizmui, kame norėta matyti perdėjimas, tai
dabar galima nurodyt Elefantinės papyrą, kame vienas Elefantinės žydų
kalba kitiems apie jiems turinčius padėt „dievus“ 55,
Nežiūrėdami Dt. 12, kame reikalaujamas kulto vietų vieningumas, žy-
dai jau prieš 525 m. pr. Kr. buvo turėję šventnamį Elefantinėj. Iš Dt. 12 1,
gal būt, galėtum išvesti, kad atatinkami įsakymai nedėjo žydams pareigos
šalia šventosios Žemės“. Elefantinės žydai dar ir prisiekdinėja „Jahve,
dangaus Dievu“, taigi, neturi prietaringos baimės, kaip vėlesnieji žydai, iš-
tarti Dievo vardą 57.
Elefantinės papyrų žiniomis, moteris tenykštėj bendruomenėj buvo
toks asmuo, kuris visai galėjo vesti reikalus, turėjo visai lygias su vyru
32 J. Dėller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje
teises. Moteris čia savarankiai galėjo daryt sutartis, galėjo savarankiai elgtis
su savo nuosavybe, savarankiai stoja prieš teismą ir lygiai su vyru gali.
susirinkime išardyti moterystę 58, 2
Papyrai nepalieka abejonių, kad Nehemijo veikimas atitenka į Artak-
serkso | (465—424); o ne į Artakserkso II (405—359) laikus. Nes Elefanti-
nės šventnamis buvo išgriautas 410 m. Aukščiausiu kunigu Jeruzaly tuo-
met buvo Jochanan'as. O Nehemijas stojo darban, kai aukščiausiu kunigu
buvo Eljasib'as, Jochanano tėvukas.59 Ž
Elefantinės papyrai taip pat „labai svarbūs ir kalbos atžvilgiu. Iš jų
patiriame apie otficialinę arameiškąją kalbą, kuria persų vyriausybė vartojo
“ „susisiekdama su savo semitiškais pavaldiniais. Šiąja oficialine kalba parašy-
tos taip pat ir Danieliaus bei Esdros knygų arameiškosios dalys“.6' Ele-
fantinės arameiškųjų papyrų savo konstrukcija ir žodžių skambėjimu susi-
derinimas su Esdros knygų dokumentais kalba už tai, „kad nebegali likti
jokio abejojimo jų autentingumu“.6:
Prie pranešimo (del jo daug ginčijamasi) apie Įstatymų knygos sura-
dimą valdovo Josio (621 m.) (2 Reg. 22,8) laikais įdomių analogijų teikia
asiriški, egiptiški ir hetitiški tekstai.6? Ypač šiam reikalui eina Denderos
dvejetas statybinių užrašų. Tie tekstai rodo visuose senuose Rytuose bu-
vus išsiplatinusio papročio svarbius religinio, valstybinio ir privatinio gy-
venimo dokumentus sudėti šventosiose vietose. „Pagal tai, šiandien jau ne-
begalima apie Deuteronomiumo suradimą aprioriškai kalbėt, kaip apie ko-
kią mističikaciją“, pastebi Jirku.63 „Toki slaptai laikomi originalų nuorašai
turėjo apsaugot Įstatymą nuo sudarkymo, kas galėjo atsitikt nurašinėjant
ir lupomis interpretuojant“ (plg. Dt. 17, 8 tt.).46
Nauji babiloniški dokumentai iš Uruk'o nušvietė nauja šviesa taip pat
ir Belsazar'o poziciją Danieliaus knygose.6* Tais dokumentais Belsazaras
rodosi buvęs tikrasis Babilonijos valdovas. Praktiškai šią poziciją jis laikė
kaip jo tėvas Naboned'as.66 Bet jei (Dn. 5,2, 11) Nebukadnezar'as vadina-
mas Belsazaro „tėvu“, nors Nabonedas nebuvo joks Nebukadnezaro ainis,
tai šitai tenka išaiškint tuo būdu, kad taip pat ir asiriški dokumentai Izrae-
lio valdovą Jehu vadina Omrio „sūnum“, nors Jehu nuvertė jo dinastiją.67
Naujų versmių babiloniškos diasporos istorijai atskleidė amerikiečių
iškasenos paliai Nippurą (dabar Nitter).68* Tarp kita ko, čia rasta 730 kontraktų
lentelių iš valdovų Artakserkso I (465—424) ir Dariaus II (423 —405) ga-
dynės; tos lentelės eina iš babiloniškos stambios tirmos „Murašu ir Sūnūs“
prekybinio archivo ir teikia tūlą dalyką, paaiškinantį bei papildantį Senojo
Įstatymo davinius apie Babilonijon ištremtus žydus. Dokumentai rodo, kad
žydai Babilonijoj tik pamažu įsitraukė į biznišką gyvenimą, kad jie, bent
pradžioj, prekyboj dalyvavo daugiau pasivai, kaip aktivai.“? Iš tųjų doku-
mentų taip pat žinoma, jog toji Kebar'o (Chobar) „upė“ (Ez. 1,3), prie
kurios gyveno Ezechielis, reikia suprast buvęs prie Nippuro panašus į upę
laivų plaukiojamas kanalas. 4
Pranašo Ezechielio knygose randasi daugelis smulkmenų, kurios nu- -
šviečiamos nauja šviesa, palyginant jas su babiloniškai s įvaizdais. Dievus
Babilonijoj vadindavo „audros viešpačiais“.70 Jie važinėja ant audros, kaip
Ezechielio Jahvė. Taip pat ir Ezechielio Dievo vežimas turi savo paralelių
babiloniškuose įvaizduose. „Savo vežimu važinėjąs dievas yra babiloniečių
J. Doller; Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje 33
įvaizdų mėgiamas motivas“?!. Prie babiloniškų-asiriškų šventyklų buvo lai-
komi vežimai, kuriais važinėdavosi dievai savo šventadieniais?*, Dievybės
vežimo motivą randame taip pat ir sirų-hetitų kultūroj.
Prie Ezechielio Dievo vežimo yra ketvertas slaptingų esybių, nešan-
čių Dievo sostą. Kiekvienos atskiros esybės galva susidėjusi iš ketverto
veidų —iš žmogaus, liūto, jaučio ir erelio veido. Ezechielis tas esybes va-
dina Cherubim'ais. Babilonijoj-Asirijoj taip pat randame panašias sparnuo-
tas mišrias figuras, tarnaujančias dievybei?3. Ezechielis šiuos simbolius (žmo-
gus, liūtas, jautis ir erelis) ėmė kaip Dievo vertybės ir galybės reiškėjus
(reprezentantus). „Cherub'as, sujungdamas jaučio jėgą arba liūto didingumą
su erelio greitumu ir žmogaus protingumu, sudarė veikingiausią dieviškos
galybės ir majestoto reprezentaciją“?*. Ezechielio Cherubo tigurų mišrumas
atatinka bendram senorientaliniam įvaizdui. Nauja tiktai kiekvieno Cherubo
išpuošimas ketvertu veidų““. Keturių skaičius babiloniečiams, kaip ir Sena-
jame Įstatyme, yra pasaulinis skaičius, visašališku no, visaapimamybės, uni-
versalybės simbolis.
Dantyraščio tekstai ar kiti atradimai ir šiaip dar teikia tūlą biblinių
pranešimų papildymą. Taip, antai, iš Senojo Įstatymo nieko nežinome apie
„ Izraelio valdovo Achabo (875—854) santykius su asirais. Kaip rodo vienas
Salmanasaro III (859—824) įrašas, Achabas buvo taip pat įsivėlęs į karą
su asirais. Toliau, iš čia patiriame, kad Achabas, kaip Sirijos Benhadad'o
II vasalas, drauge dalyvavo kovoj prie Karkar'o (854); šie daviniai dėkingai
papildo biblines Valdovų knygų datas'“.
2 Reg. 19, 37 daro įspūdžio, kad Sanherib'as lyg būtų buvęs nuga-
labintas tuoj po savo nepasisekusio karo žygio prieš Judą (701); tuo tarpu
asiriškuoju pranešimu, šitai įvykę tiktai po 20 metų (681 m.). Valdovų kny-
gų autorius norėjo Sanheribo istoriją baigti ir todel jo nužudymą pridūrė
tuoj po sakytojo žygio. ;
2 Reg. 14, 7 mini, kad valdovas Amazja (Amasias) edomitų miesto
Sela vardą perkeitė į Joktheel. Dabar iš gausingų dantyraščio tekstų žinome, -
jog tai būta senorientališko, ypač Asirijos valdovų mėgiamo praktikuot, pa-
pročio pavadinti miestus naujais vardais?*,
Egzegezės sunkenybę, kad Mozės uošvis vadinamas tai Reguel (Ra-
guel) (Ex. 2, 18), tai Jethro (Ex. 3, 1), mėgindavo aiškint arba imant tradi-
cijos sviravimą, arba dvejetą nevienodų versminių raštų, arba tuo būdu, kad
vieną iš vardų taryta esant turėtosios (tarnybinės) vietos vardą. Tačiau šioks
įvairumas duodasi išaiškinamas ir senųjų Minejų savotišku papročiu, kad
Minejų valdovai ir Vada'o kunigai turi po du vardu, kaip jų didenybės
išorinį pažymį??.
Iškasenos ir įvairūs atradimai ne tik užpildo tūlą mūsų žinių spragą,
bet taip pat atitaiso vieną ar kitą iki šiol turėtąją pažiūrą. Taip, antai, Je:
richo istorija, einant literatūrinėmis versmėmis, pradedama tik nuo Izraelio
invazijos. O tenykščiai iškasenų daviniai veda daug toliau atgal. Jie mums
rodo, kad Jericho vieta buvusi gyvenama mažiausia nuo 3-jo tūkstan io
metų pradžios, įtikima net, kad siekia atgai dar į 4-jį tūkstantį. 3-jam tūk-
stančiui baigiantis arba 2-jam prasidėjus, įvykęs radikalus Jericho išg-iovi-
mas. Sellin'as čia primena Gen. 14 pasakojamąjį ketverto rytų vaidovų nai-
kinimo žygį į Jordono žemumą, kuris žygis atitenka kaip tik į tuos laikus“.
34 J. Doller:- Senūsis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje
Toliau, Jericho iškasenos teikia žinių apie laiką, kuomet šį miestą užkariavo
izraelitai. Kasinėjimų daviniai aiškiai kalba miestą pasidavus apie 1500 m.
pr. Kr., taip jog šie daviniai kalba už tąją' mintį, kad esama ryšio tarp cha-
birų įpuolimo ir izraelitų invazijos*:. | ė -Ž
“Toliau, iškasenų daviniai tiksliai derinasi su istorijos žiniomis, kad
Jerichas per ištisus šimtmečius yra buvusi atvira. vieta ir tiktai O-jį šimtmetį
patapo stipriai sutvirtintas miestas (1 Reg. 16, 34)**. Kasinėjimai patvirtina
taip pat dabar vis tolyn labyn įsigalinčią nuomonę, kad Kanaano miestus
izraelitai galutinai užkariavo tik per ilgesnį laikotarpįss, Tas
Pagal 2 Reg. 18, 9 t, Samariją užkariavo Salmanasaras IV. O iš tikrųjų,
tai padarė jo papėdininkas Sargonas. „Šis tariamas prieštaravimas tikrai
tenka aiškinti tuo būdu, kad Salmanezer'is pradėjo Samariją apgult, o Sar-
gonas talai atliko iki galo“**, :
: Naujieji atradimai ypač turi svarbcs religijos istorijai. Palesti-
nos kasinėjimai teikia aiškų kanaanitų religijos vaizdą, o tuo netiesioginai
taip pat ir izraelitų religijos, kurios pašauktieji atstovai, atsiminkime Eliją
ir Ozeą, stovėjo į ją griežtoj priešenybėj. Kasinėjimo vietų izraelitiniuose
sluoksniuose nerasta jokio Jahvę vaizduojančio paveikslo, iš ko galima iš-
vesti, jog paveikslų uždraudimą (Ex. 20, 4) izraelitai išlaikė kaip vieną svar-
biausių Mozės gadynės tradicijųss.
Varinės gyvatės istorijoj (Nm. 21, 8 t) galima nurodyt į tai, kad gy-
vatė galiojo kaip dievybės simbolis, kaip tai rodo Gezero, Suzos, taip pat
ir pietinės Arabijos kasinėjimuose rastosios bronzinės gyvatės““,
Dievo vardo Eloh im daugiskaitos lytimi analogiją randame Amarnos
laiškų daugiskaitoj ilania(= „mano dievai“) kreipiantis į vienų vieną
valdovą“. Statybos aukas, t. y. žmonių gyvybės aukas statant naujus
namus arba miestą, apie ką, gal būt, kalbama 1 Rg. 16, 34, patvirtina Ge-
zero, Megiddo ir Taanacho kasinėjimai. Tačiau paskesniais laikais paste-
bima šiokį statybinės aukos paprotį nykstant. Bet kitas religinis paprotys |
tikrai kad ir izraelitų laikais buvo palikęs nepasikeitęs, kaip kad ir kanaa-
nitų: tai, būtent, statyt akmenines kolonas, mas eb en'as, kurioms priešingas
Mozės Įstatymas (Ex. 34, 13; Dt. 12, 3). Tos masebenos; del jų didelės
reikšmės, kurios jos buvo turėjusios kanaanitų kulte, nepatikdavo ir pra-
našams. Su masebenomis pasirodo dažnai surišama aš era, medinis kuolas
(statinys)*?, Masebenos turėjo priminti ne tik šventose vietose Dievo esimą
(Gen. 28, 11—19; 35, 14), bet būti taip pat ženklu, primenančiu svarbius
istoririo, religinio arba ir asmeninio pobūdžio įvykius (Gen. 35, 20; Ex.
24, 4; Jos 24, 26 t; 1 Sam. 7, 12); arba juos taip pat vartojo ir kaip ribos
arba prieangio akmenis (Gen. 31, 44—52; 1 Reg. TŽ 2 „Reg. 12, 10).
Graikiškai jie vadinami BaiTlos, kuris žodis įtikimai yra semitiškos kilmės
(bethel=dievo namai). Gezere vienoj eilėj šalia viena kitos rastos aštuone-
tas masebenų, o šalia dar ir kitų akmenų liekanos.
Nėra vienodos nuomonės, kuri yra buvusi pirminė masebenų reikšmė??,
Oficialinėj Izraelio religijoj, kaip jau pastebėta, masebenos yra atminimo
akmens. Liaudies tikėjimas prie jų tikrai bus mezgęs ir kitokių įvaizdų.
Taip pat neaišku ir ginčijamasi, ką reiškė tos puodaskylės, arba du-
beniški akmens, randami prie kalnų uolų papėdės arba taip pat ir buvę
J. Dėller; Senasis Įstatymas naująją atradimų šviesoje 35
užversti tiesiog ant masebenų ir dolmų; jie randami taip pat ir šalia Pa-
lestinos. Jie ėjo kulto tikslams?!, 4
Sellin'as Ta'annek'e rado akmeninį altorių, kuriame išskelta vie-
nas laiptas. Izraelitams buvo uždrausta dirbtintis akmeniniai altoriai (Ex.
20, 25), taip pat ir laiptų išskaldymas (Ex. 20, 26). Anojo atkastojo alto-
riaus laipto aukštis paaiškina mums sakytojo uždraudimo (Ex. 20, 26)
motivaciją??.
Izraelitai turėjo šventnamiuose vandens rykus (praustuves) ku-
nigams apsišvaryti (Ex. 30 18—21; 1 Reg. 23—26; 2 Chr. 4, 6) ir aukoja-
mai mėsai plauti (1 Reg. 7, 27—39; 2 Chr. 4, 6). Cia kalbama apie tokius
indus, iš kurių imdavo vandenį plauti arba išleisdavo. Todel netektų kal-
bėt apie „nepatogią“ plovimo indų konsirukciją Salamono šventnamy *3.
Kaip praneša Dalman'as, vadinamo Helio šventnamio (Baabek'e) altoriaus
kieme aptikti, aukščiau grindų stovį, talpūs lustraciniai baseinai, aplink
kuriuos eina vandens vamzdis (rina). Apsiplovimai, matyt, buvo daromi
šiame vamzdy, o je paeiso g R as i pa i
Ir ši vyzdžių galima matyt, kiek Knygų Knygą padeda suprasti
gausingi a Aosman dešimtmečių -airadimai Priešakinėj Azijoj ir Egipte.
Jie atskleidė mums artmus kultūrinius ryšius, kokių Izraelio tauta turėjo
su kitomis senųjų Rytų tautomis. Bet kaip tik tai, kas sudaro izraelitų
tautos didybę,—jo grynas etiškasis monoteizmas—neaiškinama iš aplinkos
kultūrinių poveikių.
Vienų vieno Dievo garbinimas, kuriuo Izraelis tapo kitoms tautoms
palaima, yra jo paties lobis, už kurį jis kaltas padėkot tikrajam Dievui, bet
ne kuriai svetimai tautai.
Autoriaus ir vertėjo pastebėjimai, paaiškinimai ir
papildymai.
Dažniau cituojamųjų laikraščių vardų ir knygų leidžiamųjų
š vietų sutrumpinimai.
BZ — Biblische Zeitschrift, Freiburg i. B.
BZThS — Bonner Zeitschr.ft fūr Theologie und Seelsorge, Diisseldort.
OLZ — Orientalistische Literaturzeitung, Leipzig.
RB — Revue bibligue, Paris.
Th6 — Theologie und Glaube, Paderborn.
ThO — Theologische it, Tūbingen.
ZaW — Zeitschrift fūr die alttestamentliche Wissenschaft, Giessen.
ZkTh — Zeitschrift fūr katholische Theologie, Innsbruck.
B. — Berlin; —G. Giessen; L — Leipzig; M. — Miinster i. W.; P. — Paris;
Pd. — Paderborn; T.=Tūbingen; W.— Wien. :
6 1 Thomsen, Kompendium der palistinischen Altertumskunde,
2 P. Volz, Die biblischen Altertūmer, Calw u. Stuttgart 1914, 272.
3 H. Grimme, OLZ 16 (1913) 152.
4 H. Winckler, Der Tontafeliund von El Amarna, B. 1889; | A.
Knudtzon, Die Amarnataieln, L. 1907—15; O. Schroeder, Die Ton-
tafeln von El-Amarna, L. 1914. — Flinders Petrie, Syria and Egypt
trom the Tell-el-Amarna Le ters, New-York 1808; C. Niebuhr, Die Amar-
36 J. Dėller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje
nazeit?, L. 1903; P. Dhorme, Les pays bibligues au ter-ps d' El Amarna,
RB II (1908) 500—19; K. Miketta, Die Amarnazeit?, M. 1912; P.Dhorme, |
Les nouvelles tablettes d' El-Amarna, RB 33 (1924) 5—32. į
5 E. Sellin, Tell-Ta'annek, Denkschriften der Akad. d. Wiss.zu Wien,
philos.-his. Kl., Bd. 50, Abt. 4, W. 1904; Eine Nachlese auf dem Tell Ta'an-
nek, ebenda, Bd. 52, 1906. |
6 E. Sellin, Der Ertrag der Ausgrabungen im Orient fūr die Er-
kenntnis der Entwicklung der Religion Israels, L. 1905, 26.
7 Plg. pav., Fr. Delitzsch, Bibel und Babel, Stuttgart 1902—4; H.
Winckler, Die Keilinschriften und das A. T: von E. Schrader, B.
1903; P. Jensen, Das Gilgamesch-Epos in der Weltliteratur, Strassburg
1906; A. ĮJeremias, Das A. T. im Lichte des alten Orients3, L. 1916.
Lietuvių kalba apie paprastąjį „babelizmą“ (Fr. Delitzsch'o) ir tikrąjį
„panbabilonizmą“ rašoma Pr. Dovydaičio knygelėj „Biblija ir Babelis“
(Kaunas 1911, 140 pusl; tai atspaudas iš „Draugijos“ mėnraščio 44 —
48 Nr. Nr.; kadangi šiuo laiku pačios knygelės, rodos, nebegalima gauti,
tai tenka ieškotis sakytųjų „Draugijos“ numerių). Rusų panbabilonisto
R. Viper'io (pirmiau profesorius Maksvos, dabar Rygos universiteto)
paskaitą „Cs BocToka cBbT»“ (Moczea 1907; kokių nedovanotinų klaidų
yra p. Viperis ten padaręs, nurodyta, pav., sakytame rašte „Biblija ir Babelis“
102, 131 pusl.) lietuviškai atspausdino „Kultūra“ (1924 m.); šitos brošiūros
vertimas, o taip pat ir lietuviškai išverstas p. Viperio rytų istorijos vado-
vėlis mokyklai, davė akstino p. Rudzinskaitei-Arcimavičienei,
buv. Lietuvos Universiteto docentei, „nurodyti, ko trūksta tiems Viperio
Senovės Rytų veikalams, kurie jau yra išversti lietuvių kalbon“ savo straip-
snely „Keletas žodžių apie Viperį, kaip senovės Rytų popularizatorių“.
Svietimo Darbas 1925 m. 487— 493 p. (5 Nr.).
8 A. Jirku, Altorientalischer Kommentar zum A. T., L.-Erlangen,
1913, 141 t. j
0 Sellin 28.
10 Ch. Clermont-Ganneau, Fr. Cumont, R. Dussaud,
E. Naville, E. Pottier et Ch. Virolleaud, Les traveaux archčolo-
gigues en Syrie de 1920 4 1922, P. 1923, II. 32.
11 Ten pat II.
12 H. Ranke, Die Erzihlung von Sinuhe und seine Abenteuer in
H. Gressmann, Altorientalische Texte und Bilder zum A, T., T. 1909, L
210—217.
13 Jirku 142. >
14 Sellin 27 t —E. Leuken, Der Einfluss Agyptens auf Palūstina
auf Grund der in Palistina geęmachten Ausgrabungen, G. 1917.
15 H. Junker, Der nubische Ursprung der sogenannten Tell-el-
Panel: Vasen, Siizungsberichte der Akad. d. Wissensch. in Wien, philos.-
ist. I, 198. Bd., 3. Abh., W. 1921. ; Ž
16 R.v. Lichtenberg, Einflūsse der žgaisschen Kultur aut Agypten
und Palastina, I. 1911; P. Karge, Rephaim. Die vorgessehichiliche Kul-
tur P-lūstinas und Phūniziens, Pd. 1918, 292 [21924]; Ch. Virolleaud 31.
17 Lichtenberg 27. Dar plačiau „šią analogiją išveda F. Stihe-
li n, Die Philister, Basel 1918, 28 t.
t J. Dūller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje 37
18 P. Karge, Resuliate der neueren Ausgrabungen und Forschun-
gen in Palastina, M. 1910, 54—58; F. Baumgarten, F. Poland u.
R. Wagner, Die hellenistisch-romische Kultur, L. 1912.
19 Volz 269; Thomsen, Kompendium 12.
20 R. Kittel, Geschichte des Volkes Israel ?, Gotha 1912, I 51 t. Ž
21 Vardas Jarden (Jordan) sutinkamas taip pat Kretoj ir Elidėj. Lidi-
joj esama ir karžygio (Heros) šiuo vardų (Kittel, I 52).
22 Thomsen 12. — Visu šiuo klausimu plg. dar F. Notscher, Ka-
naan vor der israelitischen Einwanderung, hauptsšchlich nach den ausser-
biblischen Guellen, 1hG 1926, 535—549,
23 Dolmen iš senbretoniško dol (—„stalas“) ir men (—„akmuo“),
tai karstai, įgavę taip pat ir kultinės reikšmės. Pagal I. Benzinger'
(Hebraische Archžologie?, T. 1907, 42) atvirkščiai, pradžioj dolmai turėję
kultinės reikšmės, o tik vėliau pradėti naudot karstams (plg. taip pat
H.Vincent, Canaan d'aprės V'exploration rėcente, P. 1907,410—412; Karge,
Rephaim 305—320; 506—715).
24 Menhir iš bretoniško men (— akmuo“) ir hir (= „ilgas“), tai
monolitiniai (vieno akmens) gabalai, maseben'ų pirmatakai.
25 G. Beer A. Hauck'o Realenzyklopidie fūr protestantische
Theologie und Kirche3, L. 1913, XXIII 143.
26 Ten pat.
27 W. Max Mūller, Der Būndnisvertrag Ramses' II. und des
Chetitenkonigs, B. 1902; G. Roeder. Agypter u. Hethiter, L. 19190;
E. Meyer, Reich und Kultur der Chetiter, B. 1914. B. Meissner,
Zur Geschichte des Chattireiches nach neuerschlossenen Urkunden des
chattischen Staatsarchivs (Sonderabdruck aus dem 05. Jahresbericht der
Schlesischen Gesellschatt fūr vaterl. Cultur) Breslau 1017; A. Go tze,
Kleinasien zur Hethiterzeit, Heidelberg 1924.
28 H. Winckler, Nach Boghazkėi! L. 1913.
„ 20 G. Beer, Rede zur Jahresfeier der Universitūt Heidelberg, Hei-
delberg 1922, 3. 2
30 P. Jensen, Hettiter und Armenier, Strassburg 1898; Fr. Hrozn y,
Die Sprache der Hethiter, ihr Bau und ihrė Zugehėrigkeit zum indoger-
manischen Sprachstamm (Boghazk6i-Studien I), L. 1917; Hethitische
Keilschrifttexte aus Boghazkėi in Umschrift mit Ūbersetzung und Kom-
mentar (Bogh.-Stud. III), L. 1919; Ūber die Volker und Sprachen des alten
Chatti-Landes (Bogh.-Stud. V.), L. 1920. Tačiau žiūr. taip pat F. Weidner,
Studien zur hethitischen Sprachwissenschaft, L. 1916; A. Debrunner,
Die Sprache der Hethiter. Akademische Antritsvorlesung, Bern 1921 (su
bibliografija); G. Herbig, Wege und Ziele der Hetbitischen Sprachfor-
schung. Indogermanisches Jahrbuch VII (i220;21), B. u L. 1922, 1—20.
„ 31 A. Ungnad, Die altesien Vėlkerwanderungen Vorderasiens. Ein
Beitrag zur Geschichte und Kultur der Semiten, Arier, Hethiter und Su-
baršer, Breslau 1923, 7; R. Kitel, Neue Forschungen . zur biblischen
Urgeschichte, Theolog. Literaturblati, L. 44 (1923) 145—7.
32 H. Winckler, Die Arier in den Urkunden von Boghazk6ėi,
OLZ 13 (1910) 289—301. Iki šiol buvo mėgiama horiių vardą gretinti su
3872 J. Dėlier: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje
pietinės Sirijos egiptišku pavadinimu Charu (Kittel, I 36; A. Bertholet,
Kulturgeschichte Israels, G. 1919, 20 A. 1).
33* Ungnad 8. > >
339 Apie hetitus Biblijos pranešimais žiūr. S. Landersdorifer,
Das hethitische Problem und die Bibel, ThG, 1918, 22—33; Zur Vor-
geschichte Jerusalems ThG 1923, 86—93.
34 Įirku 51; plg. taip pat S. Landersdorfer, Die Boghazkoi-
Texte und die Habiru-Frage, ThO 104 (1923) 75—83; Ueber Name und
Ursprung der Hebržer, ThO 1923, 201—232; A. Jirku, Die Wanderungen
der Hebrier im 3. und 2. Jahrtausend, L. 1924 (žiūr. ir Landerdorfer'io
recenziją „Bayerische Blitter fūr das Gymnasialschulwesen 1925, 171 t).
345 Grėssmann'as, recenzuodamas Ungnad'ą (Deutsche Literaturzei-
tung, 1924, 1028) pasisako, kad jis su Sayce'u, Mūlleriu, HommeV'iu
ir Dhorme'u (Revue bibligue 1924, 15) mano, jog Chabiri (hebr. chaber)
reiškia „sąjungininkai“ („Verbindete“) ir neturi nieko bendra su hebrajais.
35 Schechter, Palūstina, seine Geschichte und Kultur im Lichte
der neuesten Ausgrabungen und Forschungen, B. 1918, 16. Aka
36 H. Winkler, Die Gesetze Hammurabis in Urschrift und Uber-
setzung, L. 1904; J. Kohler u. F. E. Peiser, Hammurapis Gesetz, L.
1901—10. NE
37 H Grimme, Das Gesetz Chammurabis und Moses, Koln 1903;
Ą. Jeremias, Moses und Hammurabi, L. 1903; S. Oettli, Das Oesetz
Hammurabis und de Thora Israels, L. 1903; J. W. Rothstein, Moses
und das Gesetz, I. Halfte: Gesetzgebung in Israel und Babel. Gr.-Lichter-
felde-B. 1911; Jirku 92. ni 2
38 H. Mūller, Die Gesetze Hammurabis und ihr Verhaltnis zur
mosaischen Gėesetzgebung sowie zu den XII Tafeln, W. 1903, 6. o
39 G. Cohn, Die Gesetze Hammurabis (Rektoratsrede), Zūrich
1 39. Vig. auch F. Kugler, Babylon und Christentum, Freiburg i. B.
1903, 47. =
40 G. Rauschen, Neues Licht aus dem alten Orient, - Bonn
1913, 23. | i
41 A. Poebel, Eine altbabylonische Abschrift der Gesetzessamm-
lung Hammurabis aus Nippur, OLZ 18 (1915) 161—169; 193—200; 225—
230; 257—265. Vokiečiams kasinėjant Assur'ą (dabar Galat Chergat) rasti
asirų įstatymai iš gadynės 1400 —1200 m. pr. Kr. (O. Schroder'io pa-
skelbti faksimile rinkiny „Keilschrifttexte aus Assur verschiedenen Inhalts*,
L. 1920), kuriuos V. Scheil'is išleido su tranckripcija ir vertimu prancū-
ziškai (Recueil de lois Assyriennes, P. 1921). S Nekas
42. H. Zimmern, Biblische und babylonische k L. 1901;
J- Nike!, Genesis und Keilschritttorschung, Freiburg, i. B. 1903; Das A. T.
im Lichte der altorientalischen Forschungen. I. Die biblische Urgeschichte,
M. 1909; R. Kittel, Die orientalischen Ausgrabungen und die altere bi-
blische Geschichteš, L. 1908; H. V. Hilprecht, Der neue Fund zur Sinflutge-
<chichte aus der Tempelbibliothek zu Nippur, L. 1910; A. Kirchner, Di
babylonische Kosmogonie und der biblische Schėpfungsbericht, M. 1910;
J. Hehn, Neue keilinschriftliche Dokumente zūr babylonischen Urgeschi-
chte (Weltschopfung, Sintfiut, Urkėnige), BZ II (1913) 337—341; S. Lan-
J: Dolier: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesojė 39
dersdorfer,-Die sumerischen Parallelen zur biblischen Urgeschichte, M.
'1917; plg. taip pat A. Ungnad, Die Religion der Babylonier und Assyrer:
Jena 1921,66—127; H. See ger, Die Triebkrafte des religiosen Lebens in Israel
und Babylon, T. 1923; B. Meisner, Die Kul ur Babyloniens und -Assy-
riens, L. 1925;-S. Landersdorfer, Die Kultur der Babylonier und Assy-
rer2, Miūnchen' 1925; Pr. Dovydaitis, Biblija ir Babėlis, Kaunas 1911;
A. Grigaitis; Senojo Įstatymo problemos naujų iškasenų šviesoje. 1-ji
dalis(Pradžios Knygų problemos), 'Mariampolė 1925, -2-ji dalis (Nuo izrae-
litų išėjimo iš Aigipto iki karalių laikotarpio) Kaunas 1925; G. Klameth,
Sumerų-akadų paralelės su bibline priešistorija.: Soter II, 1925, 121—144.
. 43 H. Zimmern, Babylonische Busspsalmen, L. 1885; Babylonische -
Hymnen und Gebete, L. 1905 u. 1911; Sumerisch-babylonische Tammuzlieder,
L. 1907; J. A. Knudtzon, Assyrische Gebete an den Sonnengott tūr
Staat und kėonigliches Haus, L. 1893; J Bollenrūcher, Gebetė und
Hymnen an Nergal. L. 1904; J. Hehn, Hymnen und Gebete an Marduk,
L' 1905; M. Jastrow, Die Religion Babyloniens und Assyriens,: G.
1905—12, I 393—552; II 1—137; E. G. Perry, Hymnen und Gebėte an
Sin, L. 1907; A. Schollmeyer, Sumerisch-babylonische Hymnen ūnd
Gebete an Šamaš, Pd. 1912; F. Stummer, Sumerisch-akkadische Paralle-
len. zum Aufbau alttestamentlicher Psalmen, Pd. 1922. ži
44 Ranke pas Gressmann'ą Texte und. Bilder, 1 201 - 203...
44* Pridursime truputį šio aptikimo istorijos. Po metų po sakytojo
paskelbimo išėjusioj savo. knygoj „The Teaching of Amen-em-apt (London
1024) Wallis Budge patiekė naują vertimą ant to papyro išlikusios
egiptiškos išminties knygos, plačiau nagrinėja jos poziciją egiptiškų patari
lių literatūroj ir <smulkiai gilinasi į jo turinį. Danų egiptologas H.-O.
Lange tais pačiais meta's (Nordisk Tidsskritt Sri ai Letterstedska
Foreningen) pagamino naują ir geresnį vertimą daniškai.. Vokiečių -egipto:
logas Erman'as, -prisilaikydamas daniškojo vertimo, pagamino vokišką
vertimą OLZ. 27 (1924) 241—252. Iš čii jis ir pasklydo po visą kitą
spaudą. Tuo tarpu sakytasai O. H. Lange pernai pagamino taip pat ir
vokišką apie tai“ monografiją: Das Weisheitsbuch des Amen - eh -ope aus
dem Papyrus 10, 474 des British Museum herausgegeben und erklžrt (Det
Kgl.. Danske. Videnskabernes Selskab. Historisk'-filologiske. Meddelelser
XI, 2), Kobenhavn 1925. S S ST
45 A. Erman,. Eine gyptische Guelle dėr „Spriche Salomons“,
Silzungsberichte der Preussiscben Akademie der /Wissenschaften, philol.-
histor' Klasse XV, 1024, 86; plg. E. Sellin'o recenzi;ą Deutsche Literatur-
zeitung 1924, 1325—29,-i;: dar atskirą straipsnį: Die neugefundere “Lehre
des Amen-em-ope in ihrer Bedeutung: tūr die jūdische Literatur- und
M ug a pat 1873—1884. akos
46 E J. Dėller, Das Buch der Spriche und die Lehre des Amen-
em -ope, Theologisch - praktische Ouartalschrift, Linz. 79 (1926) 305—314.
+. 41 Ermano vertimu 90 p, Ue3 egai B
48" J. Linder S. J, Das Weisheitsbuch des Amen - em - ope: und
die „Spiiiche von Weisen“* ;(Prov. 22, 17—23, 11) ZkTh 40 (1926), 145. |
. 48" „Dar šiuo klausimu plg. straipsnius: teologiniuose . laikraščiuosė
J. Theis'o:Pastor bonus, Trier :1945;/ -Fr.: Zimmermann'o -ThG
1925; H. Wiesmann'o BZ 1925; H J. Heyes'o BZThS 1926.
40 J. Dėller: Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje
49 Apie Achikaro romaną plg. P. Vetter, Das Buch Tobias und
die Achikar-Sage, Th O 85 (1903) 321—370; 497—546; 86 (1904) 321—364;
512—539; R. Smend, Alter und Herkunit des Achikar-Romans und sein
Verhūlinis zu Aesop, G. 1908; F. Nau, Histoire et sagesse d'Ahikar Vassy-
rien, P. 1909; H. Grimme, Bemerkungen zu den aramūischen Achikar-
sprūchen, OLZ 14 (1911) 529—540; F. Stumme:r, Der kritische Wert der
altaramšischen Ahikartexte aus Elephantine, M. 1914; D. H. Baneth, Be-
merkungen zu den Achikarpapyri, OLZ 17 (1914) 248—252; 295—2090;
347—353;-B. Meissner, Das Marchen vom weisen Achigar, L. 1917.
50. Arameiškame Elefantinės tekste, pav., yra patarlė: „Kas tau išrodo
bloga, to nedaryk savo artymui (plg. Tob. 4, 15), kurios tačiau kitose ver-
sijose stinga, bet pradžioj rodytųsi kad vis delto buvę (F. Perles, Zu
„Sachau's Aramšische Papyrus und Ostraka“, OLZ 15 [1912] 57).
51 Smend 109t. sa
52 Smend 63; J. Mūller, Beitrūge zur Erklūrung u. Kritik des.
Buches Tobit, G. 1908, 13. š
53 Jirku 234; F. Stummer, Sumerich akkadische Parallelen zum
Aufbau alttestamentlicher Psalmen, Pd. 1922. ž
54 A. Sayce, Aramaic papyri discovered at Assuan, London 1906;.
E. Sachau, Drei aram. Papyrusunkunden aus Elephantine, B. 1907; Ara-
maische Papyrus und Ostraka aus einer jūdischen Militirkolonie zu Eleph.,
L. 1911; W. Staerk, Alte und neue aramūische Papyri ūbersetzt und
erklūrt, Bonn 1912. — J. Dėller, Der Papyrusiund vor Assuan, ThO 89
(1907) 477—507; Drei neue aramžische Papyri, ThO 00 (1908) 376—384;
J. Nikel, Neue Guellen zur šltesten Geschichte der jūdischen Diaspora.
Weidenauer Studien, II. Bd, W. 1908, 21—42; N. Peters, Die jūdische
Gemeinde von Elephantine-Syene und ihr Tempel im 5. Jahrh. v. Chr.,
Freiburg i;-B. 1910; H. Anneler, Zur Geschischte der Juden von Eleph.,
Bėrn 1912; A. v. Gall, Die Papyrusurkunden der jūdisčhen Gemeinde
von Eleph. in ihrer Bedeutung fūr jūd. Religion und Geschichte, G. 1912; -
A. Jirku, Die jūd. Gemeinde von Eleph. und ihre Beziehungen zum
A. T., Gr.-Lichterfelde-B. 1912; F. Meyer, Der Pagyrusiund von Eleph,,
L. 1912; H. J. Heyes, Eine jūdische Kolonie auf der Nilinsel Elephantine
im Lichte aramšischer Urkunden aus dem 5 Jahrh. v. Chr. „Der Aar“
1912, 673—690.
55 F. Scwally, OLZ 15 (1912) 165 t; Jirku 208.
56 Rauschen 46. Ž
57 Rauschen 46. 2
58 Sachau, Aram. Papyrus XIX. Kaki
i 56 J. Hontheim, Zu den neuesten jūdisch-aramžischen Papyri aus
'Eleph., BZ 6 (1908) 255. ž .
60 Hontheim 261.
61 Meyer 4. D
62 H. Grimme Die Aufiindung des salomonįsghen - Geseizbuches
unter Josia, OLZ 10 (1907) 610—615;.F. Konig, Gesetzesfunde in Tem-
peln, OLZ 11 (1908) 125—127; W. Erbt, Der Fund des Deuteronomiums,
OLZ 11 (1908) E Hermann, Agyptische Analogien zum Funde des
Deuteronomiums, ZaW 28 (1908) 201-—302; E. Navi!le, La dėcouverte de la
J. Dėll-1; Senasis Įstatymas naujųjų atrsdimų šviesoje 41
loi sous les rois Josias. Une interprėtation ėgyptienne d'un texte bibligue.
Mėmoires de V Acadėmie des inseriptions et belles lettres XXXVIII 2, P.
1910; S. Euringer, Die igyptischėn und keilinschriftlichen Analogien
zum Funde des Codex Helciae, BZ 9 (1911) 230—243; 337—349; 10 (1912)
13—23; 225—237; A. Jirku, Neues keilinschriftliches Material zum A. T.,
ZaW 30 (1921) 147 t.
-63 Jirku, Altor. Komment. 184.
64 A. Jeremias, Das A. T. im Lichte des alten Orients*. L.
1916, 556.
65 R. P. Dougherty, Records from Erech, time of Nabonedus,
New Haven 1920.
66 A. Ungnad, OLZ 25 (1922) 12; J. Linder, ZkTh 47
(1923) 290 t.
. 67 J. Nikel, Das A. T. im Lichte der altorient. Forschungen. III.
so Cekcikoime Israel von Josua bis zum Ende des Exils, M. 1910,
68 H. V. Hilprecht, The Babylonian Expedition of the Univer-
sity of Pennsylvania. Series A. Cuneiform Texts. Vol. IX—X. Philadel-
phia 1898 u. 1904. .
69 Nikel 46 t; E. Klamroth, Die jūdischen Exulanten in. Baby- |
lonien, L. 1912; E. Ebeling, Aus dem Leben der jūdischen Exulanten in
Babylonien, B. 1914; J. Augapitel, Babylonische Rechtsurkunden aus der
Regierungszeit Artaxerxes I. und Darius II, Denkschriften der Akad. d.
Wissensch. Wien. philos.-hist. Kl. LIX 3, W, 1917. š
70 L. Dūrr, Ezechiels Vision von der Erscheinung Gottes (Ez. c.-
1 u. 10) im Lichte der vorderasiati:chen Altertlumskunde (Diss.), Wūrz-
burg 1917, 9.
71 Dūrr14.
72 Dūrr 17.
73 Dūrr 21—23.
74 Dūrr 31.
t Dūrr 54. Į naujausius šiuo klausimu darbus Diūrr'as atsižvel-
gia savo straipsny: Ursprung und Bedeutung der Bundeslade, BZThS
19024, 17—32,
760 Dūrr 58.
77 Jirku, Altor. Kommentar 160 t.
78 Jirku 172,
„79 D. Nielsen, Die altarabische Mondreligion und die mosaische
. Uberlieferung, Strassburg 1904, 130 f.
80 E. Sellin u. C. Watzinger, Jericho. Die Ergebnisse der
Ausgrabungen, L. 1923 (22. wissenschaftliche Verėfientlichung der deutschen
Orientgesellschait), 179 i.
1 Selin-Watzinger 181.
82 Sellin-Watzinger 182.
83 Sellin, Ta'annek 102.
84 Schechter VI. 33; Thomsen, Palistina 70.
„85 Nielsen 190; S. Landersdorifer, Die Bibel und die sūda-
rabische Altertum:forschung, M. 1910, 64.
42 J. Dėlter: Senasis Įstatymas naująją atradinų. šviesojė
86 G. Beer Hauck'o Realenzyklopadie3, XXIII 146.
. -87 Sellin, Ertrag der Ausgrabungen 34; apie šį žodį. Boghazkši'o
tekstuose žiūr. A. Gustavs, Was heisst ilšni Habiri? ir A. Jirkų, L aosi
Habiru oder Gėtter der Habiru?—abu straipsniai ZaW 1926.
88 Gressmann, Alior. Texte u. Bilder II 4. Ė
80 P. Torge, Aschera und Astarte, L, 1902. |
00 Benzinger (323—325) u. H. H. Spoer (Versucii einer Erkla-
rung des Zusammenhanges zwischen Dolmen, Mal- und Schalensteinen in
Palūstina, ZaW 28 [1908] 281—290) palaiko, antai, phallus'o teoriją; tačiau
prieš tai plg. H. OGressmann, Dolmen, Masseben und Napfiėcher,
ZaW 20 (1909) 127.
01 H. Gresmann, Die o Pano in Palūstina und das: A. T,
T. Laių 24; ZaW 290 (1909) 128
02 Sellin, Tel! Ta'annek 103.
03 Benzinger 330. 2
04 G. Dalma n, Petra und seine. Felsenheiligtūmer, L 1908, 60. |
Neteisusis užvaizdas.
Par. Prof. J. Skvireckas, K. A, Kaunas
Kai žmiveosv 6 x0pIOz TOV olKovėjio“ TIC
dūmiac, OT opoviuwę Emoiosv. Lk. 16, 8.
=, i
Neteisiojo užvaizdo prilyginimas yra parašytas Luko evangelijoje
16, 1—9. Prilyginimo turinys toks. Vienas valdovas turi užvaizdą. Gavęs
žinių, kad tas užvaizdas aikvojąs jo turtą, šaukia jį pas'save ir jam pasako,
kad daugiau nebelaikysiąs jo užvaizdu. Užvaizdas, susirūpinęs savo ateitimi,
sukviečia savo valdovo ypeope:kėtac—skolininkus ir, norėdamas įsigyti jų
dėkingumo ateičiai, sumažina jiems skolas. Tas užvaizdo gudrumas prilygi- |
nime giriamas, ir jo pasielgimas duoda Kristui progos paraginti mokinius
tinkamai naudotis žemiškais turtais. . . .
Nuo seniausių laikų šitas neteisiojo užvaizdo prilyginimas laikomas
labai painiu suprasti. Ypač daug del jo parašyta paskutiniame šimtmetyje.
Atatinkamą literatūrą tiksliai nurodo Fonck'as: Die Parabeln des Herrn.
Innsbruck, 1904, - tr
Jau Julijonas Atpuolelis (Apostata), turėdamas galvoje neteisiojo už-
. vaizdo prilyginimą, daręs krikščionybei tarp kitų priekaištų ir tą, kad Jėzus
norėjęs pamokinti savo apaštalus suktaus apgaviko šunybėmis (van Koest-
veld II, 298). Panašiai vienas naujųjų laikų atpuolėlis su pasityčiojimu. sa-
kosi randąs prilyginime pamokinimą, kad Kristaus karalystėje esą geriau |
pasidaryti sau prietelių beturčių tarpe net neteisybe, kaip būti nėpeiktinu
užvaizdu (Renan. Les ėvangiles. Paris. 1877). ES
Mažesnių ar didesnių abejonių šis Ereminas yra sukėlęs net tikinčiųjų
protestantų tarpe. Jų vienas (Jul. Weinholz), palyginęs Evangelijos užvaizdą
su kasininku, išaikvojusiu jam pavestą kasą, sako, kad gal ir šiandien at--
sirastų koks nors pirklys, kurs, sąmojingai apgautas savo kasininko, galėtų
ištarti apie jį abejotino rimo žodžius: gudrus tas sukčius, o toliau jį
girti jau pavestų tardytojui; bet labai reiktų paabejoti, ar atsirastų doras
žmogus, nekalbant jau apie pamokslininką ar mokytoją, kurs statytų tokį
apgaviką kaipo elgesio pavyzdį. Todel Weinholz'as mano, kad nesą kito-
kios išeities, kaip tik braukti visai neteisaus užvaizdo prilyginimą iš Bibli-
jos, nes jame esą nejaučiama nieko bendra su Kristaus dvasia, koki pasi:
reiškia Evangelijoje. as S
Tokios, trumpai kalbant, yra kraštutinės pažiūros į neteisiojo užvaizdo
prilyginimą. 3 S Už
„Bet pasižiūrėkime dabar arčiau į tą prilyginimą. r
Kokiose apystovose ir kada prilyginimas buvo Išganytojo pasakytas;
artimesnių nurodymų nėra; galima tačiau manyti, kad Kristaus mokytoja-
vimo pabaigoje, po paskutinės bažnyčios pašventinimo šventės žiemą. Pri-
lyginimo klausėsi mokiniai (ua0yza:), taigi visųpirma apaštalai: bet moki-
niais5dažnai vadinami ne tik apaštalai; klausytojų turėjo būti žymiai daugiau.
Tuojau po prilyginimo yra minimi ir parisiejai (16, 14). Didesniame būryje
galėjožbūti turtingų muitininkų ir nusidėjėlių. 20 As
; Nors prilyginimas parašytas tik Luko evangelijoje, tačiau nei kon-
tekstas, nei seniausi kodeksai neduoda pagrindo spėlioti, kad jis kaip nors
netyčia yra patekęs į Evangeliją. Jis yra viena iš grandžių kitų prilyginimų
tarpe apie tutto sunaudojimą, atsižvelgiant į asmeninį išganymą. < | | |
44 J. Skvireckas: Neteisusis nžvaizdas
Pirmas prilyginime minimas asmuo—turtingas žmogus (švėpunoC TC
mAoUato<). Jog jis tikrai turėjo nemaža turto, galima suprasti rie tik iš to,
kad savo gėrybėms administruoti jis buvo pasisamdęs užvaizdą ir davęs
jam plačiausių įgaliojimų, bet dar geriau iš to, kiek jam buvo skolingi
skolininkai. Jų vienas pasirodo esąs skolingas 100 bath'ų aliejaus: tai su-
daro 3939,3 litrus ir pinigais gali būti sukainojama apie 14.000 litų. Kitas
skolingas 100 kor'ų kviečių, arba 303,93 hektolitrų: o šitų vertė siekė
daugiau kaip 20.000 litų. Tokių skolininkų, be abejo, turėjo būt ir daugiau,
nes šitie prilyginime minimi tik kaipo pavyzdis. Iš čia dar galima numanyti,
kad turtuolio lobis susidėjo daugiausiai iš didelių alyvmedžių plantacijų
ir plačių derlingų laukų, kaip kad paprastai Palestinoje būdavo. Panašus
turtuolis, tik mažesnis, aprašomas dar kitame to paties Luko evangelijos
prilyginime (Lk. 12, 16—21).
Mūsų prilyginimo turtingas žmogus pats, matyt, neūkininkauja ir gy-
vena toli nuo savo ūkio, gal mieste. Jis gauna žinią apie savo kvakajo
neištikimybę. Ar ta žinia buvo tikra, prilyginime nėra aiškiai pasakyta, nes
žodis Giedr, gali reikšti ir melagingą kaltinimą; bet žinios tikrumą patvir-
tina užvaizdas savo elgesiu. Nevisai aišku ir kaip užvaizdo neištikimybė
buvo pasireiškusi. Prilyginime jis kaltinamas savo valdovo gėrybių aikvo-
jimu. Zodis GiacxopxiGew, aikvoti, yra Luko pavartotas, kur kalbama apie
sūnaus palaidūno pasielgimą'su paimta iš tėvo dalimi; bet ten dar paaiški-
+ nama žodžiais C(6v dovdTrw<, gyvendamas išdykusiai (Lk. 15, 13). Gal pana-
šus buvo ir užvaizdo gyvenimas. Neturėdamas gana savo lėšų, jis, matyt,
buvo pradėjęs naudotis tuo, kas priklausė jo valdovui. Kai kurie aiškinto-
jai mano, kad atiduodamas savo valdovo laukus nuomon jis mokėjęs iš-
. spausti iš nuomininkų daugiau nuomos, negu jo valdovas galėjo laukti;
tuo pačiu jis vertęs juos gauti iš to, ką jie nuomojo, daugiau pelno, kad
ir netinkamai įgyvenant nuomuojamą žemę, ją alinant ir taip mažinant jos
vertę. Bet ką užvaizdas išgaudavo virš normos, tai jis apversdavęs savo
užgaidoms patenkinti. (M. Evers).
Šiaip ar taip užvaizdas buvo nusikaltęs ištikimybei; turtuolis, gavęs
žinią, jai tiki ir tuojau nusistato atstatyti neištikimą užvaizdą. Pasišaukęs jį
jis atsiliepia į jį priekaišto žodžiais: Ką čia aš girdžiu apie tave? ir atstato
jį nuo pareigų: Tu nebegali būti daugiau užvaizdu. Jis nė nemano, kad
tasai dar galėtų gintis, tačiau pats nori ištirti, kiek nuostolių jam padaryta,
ir todel reikalauja apyskaitos, —nebelaukia, kad sugautas apgavikas dar mė-
ginių jam kenkti, ir apyskaitai sutvarkyti palieka jam šiek tiek laiko, kuriuo
tačiau atstatytas užvaizdas sugebės pasinaudoti savo reikalams, :
„Kodel turtuolis elgiasi ir su neištikimu užvaizdu nuo pat pradžios,
palyginimai, gana švelniai, galima geriau suprasti, žinant, kad ir anais laikais
užvaizdas. užvaizdui nebuvo lygus“ | “ S
To paties Luko 12, 42 (plg. Mt. 24, 45 ir tol.) minimas taip pat oix0vopoc;
bet jis yra vienas šeimininko vergų; čia pat'jis ir vadinamas vergu, čoūioc
(43, 45, 46, eil); jam. pavedami prižiūrėti kiti namų tarnai, bet galėjo būt“
pavestas ir visas šeimininko lobis (z3v74 14 bzdpyovta, 44 e). Savo pa-
reigomis jis atatinka tam, kas ebr. vadinama ben baith. Toks olxovėuoc
buvo buvęs kitados Juozapas Egiptietis, kaip galima suprasti iš šių Tal-
J. Skvireckas: Neteisusis užvaizdas 45
+mudo žodžių!): Putifaro žmona kalbėjo savo vyrui: Imk tą jaunikaitį sau
įnamų užvaizdus (ben baith), tai ebrajų Dievas tau laim'ns; nes
„dangaus malonė yra ant jo.—Išėjus aikštėn tokio namų užvaizdo-vergo
neištikimybei, nebuvo tenkinamasi jo atstatymu nuo pareigų; jo laukė
smarkiausios bausmės, plakimas, arba gal net nužudymas (Lk. 12, 46).
Kitoks užvaizdas turėjo būti paminėtas Rom. 16, 13 oixovėuoc TT
zdhewc, Vulg. arcarius civitatis. Jis minimas ir Talmude: Jei kas parduoGa
-miestą, tai, anot R. Jehuda (apie 150 m. po Kr.), draug parduodamas ir
„iauko) ribų sargas: o už-aizdas (žyd. ikonomos) neparduodamas.
Mūsų prilyginimo užvaizdas žymiai skiriasi nuo aukščiau paminėtųjų.
Ebr. jo pavadinimas yra gisbor, aram. gisbarah. Jis ne vergas, nepra-
tęs dirbti sunkaus darbo; ištiesti ranką ir prašyti išmal jos ir nelaimėje jam
būtų didžiausia negarbė. Tas, kurs jį pasamdė, juo pilnai pasitiki ir paveda
valdyti visą savo turtą; duoda jam labai plačių įgaliojimų, taip kad jis ne
+ik visa prižiūri, bet gali pats šeimininko vardu daryti sutartis del turto
administravimo ir laiko pas save sutarčių ir apyskaitų dokumentus. Įgalio-
jimų įteikimas buvo išreiškiamas raktų atidavimu. Toks visai ištikimas Dievo
paskirtas gisbor, žydų supratimu, buvo Mozė, kuomet jam buvo pavesta
statyti sandoros padangtė. Tačiau Talmude galima rasti ir įspėjimas, kad
net su ištikimu užvaizdu reikia šiek tiek atsargumo. R. Eleazar (apie 270 m.
po Kr.) esąs pasakęs: Jei žmogus turėtų ir ištikimą užvaizdą (gisbor
ne'eman) savo namuose, tačiau [pinigus] turi įrišti ir perskaityti pats.
Iš prilyginimo matome, kad savo padėtį gerai supranta ir pats atsta-
+tytas užvaizdas. Skaudesnės bausmės jis nė nelaukia. Apyskaita, matyt, jo
Jabai nebaido: jis juk turėjo pilnus savo valdovo įgaliojimus, kuriais teisins
ic dengs kad ir nevisai priimtinas išlaidas. Atgauti valdovas iš jo nieko
-neatgaus, nes jis nieko neturi: jis buvo visa išleidęs, ir tai ką buvo netei-
-sėtai pasisavinęs, ir savo užpelnytą algą. Jis tik susirūpinęs ateitimi, ryto-
jumi: Ti mot7jaw... ką veiksiu, kad mano valdovas atima iš manęs užveizda-
vimą? Jo susirūpinimas išreikštas bent kiek panašiais žodžiais, kaip ir su-
sirūpinimas paiko turtuolio, apie kurį kalbama kitame Luko evangelijos pri-
lyginime (Lk. 12, 17...). Ir anas sakė: i Torįso, AT... Ką čia daryti, kad ne-
turiu, kur sukrauti savo vaisių?
Čia tai užvaizdas prisimena savo valdovo skolininkus, kurių parašai
tebėra pas jį, ir tuojau jam kyla sumanymas dar sykį pasinaudoti savo įga-
liojimais. Jis tą sumanymą trumpą valandėlę tyliai svarsto, o paskui, lyg pa-
„drąsindamas pats save, pradeda mąstyti jau balsiai, kaip kad darė ir minė-
tasis paikas turtuolis. Anas sakė: Toūto z0ms0“ xa9slo x. T. J, ir išdėstė
zdo sumanymas, paaiškės“
užvaizdo nusistatymo
čiau apyskaitų dokumentuo
pakeitimų. TS UA
!) Talmudo. citatos čia it toliau, imamos/ištyčikalo: Stracku. Billerb ck, Ko-
mmentar zum N. Testament aus Talmud 4, Midfasch.
—T=-
46 J. Skvireckas: Neteisusis užvaizdas
O užvaizdo sumanymas buvo pasinaudoti valdovo skolininkais, kad
jie virstų jo paties skolininkais. Jis tai atsieks sumažindamas raštuose jų
skolą valdovui. 2
Bet kas galėjo būti tie skolininkai, kad užvaizdas ras būdą pasinau-
doti jų skola savo naudai?—Visypirma, aišku savaime, kad ne neturtingi
valdovo kaimynai, kurie, duonos ar sėklos pritrūkę, eina pas' pasiturintį pa-
siskolinti iki pjūčiai ir išduoda paskolos raštelius. Prilyginime nurodytas
aliejaus ir kviečių kiekis per daug didelis, kad kas nors galėtų vien savo
ūkio reikalams tiek jų suvartoti. Be to, tokiu atveju paskolos rašteliuose
reiktų laukti paskolintųjų produktų kainos nurodymo. Taip bent verčia ma-
nyti šitoks Talmude randamas pamokinimas: Tenesako vienas kitam: pa-
skolink man kviečių kor'ą, aš tau jį atiduosiu nuo klojimo... Hillelis (apie
20 m. pirm Kr.) yra pasakęs: Moteriškė neturi skolinti kitai duonos, kol
ji (duona) neįvertinta pinigais; nes kviečiai gali pabrangti ir taip (jei paskui
duonos ar kviečių reiktų grąžinti lygiai tiek pat, kiek paskolinta) jos būtų
laikomos tokiomis, kurios ima palūkanas“.
Prilyginimo skolininkuose nereiktų matyti žmonių, kurie buvo paėmę iš
turtuolio, tarpininkaujant užvaizdui, jų raštuose paminėtus produktus par-
davimui, kad paskui grąžintų pinigus, nes ir šiuo atveju kaina turėjo būti
nurodyta raštuose. Kai kurie aiškintojai sako, kad produktų kainos nė ne-
reikėję žymėti, nes ji buvusi viena visiems žinoma ir visų priimta (Jūli-
cher). Tačiau sunku tikėti tokiu kainų pastovumu Palestinoje, kime vienų
metų derlius dažnai nebūna panašus į kitų. Lagrange (Evangile selon
saint Luc, 1924) kaip tik priešingai tvirtina, kad kainos nebuvę galima įra-
šyti, nes ji dar nebuvusi produktų paėmimo metu nustatyta; ji turėjusi
paaiškėti vėliau. Tačiau ir Lagranžas mano, kad skolininkai buvę ne nuo-
mininkai, kaip daugelis juos šiandien supranta, tik pirkliai tarpininkai, ku-
rie, paėmę daugiau reikalingų jiems tolesniam išpardavimui produktų, ir, ne-
galėdami užmokėti už juos savininkui tuojau, buvo palikę pas užvaizdą pa-
rašus, kiek kas paėmęs.
; Taip suprasdamas prilyginimo skolininkus Lagranžas nori neatsitolinti
nuo tikrosios žodžio ypeoce:kėrnc prasmės. Bet ypeovetkėtnc paprastai va-
dinama žmogus, kurs paėmęs iš kito (skolintojo), jam sutinkant, jo muosa-
vybės dalį, turi ją grąžinti (plg. Lk. 7, 41). O jei kas skolininku vadins pir-
klį, paėmusį parduot produktus, tai jau bus atsitolinimo nuo tikrosios žo-
džio ypsogetėtnc prasmės, taip pat kaip bus atsitolinimo ir vadinant sko-
lininkais dar neatidavusius nuomos nuomininkus. Tačiau paklausimas:
nda0v Opelketc TO xVpiV visiems jiems bus suprantamas, nes visi turi sa-
vininkui šį tą atiduoti. O nuomininkai prilyginime atrodo del to labiau tinką,
kad lengviau darosi suprasti, kodel užvaizdas galėjo be didelės baimės su-
tarčių raštuose padaryti stambių pakeitimų jų ir savo naudai.
Nuoma ir nuomininkai Palestinoje buvo labai nevienoki. Imdavo iš
savininko nuomon vienas didelius plotus ir nito savęs atiduodavo nuomon
dalimis kitiems. Nuomodavo keliese susitarę. Buvo imami nuomon plotai,
kuriuose buvo draug vynuogių plantacijos, vaisiniai medžiai, dirvos javams.
Buvo daromos nuomos sutartys „vieneriems metams, keleriems ir net be
termino. Savininkui atsilygindavo nuomininkas, atiduodamas jam dalį der-
J. Skvireckas: „Neteisusis užvaizdas. | 47
liaus: pusę, trečdalį, arba ir ketvirtadalį').. Siuo atveju nuomavimo būdas va-
dinosi 'aris uth, o pats nuomininkas 'aris (€eris). Jei atsilygindavo ati-
duodamas tam tikrą iš anksto sutartą produktų kiekį, tai toki nuoma va-
dinosi chakhur (chakhiruth), o nuomininkas chokher (chakhir).
"Pagaliau mokėdavo pinigais, tuomet nuomos pavadinimas buvo šekhi-
ruth, o nuomininko—šokher?). -Dar buvo ir-bendras tiems reikalams
„pavadinimas, gabb*lanuth-—nuoma ir gabb*l!an—ėmėjas nuomon.
, Esant tat anais laikais tokiam skirtumui tarp nuomininkų, bendrai
imant, galima manyti, kad panašaus skirtumo buvo ir tarp prilyginimo tur-
tuolio nuomininkų ir kad jo užvaizdo rankose buvo gana įvairių sutarčių.
Du paminėtuoju turėjo atiduoti nuomą produktais, kiti gal ir pinigais.
Jie visi dar nebuvo atidavę tos nuomos, todel buvo valdovo skolininkais, o
jų sutartys buvo pas užvaizdą.—Užvaizdas kviečia juos pas save. Kalbasi,
be abejo, su kiekvienu atskirai, nes užvaizdui liudininkai būtų labai negeistini.
„ Kiek kurs nuomininkas turės atiduoti savininkui, užvaizdas pats ge-
rai žino, nes sutartys jo rankose; bet jis reikalauja, kad kiekvienas pats
pasisakytų, kiek jo sutarta mokėti, nes taip aiškiai supras užvaizdo pasiū-
lymo naudingumą sau. Pirmasis klausiamas sakosi skolingas esąs 100 bath'ų
aliejaus, gauna pasiūlymą parašyti vieton šimto 50: šimtas gal buvo lygus
maždaug pusei viso dcrliaus, o 50 bus tik ketvirta derliaus dalis. Pasiū-
lymą priima; nauda iš jo aiški, o nuomos sutartys juk ir už ketvirtą dalį
buvo daromos; tai savininkas, jei ir sužinotų, ne ką begalės veikti prieš
tai, kas jo įgaliotinio padaryta; o šitam jis bus dėkingas. O jei sutartis
buvo padaryta ilgesniam laikui, tai ir dėkingumas galės būti ilgesnis. Antrasis
skolininkas gauna mažesnį skolos sumažinimą. Bet jo nuoma gal buvo
lygi tik trečdaliui viso derliaus; tai ir jis po sumažinimo beduos nedaug
ką daugiau, kaip ketvirtą jo dalį. Jam pasiliks gana daug, tai ir jis bus dė-
kingas užvaizdui. Kitiems skolininkams turėjo būti padaryta panašių pa-
lengvinimų.
Nė vienas jų pats turtuoliui savo laimėjimu nesigirs. Turtuolis gaus
sąskaitas ir sutartis, iš kurių nebegalima susekti, kiek iš tikrųjų buvo jam
padaręs nuostolių užvaizdas. Jei užvaizdo skundėjais buvo nuomininkų pa-
kurstyti „žmonės, ar net patys nuomininkai, tai dabar, darant apyskaitą, jie
pirmi teisins ir gins užvaizdą. Savininkas, matydamas nuomininkų palan-
kumą atstatytajam užvaizdui,.dargi pasiryžimą jam padėti, tiek supras, kad
tasai gal paskutinę valandą turėjo kuo nors nusipelnyti tą jų palankumą. |
Atstatytajam pareigų negrąžins, bet jo gudrumą pripažins ir stebėsis jo
apsukrumu. Taip ir prilyginime skaitome: xd! žmijveosv 6 x0pi0c T0v oixovė-
pov TC dūzlac, 0 Gpoviuoc šTO(NOEV.
Keliama abejonių, kas šitame sakinyje yra 6 x0p10<. Kai kurie norėtų
matyti čia patį Išganytoją ir klausia, kaip galėjo Kristus girti gudriai, bet
') „Kasdieniame gyvenime būna taip, kad įei i i jis ati jį
EIB | ; P, kad jei žmogus turi lauką, tai jis atiduoda jį nuo-
mininkui 'aris nž pusę, trečdalį, ketvirtadalį, derliaus; bet netaip elgiasi Di Ė. i
chemja, apie 150 m. Midrašim, Pėsigtha 9921, š lip saaa
e 2) „Kuo skiriasi šokher nuo chokh er? šok her nuomoja už pinigus, chokher
r are iagos nuomon (h 4 a abbel!) už pusę, trečdalį, ketvir'adalį derliaus“ (Tal-
48 J. Skvireckas: Netaisusis užvaizdas.
neteisingai pasielgusį užvaizdą. Nors į tai galima atsakyti, kad pripažini-
mas keno nors gudrumo, pasireiškusio kad Kapas toli Li ge
nėra patarimas elgtis panašiai, t. y. gudriai apgaudinėti, bet tas pripažini-
mas ar gyrimas daromas prilyginime ne Kristaus. Užvaizdo gudrumą pri-
pažįsta jo valdovas, nes iš užvaizdo santykių su užgerintais nuomininkais
mato, kad jis savo reikalus buvo tikrai gudriai sutvarkęs, o Kristus saky-
damas prilyginimą kaip tik jau čia pabrėžia, kad užvaizdas yra smerktinas
todel ir vadina jį cixovėuov Thj- dūmiac. Prilyginimo pagrindan dedami san-
tykiai tarp turtingo žmogaus ir neištikimo jo užvaizdo; be žodžių: xai
ėveaev... tie santykiai nebūtų pilnai išreikšti. Turtuolis vadinamas 6 *0pIOC
nes taip ji pavadino pats užvaizdas, klausdamas skolininkus: kiek tu sko-
lingas 70 x00i0 00; Kristus pradeda kalbėti savo vardu tik toliau, O e
zai šio Ouiv Aėro, SKA
Pagyrime užvaizdas vadinamas oix. Th< dėmiac. Vienas autori
(Schlėgl. Die hl. Schriften des Neuen Būnides, 1920) randa, kad čia Žodžių
ddmia išreikštas žemiškumas (žemiški turtai), nes ir toliau O e. pats Kristus |
minėdamas žemiškas gėrybes, jas vadina pauovėc Tj6 dūmas; todel oix.
1. d. esą reiktų versti: žemiškasis (žemiškųjų turtų) užvaizdas (der irdische
Verwalter), 2 į. T. d.—irdische Gūter. Berods, šitokiuo vertimu išvengiama
nevienos sunkenybės aiškinime; tačiau taip verčiant atsitolinama nuo tikro-
sios žodžio dūma prasmės. Kaip vienoje, taip ir antroje vietoje yra semi-
tiškas išsireiškimo būdas: T< dūmxiac vietoje čū:xoc, neteisus; taip pat kaip
kitur (Lk. 18, 6) 6 xpiThc T4C dūmas yra ne: žemiškąsis (žemiškųjų turtų)
teisėjas, bet neteisus teisėjas.
Užvaizdas čia vadinamas neteisiu ne del to, kad jo neteisumas pasi- -
reiškė ypač aukštu laipsniu tik paskutinę valandą, ištaisant dokumentus.
Jam tas aptarimas tinka, žiūrint jo ankstyvesnio elgesio, del kurio jį atstatė
nuo pareigų jo valdovas. Bet tas paskutinis jo apzavimas, ir valdovo pa-
gyrimas, ir pamokinimas, kokį del jo suteiks Kristus, cuoda ypatingos pro-
gos čia tuo vardu jį pavadinti, :
Kaip iš tikrųjų prilyginime įvertinamas doros žvilgsniu neteisusis už-
vaizdas ir jo pasielgimas, paaiškėja iš tolesnių žodžių: 671 oi vio!..., nes šio
pasaulio vaikai gudresni su sau lygiais už šviesos vaikus. Šitais žodžiais
išreikšta nebe turtuolio mintis, bet Kristaus. . Čia taip, kaip už-aizdas, besi-
elgią žmonės vadinami vio! 105 gitvoc T00t00, šio pasaulio (amžiaus) vai-
kais, t. y. tokiais, kurie, nesirūpindami amžinu išganymu, stengiasi patenkinti
vien savo aistras ir užgaidas, yra visai atsidavę šiam pasauliui, kurio ku-
nigaikštis yra piktoji dvasia ir kurs yra, trumpai tariant, nuodėmė. Prieš
juos statomi vio! t00 coTd<, šviesos vaikai. Kaipo tokie, jie yra toli nuo
nuodėmingo pasaulio tamsybės, yra pašaukti būti Kristaus karalystės na-
riais, ir juos traukia prie savęs iš Dievo einanti tiesos šviesa.
Prilyginime Kristus davė vieną pasaulio vaikų pavyzdį neteisiojo už-
vaizdo asmenyje ir parodė, koki buvo jo gudrybė santykiuose su jam ly-
giais, sic TV pevedv TV žautūv. Trumpą laiką, koks jam dar buvo likęs po
atstatymo nuo užvaizdo pareigų, jis mokėjo sunaudoti savo reikalams ap-
rūpinti, bet tik tokių žmonių tarpe, kurie buvo jo bendraminčiai, buvo pa-
našiai kaip jis nusistatę. Jis patraukė skolininkus savo pusėn bendra nauda,
J. Skvireckas: Neteisusis užvaizias 49
padarė iš jų savo sėbrus, įsigijo sau jų tylėjimą ir gerą priėmimą jųjų
namuose, K)
. Šviesos vaikai savo reikalus, paprastai, menkiau atlieka/negu šio pa-
saulio vaikai; mat, jie negyvena vien savųjų tarpe; o jei jiems tenka susi-
remti su kitais ir pavartoti visą savo gerą pasiryžimą, tai jie nevisuomet
gali naudotis tokiomis pat, kaip anų, priemonėmis. Vien žmonių išmanymu
"vadovaujantis reiktų beveik nusiminti del tokios dalykų padėties. Bet švie-
sos vaikai turi kitą sritį, kurioje jie tikrai aplenks visus. Jiems reikia paro-
dyti tikro pasiryžimo ir gudrumo tame, kuo jie visųlabiausiai turi rūpintis,
būtent, savo išganymo ir Dievo karalystės dalykuose. Jie tai atsieks, jei, neį-
sileisdami į nelygias varžytines su šio pasaulio vaikais, pakils aukščiau ir
trauksis nuo žemiškųjų gėrybių, kurios dažnai būna žmonėms pauovėc TAC
dūmmiac, kaip kad atsitiko neteisiajam užvaizdui ir nuolat atsitinka kitiems į
jį panašiems. Jie parodys tikrą gudrumą,—ir čia yra svarbiausia Kristaus
pasakytojo prilyginimo mintis,—jei jie duos išmaldas, atsižvelgdami į amži-
nybę. Prilyginimu Kristus mokina šviesos vaikus ir tarsi jiems sako: Kaip
neteisusis užvaizdas mokėjo pasidaryti sau prietelių šiame pasaulyje, taip ir
jūs mokėkite įsigyti prietelių kitam pasauliui, ne neteisingai gaudydami tur-
tus, kaip kad padarė užvaizdas, bet jų atsižadėdami beturčių naudai (L a-
grange), kurie yra ir Dievo prieteliai.
Taip suprantant neteisiojo užvaizdo prilyginimą, iš tikrųjų nelieka jo-
kių abejonių, kaip kilnų „amokinimą duoda juo Kristus. Jis ima gyvenimą
tokį, kokį mato, koks yra, randa jame neteisų užvaizdą, kurs suklumpa ir
jau rodosi parblokštas, bet dėka savo gudrumui ir panašiems į jį kitiems
šio pasaulio vaikams, griebdamos naujos neteisybės, vėl stojasi ant kojų
ir dar valandėl trinsis sau lygių žmonių tarpe. Jis elgiasi taip, lyg kad visa
kas žmogui ir baigtųsi šiuo pasauliu, lyg kad nebūtų amžinybės ir lyg nė
piršto nereiktų del jos pakrutinti. Kaip būna kituose prilyginimuose, taip
ir čia savo gyvenimo darbais užvaizdas negali būti tiesioginis Kristaus se-
kėjams pamokinimas; bet, žiūrint į jį, duoti reikalingų įspėjimų, paraginti
A kitokio elgesio—labai tinkama proga ir naudingas dalykas. Tai Kristus
ir daro. .
-—Bi--23-
Egzegezės metodikos naujieji keliai.
Par. Prof. Dr. A. Grigaitis, Kaunas.
Egzegezės naujų kelių pagrindai: archeologiškas Rytų tyrinėjimas,
semitiškų kalbų mokslas, lyginamoji religijų istorija.
Sventojo Rašto mokslai mūsų laikais žymiai pažengė pirmyn. Prie tos
pažangos prisidėjo pirmiausia archeologiškas Rytų—Palestinos ir jos kai-
mynių šalių: Asirijos-Babilonijos, Aigipto ir kitų—tyrinėjimas; mat, Palesti-
na buvo didžiųjų senovės valstybių tarpe tarsi tiltas tarp Asirijos-Babilo-
nijos ir Aigipto: šios susisiekdavo per Palestiną; sakytųjų valstybių gyven-
tojai turėdavo su izraelitais įvairių politiškų ir ekonomiškų santykių, jų
reikalai būdavo dažnai tarp savęs susiję taip, jog kaimynių valstybių isto-
rijos dokumentuose kalbama apie izraelitus, minimi izraelitų gyvenimo
įvykiai. Tuos dokumentus aptikus bekasinėjant ir juos perskaičius, pribuvo
šviesos ne vienai šv. Rašto vietai suprasti.
Rytų šalies moksliškas tyrinėjimas prasidėjo ne Palestinoje, bet
Mesopotamijoje. Piancūzų mokslininkai P. Botta, Place nuo
1842 m. pradėjo kasinėt senovės sostinės Ninivos ir kitų Asirijos mie-
stų griuvėsius. Nuo 1845 m. anglai toliau dirbo pradėtąjį kasinėjimų
darbą, būtent, H. Layard, paskiau H. Rawlinson, V. Loftus,
H. Rassam. Šiems tyrinėtojams pavyko užtikti Ninivos griuvėsiuose
karalių rūmai su įvairiais paminklais ir svarbia Ašurbanipalio (viešpat.
668—626 pr. Kr.) biblioteka. George Smith1874m., H. Rass am 1878 m.
ir kiti archeologai aptiko Asirijos rūmų griuvėsiuose daugiau kaip dvide-
šimtį tūkstančių molinių plytelių su karalių metraščiais ir kitais valstybinio
gyvenimo įvykių užrašais.
Be to, kasinėjimo darbus dirbo Chaldejoje 1845—1855 m. anglų
archeologai Loftus, Layard, Oppert senovės Babilono miesto vie-
toje, ir Taylor —Uro vietoje. Paskui dvidešimčiai metų kasinėjimo dar-
bas buvo nutrauktas ir nuo 1877 m. buvo toliau dirbamas prancūzų
mokslininko Sarzec'o bei kitų, o 1903 m. dirbo Cro s apylinkėse senovės
Lagašo miesto iš IV—III tūkstančio metų prieš Kristų. 1887 ir 1880 m.
vokiečių mokslininkai, vadovaujami Kold evejo atkasinėjo antrą kartą
Babilono griuvėsius. Nuo 1889 metų Amerikos Pensilvanijos universi-
tetas kasė Nippuro miesto griuvėsius; šį darbą prižiūrėjo Peters, pa-
skui Hilprecht.
Sakytais kasinejimais Chaldejoje rasta per 50.000 plytelių su užrašais.
Chaldejos iškasenos nušvietė senovės Chaldejos istoriją, išrinktosios tau-
tos pradžią ir vėlybesnius jos santykius.
Salia Chaldejos buvo kasinėjama elamiečių sostinės Suzos vieta.
Čionai, vadovaujant Morgan'ui, rasta 1898 m. Maništuzo, Kišo miesto
karaliaus, obeliskas iš IV-jo tūkstančio metų pr. Kr. ir Naramsino,
Šargono I sūnaus (maždaug 2800 metų pr. Kr) kolumna. Be to, 1901—1902
m. Morganas rado Suzos griuvėsiuose garsųjį karaliaus Hammurabio,
Abraomo amžininko, kodeksą.
A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 51
Be Asirijos, Babilonijos ir Elamo, mokslininkai tyrinėjo Aigiptą,
kuris turėjo santykių su Palestina ir paveikė izraelitų gyvenimą. Aigipto
senovės istorija, kaip parodė iškasenos, sutinka su šv. Knygų aprašymu.
Iš Aigipto iškasenų svarbūs yra Amarnos laiškai!) būtent, molinės
plytelės, rašytos dantyraščiu asiriečių kalba su pridėtomis glosomis kana-
niečių kalba. Šie laiškai kilę iš faraono Amenotfio IV archivo, 15-0 šimt-
mečio pabaigos prieš Kristų. Tas plyteles užtiko 1887 m. kaimietė mote-
ris lauke, vietoje vadinamoje El-Amarna, apie 300 kilometrų į pietus nuo
Kairo miesto. Tie laiškai rašyti buvusių tuomet Aigipto valdžioje Sirijos,
Foinikijos, Kanaano kunigaikščių ir Babilonijos karalių Aigipto faraonams
Amenofiui III ir IV. Kalbamieji dokumentai rodo Kanaano šalies XV-me
šimtmetyje prieš Kristų politišką būklę, būtent, kad Kanaanas tuo metu
buvo susiskaldęs į daugelį kunigaikštijų, ką patvirtina, pavyzdžiui, Joz.
12. 24.
Svarbūs dokumentai rasti kasinėjant pačiame Aigipto pakraštyje; arti
Assuano miesto Elefantinos saloje Nilo paupy. Tenai Berlyno muze-
jaus siųstasis mokslininkas Otto Rubensohn 1907 m. rado trejetą
aramiečių kalba raštų iš 408—407 m. prieš Kristų (kai Palestina buvo
Persų valdžioje) ir daug plytelių, vadinamų ostraka. Šitie dokumentai turi
didelės svarbos pranašų ir vėlesnėms istoriškoms knygoms aiškinti; be to,
jie nušviečia tamsų žydų istorijos laikotarpį nuo Nehemijo iki Aleksandro
Didžiojo.
Palestinos tyrinėjimas prasidėjo vėliau, nes tik nuo 1890 m.
Archeologijos darbai čionai apima tris sritis: pirmą—kalnelius esamus
Šefelos klonyje iki Gezero tvirtovės. Dirbo tenai anglų bendrovė
„Palestine Exploration Fund“. Rastieji dokumentai rodo aigiptiečių poveikį
izraelitams; atkasta taip pat žymės liekanų kovų, įvykusių su kanaaniečiais
ir pilistiečiais; žymiausių daiktų rasta senovės Gezero tvirtovės vietoje —
Antrą Palestinos tyrinėjimo sritį sudaro Jezraelio klonis su dviem tvirto-
vėm; darbas buvo pradėtas 1902—1903 m. vadovaujant professriui Se I-
lin'ui. Dirbta tuomet ties senovės. Taanako tvirtove; 1903—1905 m.
tyrinėjimo darbus vedė vokiečių archeologas Schumacher prie seno-
vės Megiddo tvirtovės, kuri buvo ant kelio iš Mesopotamijos į Aigiptą. —
Trečia Palestinoje darbų sritis yra kalnuotoji Judeja su Jeruzale,
Jeriku ir kitomis vietomis. Jeruzalę kasinėjo įvairių tautų mokslininkai,
Jeriko darbams vadovavo profesorius Sellin 1907—1909 m.
> Mūsų dienomis po karo kasinėjimų darbai Palestinoje dirbami
oliau.
Palestinos darbų duomenys nerodo aukštos izraelitų kultūros, kaip
kad Aigipte ir Babilonijoje. Palestinoje izraelitų gyvenimo iškasenų vietose
nėra puikių Aigipto šventyklų, nėra gražios babiloniečių skulptūros veikalų,
nėra didžiųjų kanaaniečių tvirtovių; visa tai sutinka su šv. Raštu, kuris piešia
menką izraelitų kultūros laipsnį. Izraelitų kaimynuose atkasti garsūs pa-
minklai, kurie tačiau liudija politeistišką jų religiją; izraelituose, kurie buvo
pusiau bastūnai, atvirkščiai, religinės sąvokos yra prakilnios, grynai mono-
1) Pasak Knūdtzon'o Vorderasiatische Bibliothek 1910, jų skaičius siekė 358; apie
naujas Amarnos plyteles žr. Revue bibligąue 1924, 5—32 p. Ž
52 A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai
teistiškos; todel izraelitų religija nepareina nuo žemo jų kultūros laipsnio;
toms aukštoms religinėms tiesoms suprasti izraelitų prieita ne evolucijos
ir kultūrinės paž ngos keliu; Palestinos iškasenos suteikė įrodymų izraelitų
religijos antgamtiškumui, kaip kad tvirtina šv. Raštas.
Bendrai imant, Rytų šalies archeologijos tyrinėjimai patvirtino istorišką
vertę daugelio šv. Rašto vietų, del kurių buvo abejojama, ir išaiškino kai
kuriuos tamsius tekstus; trumpai kalbant, davė daug šviesos šv. Raštui
patikrinti. ;
“Antra svarbi šv. Rašto mokslų pažangos priežastis buvo semitiškų
kalbų studijos; mat, iškasti dokumentai asiriečių, babiloniečių, ara-
miečių, sirų ir kitomis kalbomis rašyti, reikėjo perskaityti, o tam tikslui
atsirado būtino reikalo mokėti tos kalbos. Be to, tų kalbų gvildenimas ir
kitu atžvilgiu prisidėjo prie šv. Rašto mokslų pažangos, būtent, įgalino
egzegetus sulyginti originalų tekstą su svarbesniais senais vertimais ir su-
"prasti neaiškius hebrajų kalbos posakius, nes Senasis Įstatymas neapima
visų hebrajų kalbos savybių, nėra jame viso tos kalbos turto ir todel kai
kurios originalo teksto vietos sunku suprasti; jąsias nušviečia kitos semitų
kalbos, kaip antai, babiloniečių, asiriečių, dalinai etiopų, kurios turi panašių
žodžių ir panašios prasmės su hebrajų; arabų kalba padeda suprasti he-
brajų kalbos gramatiką; be to, originaliame tekste yra aramaiškų dalių ir
aramaizmų; toms vietoms suprasti padeda aramajų kalbos mokėjimas; pa-
galiau, sirų ir koptų kalbos egzegetams yra naudingos teksto kritikoje.
Semitiškų kalbų mokslas buvo įvestas į teologijos fakultetus po
Vienos vyskupų susirinkimo (1311 m.) popiežiaus Klemenso V, kuris
įsteigė tų kalbų katedras Romos, Paryžiaus, Okstordo, Bononijos ir Sal-
mantikos universitetuose. Klemensas V norėjo padėti misijoms žydų ir
magometų tarpe; iš to turėjo naudos ir šv. Rašto mokslas, nes egzegetai,
mokėdami tąsias kalbas, galėjo šalia Vulgatos naudotis originalu ir svar-
besniais senais vertimais, o skaitydami Talmudą ir kitus žydų raštus galėjo
geriau suprasti tikrą šv. Rašto prasmę. Pradžioje semistiškų kalbų mokslas
būdavo dėstomas vien teologijos fakultetuose, būtent, hebrajų, arabų, sirų
ir aramajų kalbos, vėliau liko išplėštos ir į filosofijos fakultetus. =
Trečią šv. Rašto mokslų pažangos "pagrindą sudarė ly ginamoji
religijų istorija. Po Grafo (į 1869, Wellhausen'o (į 1918)
teorijos apie Pentateucho dokumentus, vadinasi, apie vėlesnį Pentateucho
ir kitų šv. Rašto knygų kilimą, po to, kai pradėta neigti Senojo Įstatymo
istoriška vertė, nekaialikai kritikai mėgino įrodyti, kad izraelitų religija
išsiplėtojo paprastu evolucijos keliu. Jie tvirtino, kad pirminės hebrajų
religijos lytys buvusios animizmas, fetišizmas, totemizmas, iš jų kilęs poli-
teizmas, kuris vėliau virtęs monoteizmu; Senasis Įstatymas esąs vien rytiečių
literatūros padarinys; Senajame Įstatyme esą taip pat žemesnio laipsnio
igij dsakų.
EAS Kinų Ke šiaikis antgamtiškumui apginti egzegetai tyrinėjo babilonie-
čių, aigiptiečių ir arabų religijas. Šiam tyrinėjimui daug padėjo naujais
laikais iškasti dokumentai. a S .
Taigi, Rytų šalių archeologiški tyrinėjimai, semitiškų kalbų mokslas,
lyginamoji religijų istorija, iš antros pusės, 19-0 šimtmečio pabaigos inten-
sivus mokslininkų darbas iškėlė daug naujų problemų šv. Rašte ir patį
egzegezės mokslą nukreipė į naują vagą.
A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 53
Seniau šv. Rašto aiškintojai stengdavosi suprasti ir išdėstyti teksto
prasmę (sensum obvium), beveik visai nesirūpindami įrodinėti aprašytų
dalykų teisingumą, nes niekas neabejojo teisingumu to, kas pasakyta šv.
Rašte; bet šiandien, kai pasikeitė sąlygos, kai nekatalikai kritikai puola isto-
rišką šventųjų knygų vertę, ir iš antros pusės, kadangi moksliškas Rytų
šalių tyrinėjimas suteikė naujų įrodymų, egzegetas katalikas, laikydamasis
Bažnyčios —šventųjų knygų saugotojo ir autentiško jų aiškintojo—privalo
drauge imtis naujų moksliškų priemonių; juk šventosios knygos rašytos
žmonių kalba, kuri kartais yra iškreipiama; todel pirmiausia reikalingas yra
teksto atitaisymas; tiksliam prasmės išdėstymui tenka išaiškinti šv. knygų
sustatymo procesas; pagaliau, reikia įrodyti apsakytų šventose knygose
dalykų teisingumas, trumpai kalbant, naujoji egzegezė apima šiandien
teksto, literatūros ir istorijos kritiką.
Imtis naujų mokslo priemonių egzegetus ragina popiežius Leonas
XIII; jis, būtent, enciklikoje „Providentissimus Deus“ ') pataria stu-
dijuojantiems šv. Raštą naudotis šalia lotyniško Vulgatos teksto taip pat
originalu ir svarbesniais senais vertimais; be to, šv. Raštui apginti ragina
gst dvejopos priemonės: senovės Rytų kalbų mokslo ir kritikos
taisyklių.
Taigi, moksliškoje egzegezėje tenka naudotis originalo tekstu su svar-
besniais senais vertimais, be to, pritaikinti kritikos mokslas. Dabar lieka
išspręsti, kas yra egzegezėje teksto, literatūros ir istorijos kritika.
Teksto kritika.
“ Paklaidų rūšys Senojo Įstatymo tekste.
Sv, Rašto aiškinimas reikia pradėti nuo teksto kritikos, kurios užduo-
tis ištirti išlikusio teksto čielybę ir, jeigu tekstas kame sugadintas, tuomet,
pasiremiant išvidiniais ir išoriniais argumentais, grąžinti pirminis arba į jį
panašus tekstas.
„Įkvėpimas neapsaugojo šventųjų knygų nuo nurašinėtojų apsirikimų
tuose dalykuose, kurie neliečia tikėjimo ir dorovės mokslo. Iki masoretai
nustatė šv. Rašto tekstą, jis daug kartų buvo nurašytas; nurašinėtojai kai
kur iškreipė tekstą, kaip matyt iš rankraščių kai kurių vietų įvairumo;
tai pastebėjo jau šv. Augustinas, sakydamas: „Kodeksus atitaisant pir-
miausia turi budėti tų išmintis, kurie nori pažinti šv. Raštą“ 2). Bažnyčios
Tėvai kalba apie rankraščius su paklaidomis ?), apie nurašinėtojų apsileidimą +),
apie netikslius tyčiomis taisymus ?) ir panašiai.
Dabartinis šv. Rašto tekstas turi šias apsirikimų rūšis 6):
Pirmoji yra kilusi iš netobulo hebrajų kalbos raidyno.
Del šios priežasties pasitaiko: a)sukeisti panašios raidės; mat, hebrajų kalbos
; :) Camerlynek, Compendium introductionis generalis, Brugis 1911, 13 p.
*) „Codicibus emendandis primitus debet invigilare sollertia eorūm, Gui Seripturas divi-
nas nosse desiderant“*. De docttina Christiana, II, 14 (Migne 34, 46).
*, Epistola 82 ad Hieronymum
*) Origenės, In Mt, 15, 14.
5) S. Hieronymus, Ad Damasium praef. in Evang.
S) Žr. Zapletal, Ueber einige Aufgaben der katholischen alttestamentlichen Exe-
gese, Freiburg i. d. Schiw. 1910, 15-23 p.
54 A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai
mums žinomas raidynas buvo dvejopas: senasis ir kvadratinis, arba apva-
lus, raidžių tipas. Senojo raidyno pavyzdžių išliko moabiečių karaliaus
Mešos vardu užrašas iš IX šimtm. pr. Kr. ir Jeruzalės Siloės kanalo už-
rašas iš VIII šimtm. pr. Kr. Tomis raidėmis buvo rašytos seniausios šven
tosios knygos.
Rašymui medžiaga senovėje buvc vartojama akmuo ar plyta; vėliau
pradėta naudotis minkštesne medžiaga, būtent, oda, papyru todel liko įve-
stos ir apvalesnės raidės. Nuo Persų viešpatavimo laikų, kai pradėjo
skverbtis į Palestiną aramiečių kalba, įvestas buvo ir raidynas apvalaus pa-
vidalo, kuris palengva įsigalėjo po izraelitų nelaisvės. Įvairūs rankraščiai
Aleksandrijos vertimo, žymaus savo senumu ir plačiu pasklydimu, buvo ra-
šyti dalinai senuoju raidžių tipu, dalinai naujuoju. Dauguma Senojo Įstatymo
knygų buvo nurašytų naujomis raidėmis. Taip nurašinėjant, pigiai galėjo
įvykti senojo ir naujojo raidžių tipo sukeitimas; šis sukeitimas juo lengviau
galėjo atsitikti, jei pirminio teksto raidės buvo parašytos neaiškiai arba jų
kai kurios buvo ištrintos. 2
Šios teksto kritikos pastabos šiandien bendrai pripažįstamos
egzegetų. . 7
b) Dėliai netobulo hebrajų rašymo būdo įsiskverbė į tekstą klaidingi
žodžių atskyrimai; mat, žodžiai būdavo rašomi pirmiausia ištisai, neatski-
riant vieną nuo kito. Mešos ir Siloės kanalo užrašuose žodžiai atskirti
taškais; bet daug yra kodeksų parašytų be atskirimo ženklų. Kai nuraši-
nėjant pradėta skirti žodžiai, kartais vieno žodžio raidės būdavo priskiria-
mos kitam; tuo būdu pasikeisdavo žodžio prasmė ir posakio mintis.
c) Senovės hebrajų raidynas turėjo vien priebalses; balsių trūkumas
duodavo progos kai kuriuos žodžius įvairiai skaityti, o mažai vartojamos
netikslios pagrindinės balsės (matres lectionis) nekiek čiunai padėdavo.
Antra paklaidų rūšis atsirado iš to, kad nurašinėjant kodeksą, papra-
stai vienas diktuodavo, o keli susyk rašydavo. Nurašinėtojai kai kada
sukeisdavo vienodai skambančias raides, kaip antai: k ir ą, „kol“—visas,
„g0l“—balsas; iš to pasikeisdavo žodžio reikšmė.
Trečia paklaidų rūšis yra kilusi iš nurašinėtojų apsileidimo; prie
šios rūšies reikia priskaityti:
a) „dittografija“, būtent, žodžio ar posakio pakartojimą; mat, priebalsė,
žodis ar posakis du kartu parašytas, kad ir būdavo vėliau pastebėtas, ne-
buvo braukiamas, kad nesumažėtų rankraščio svarba.
b) nurašinėtojų išleidimai, vadinami „homoioteleuton“ (panaši galūnė),
būtent, kai nurašinėtojas pasižiūrėdavo į nurašomojo teksto tokį pat žodį
ar panašią žodžio galūnę kitoje eilutėje žemiau; iš to eidavo žodžių ir net
posakių išleidimas.
c) priebalsių perstatymas jeigu nurašinėtojas, nekreipdamas dėmesio
į prasmę, greitai skaitė nurašomąjį tekstą, lengvai pakeisdavo priebalses.
d) atmintinai rašydami, išleisdavo žodžius ir posakius arba juos iš-
kreipdavo pagal paralelius tekstus.
Ketvirta paklaidų rūšis kilo iš to, kad kartais tyčiomis būdavo
keičiami žodžiai ir posakiai; taip, pavyzdžiui, vieton neaiškių, būdavo
dedami aiškūs, žinomi; griežti posakiai būdavo keičiami švelniais; tuo būdu
pasikeisdavo ir mintis.
A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 55
Penkta, pagaliau, paklaidų rūšis kilo dalinai iš apsileidimo, drauge
dalinai dėliai tyčiomis padarytų pakeitimų. Prie šios rūšies reikia
priskaityti:
Ė a) Glosos — paaiškinimai, vėlesnio nurašinėtojo iš laukų perkelti į
tekstą.
b) Netyčiomis praleisti žodžiai, paskui pažymėti laukuose, o vėlesnio
nurašytojo vėl perkelti į tekstą ne to žodžio vieton, bet kitur.
c) Sutrumpinimai vėlesnių nurašytojų klaidingai perskaityti.
d) Klaidingas sugadinto teksto ištaisymas prasmei gauti.
Iš visa čionai pasakyta aišku, kad dėliai nurašytojų kaltės į šv. Raštą
galėjo patekti nemaža paklaidų, kurios ne vienoje vietoje kliudo pažinti
įkvėptojo autoriaus mintį. Senojo Įstatymo tekstas ir to teksto atitaisymas
turi didesnių sunkenybių, negu Naujojo Įstatymo; tačiau teksto taisymas
sudaro ne vienintelę užduotį egzegetams, ir smerktina yra tų nekatalikų
mokslininkų laisvė, kuria jie bando taisyti ištisą Senojo Įstatymo tekstą,
bet ištikrųjų jį gadina; juk šias knygas paduoda mums Bažnyčia kaipo šv.
Dvasios įkvėptas ir šventas; Bažnyčia savo neklaidingu autoritetu mus
užtikrina del esminės šv. Rašto teksto čielybės; todel tų tekstų, su kuriais
sutinka pirminiai kodeksai ir senieji vertimai, negalima taisyti.
A priori atmestieji teksto skirtumai.
EKT
NžŽr. Cornely, Historica et critica introduetio. Paris 1804, I, 519—520 p.
56 A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji koliai
jį dirbtinai aiškesniu vietoj mažai ar visiškai nesuprantamo, kad suteiktų
jam prasmę; bet ši taisyklė retai vartotina, nes gali būti, kad sugadinti
žodžiai buvo teisingai pataisyti sumanaus nurašytojo.
Atmetant išdėstytomis taisyklėmis tąsias teksto vietas, kurios iš išvi-
dinių argumentų nėra pirminės, kitų tarpe reikia surasti tasai tekstas, kuris
išėjo iš autoriaus rankos. ž
Teksto skirtumų liudininkai: originalas, vertimai, Bažnyčios Tėvų citatos.
Istorijos faktą nustato istoriški liudijimai. Čionai tenka kritiškai na-
grinėti skirtingųjų tekstų (variantų) liudininkai.
Atitaisant tekstą, reikia pirmiausia išnagrinėt pirminiai rankraščiai;
tenka atsižvelgt į rankraščio kilimo laiką ir rankraščio versmę., Dažnai
kodeksai yra nurašyti iš vieno. Tokiu atveju visi šie kodeksai atstovauja
vienam liudininkui. Todel kodeksai reikia suskirstyt į šakas, ir kodeksų
šaka laikoma tikresniu liudininku, negu atskiri rankraščiai. Hebrajų kalbos
kodeksai, kuriuos dabar turime, visi sudaro vieną rankraščių giminę, nes
jie visi buvo ištaisyti, prisilaikant tų pačių masoretiškų taisyklių. Maso-
retų laikais žydai dėjo visas pastangas, kad tik išlaikytų čielybėje esamąjį
tekstą, todel visus kodeksus jie derino prie masoros taisyklių; čionai grei-
čiausia ir glūdi priežastis, kad neturime hebrajų kodeksų taip senų, kaip
graikų, nes žydų mokslininksi po masoretų kritikos pasmerkė visus ko-
deksus, nesutinkančius su masoretų skaitymu, ir šie greitu laiku išnyko.
Iš tikrųjų, seniausi hebraiški kodeksai, išlikę ligi mūsų laikų, yra tik iš
10-jo šimtmečio po Kr, tuo tarpu vertimų į graikų kalbą yra išlikusių iš
5-jo ir net iš 4-jo šimtmečio po Kr. Seniausias hebraiškas kodeksas lai-
"komas Petrapilės viešajame knygyne; rado jį karaimas Abr. S. Firkovi- |
- čius Krime Čuiutkalo sinagogoje 1839 m. ir įdavė Odesos istorijos-arche-
ologijos draugijai; 1862 m. jį nupirko viešasis Petrapilės knygynas. Sis
kodeksas, vadinamas babiloniškasis, turi: Izaijo, Jeremijo, Ezechielio ir
dvylikos mažųjų pranašų tekstą. Kodeksas susideda iš 254 lapų, kurie
padalinti į dvi skilti, kiekvienoje skiltyje po 21 eilutę. Šio kodekso rai-
dės storos; kai kurios priebalsės turi ypatingą formą, pavyzdžiui, zain, jod,
he; balsių ženklų yra tik šešetas, pagal babiloniečių sistemą; laukuose ran-
dama paaiškinimų, rašytų smiulkiu raidžių tipu. Nurašytojo pažymėti to
kodekso metai, būtent, 1228 Seleukaičių eros, vadinasi; 916 m. mūsų eros. .
Tarp šio kodekso ir priimto dabar hebrajų kalba nėra žymių skirtumų.
"Kai kurios vietos, turinčios variantų su masoretų tekstu, sutinka su Septua-
gintos ir Vulgatos vertimais.
Tame pat Petrapilės viešajame knygyne yra ir visas Senojo Įstatymo
hebrajų kalba kodeksas iš 1009 m. po Kr.
Masoretų tekstas kad ir turi didelį skaičių kodeksų—apie 800 yra
Parmoje de Rossi knygyne—tačiau sudaro vieną liudininką, nes visi tie
- kodeksai remiasi tuo pačiu masoretų autoritetu,
Kodeksai, pasak šv. Augustino!), kitais atžvilgiais lygūs, bet pra-
neša taisytieji eajeyius, senesnieji jaunesniuosius. Be to, poetiškų knygų
pirminį hebraišką tekstą padeda nustatyt metro sistema. 4
> 1) De doctrina christiana II, XIV: Migne 34, 46.
A. Grigaitis: Egzegėzės metodikos naujieji keliai 57.
Antra, atitaisant tekstą reikia lyginti originalas su vertimais ir
pirmiausia su tais, kurie gaminti tiesiog iš originalo. Senajam Įstatymui
suprasti svarbus vertimas yra graikų, vadinamas Aleksandriniškas,
arba Septuaginta, be to, graikiško Akvilo, Simmacho ir Teodo-
ciono likučiai, toliau lotynų kalba vertimas Vulgata ir sirų Pešitta.
Sie visi vertimai yra svarbūs tuo, kad jie senesni už išlikusius hebra-
iškus kodeksus. Pentateuchą aiškinant, reikia, be to, atsižvelgt į samarie-
čių vertimą. Mažesnės turi svarbos egzegezėje parafrazės (perpasakojimai),
nes jos per daug laisvai vartoja šv. Rašto tekstą.
Graikų kalba vertimai sudaro bent tris šakas: a) priimtą tekstą
(textum receptum), kuris tačiau neturi didesnės svarbos už kitų kodeksų
tekstą, b) Aleksandrijos rytų grupę, kuriai atstovauja Vatikaniškasis
ir Sinaiškasis kodeksai, c) vakarų šaką, tačiau šis pavadinimas netiksliai
atatinka, nes jinai apima taip pat graikų kodeksus su siriečių vertimais.
5 Aleksandrijos graikiško vertimo rankraščių tarpe pasižymi keturi kla-
sikiški, rašyti ketvirtajame ir penktajame šimtmečiuose po Kr. Kadaise jie“
vieni tik turėjo visas Senojo ir Naujojo Įstatymo knygas, be to, dar kai
kuriuos Apaštališkųjų Tėvų veikalus:
1. Vatikaniškasis kodeksas: (8) turi pirmą vietą; dabar laikomas
Romoje Vatikano knygyne. Kritikai išveda jo kilimą iš 4-jo šimtm. po Kr.;
rašytas gražiai ant plono pergameno; puslapiai padalinti į tris skiltis; di-
džiųjų raidžių pirmiau visai nebuvo, o tos, kurios dabar yra kai kurių
knygų pradžioje, buvo įdėtos vėlesnių rašytojų ištrynus pirmines mažąsias.
Skiriamųjų ir kirčių ženklų jame nėra, tik paliktas tuščias tarpas kartais
rodo aprašymo ar sakinio galą. Seniaus šis kodeksas yra turėjęs ištisą
Senąjį ir Naująjį Įstatymą, bet lig mūsų laikų jis neišliko čielybėje. Nėra
dabar jame pradžios ir užbaigos, taip pat yra žuvę kai kurie lapai iš vidu-
rio, antai, iš Senojo Įstatymo dabar trūksta Pradž. 1, 1—46, 27; Ps. 105,
.27--137, 6 ir abiejų Makabejų knygų.
2. Sinaiškasis kodeksas (Alef) senumu ir savybėmis yra artimas
Vatikano kodeksui. Rado jį Tischendorf'as 1859 m. ant Sinajaus kal-
no šv. Kotrynos vienuolyne; dabar laikomas Petrapilės viešajame knygync;
jis yra kilęs iš 4-jo šimtm. pabaigos ar 5-jo pradžios po Kr. Puslapiai
suskirstyti į keturias skiltis; pradinių didžiųjų raidžių, skiriamųjų ir kirčių
ženklų čionai taip pat nėra. Iš Senojo Įstatymo trūksta beveik visų isto-
riškų knygų: Pentateucho, Jozuės, Rutos, Samuelio, Karalių, Ezdro, Nehemi-
jo, Esteros, Kronikų dalies, o pranašų nėra Ozejo ir Danieliaus, bet yra
išlikęs visas Naujasis Įstatymas, prie kurio dar pridėtas Barnabo laiškas ir
žymi dalis Hermo veikalo ' „Ganytojas“. Brangų šio kodekso pirmąjį lei-
dimą keturiais. tomais in folio parūpino Tischendorf'as 1802 m. Rusų caro
Aleksandro II lėšomis.
„ 3. Aleksandiniškasis (A) kodeksas 1628 m. dovanotas Konstar-
tinopolio patriarko Kirilo Lukario Anglijos karaliui Karoliui I, dabar laiko-
mas Britų Muzejuje Londone; rašytas 5-me šimtm. po Kr., greičiausia Ai-
gipte; puslapiai suskirstyti į dvi skilti; didžiosios puslapių laukuose raidės
"rodo dalies pradžią. Kirčių, skiriamųjų ir aspiracijos ženklų jame nėra.
Šio kodekso vertė yra mažesnė, negu pirmųjų dviejų; jis turi beveik
„visas abiejų Įstatymų knygas, tik Senajame Įstatyme trūksta kai kurių vietų
58
lių knygų, tačiau prie psalmių pridėti Naujojo
Įstatymo himnai ir šalia I-II Makabejų yra dar III-IV knygos.
„ 4. Efremo (C) kodeksas, vadinamas Palinpsestas *), laikomas Pary-
žiaus tautiniame knygyne. Sio kodekso pergamenas XII-me šimtm. buvo
antrą kartą vartotas rašyti šv. Efremo veikalų graikiškam vertimui. Che-
mišku būdu pašalinus tą antrąjį raštą, Tischendorf'ui pavyko perskaityt
pirminis tekstas. Kodeksas yra kilęs iš 5-jo šimtm. po Kr., jo raidės di-
desnės, negu anųjų kodeksų; kirčių ženklų nėra; jis panašus į Aleksandri-
niškąjį ir greičiausia kilęs Aigipte. Nė vienos ištisos šv. Rašto knygos
„neturi, nes šio kodekso lapai buvo imami be eilės, kaipo medžiaga antram
rašymui. Iš Senojo Įstatymo jame yra: Jobo, Patarlių, Pamokslininko, Gie-
smių, Ekleziastiko knygos; atspausdintas Tischendorf'o rūpesniu 1843—
1845 m. Leipcige. o
Tiktai aukščiau aprašytieji kodeksai turi abiejų šv. Rašto Įstatymų kny-
gas, o kituose?) yra tik Naujasis Įstatymas arba vienos Evangelijos.
„ Dar reikia paminėt Aleksandriniškojo vertimo vadinamoji recensio L u-
ciana, kilusi iš 3-jo šimtmečio po Kr.; ją pagamino Antiochijos mokyklos
įsteigėjas kunigas Lukionas iš Aleksandrijos vertimo pagalba hebrajų
teksto su Akvilo, Simmacho ir Teodociono vertimais. Recensio Luciana
žymiai skiriasi nuo priimto teksto—40w4 šxūos:<.
Šv. Rašto tekstą atitaisant, šalia graikų vertimų reikia atsižvelgt į I0-
tynų Vulgatą, kuri turi didelės svarbos, nes Tridento susirinkimas šį
pripažino autentišku lotynų ks!ba vertimų tarpe.
>v. Tėvui Pijui X įsakant, pradėtas Vulgatos teksto atitaisymo darbas.
Tuo reikalu Biblinės Komisijos pirmininkas kardinolas Rampolla 1907 m.
balandžio mėn. 30 d. parašė laišką Benediktinų vienuolių vyresniajam
Hildebrandui de Hemptinne, kuriame paminėjęs Biblinės Komi-
sijos tikslą, pabrėžia Vulgatos teksto tyrinėjimo svarbą; sako, kad šį darbą
remia Popiežiai, giria uolumą šioje srityje kai kurių mokslininkų, ypač
P. Vercellone; toliau rašo, kad Biblinės Komisijos kardinolai, Popiežiui
pritariant, paveda tą darbą Benediktinams ir prašo vyresniojo jį priimti viso
ordeno vardu. Tų pačių 1907 m. pabaigoje gruodžio mėnesio 11 dieną
patsai Popiežius Pius X parašė Anglijos provincijos Benediktinų pirminin-
kui Gasgąuet'ui laišką, kame išcėstė pavestojo Benediktinų ordenui Vul-
gatos atitaisymo sunkenybes, nurodo to darbo platumą, prašo archivų ir
knygynų vedėjų padėti Benediktinams, o Benediktinus ragina rūpestingai
atlikti tą darbą ir žmones skatina remti lėšomis 3).
Tėvai Benediktinai energingai pradėjo pavestąjį jiems darbą ir nepo-
ilgam pasirodė spauaoje „De revidenda Vulgata relatio prima, secunda
(1911); o atskiros studijos spausdinamos organe „Collectanea bibli-
ca latina“. Pagaliau, beveik po 20 metų, būtent, 1926 m. išėjo iš spau-
Pradžios, Samuelio ir Psalmių
1) Pergamenas buvo brangus ir todel kelis kartus būdavo vartojama rašyt ta pati me-
dž'aga, išdildant pirmąjį raštą. Pavadinimas palinpsestas yra kilęs iš gra kiško TŽkwW—vėl,
antrą kartą ir Yao —trinu, naikina. :
2) Api+ kitus graikų kodeksus žr, Sw et e, The Old Testament in Greek according to
the Septuaginta, Cambridge. vol. I; H,. von Sode n, Die Schriften des Neuen Testaments in
ihrer žiltesten erreichbaren Textgestalt hergestellt aut Grund ihrer Geschichte, Berlin,
š 3) Camerlyncek, Minėt, veikal, 96--100 p.
A. Grigaitis: Egzegezės metodikos buiiolė keliai š 59
dos ištaisytas Pradžios knygos tekstas su maž daug 2000 pataisų esamame
tekste !); žadama ūmai išleisti trys nauji tomai ištaisyto teksto: Išėjimo,
Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Jozuės, Teisėjų ir Rutos knygų. |
alia graikų ir lotynų kalba vertimų reikia atsižvelgti teksto kritikoje
į Sirų vertimą, vadinamą Pešitta (simplex), kaipo seniausią iš išlikusių,
nes siekiantį 2-jo šimtm. po Kr. Kad iš vertimų galima būtų surasti tikras
kokio nors teksto skaitymas, tenka išaiškinti, koks buvo autentiškas verti-
mo tekstas, nes vertimai nepasiekė mus čielybėje, kaip ir hebraiškas origi-
nalas, bet ilgainiui buvo taip pat sugadinti per nurašytojų apsileidimą.
Egzegezėje šalia originalo ir svarbesnių vertimų reikia sunaudoti šv.
Rašto tekstai, cituotieji šventųjų Tėvų ir senųjų Bažnyčios rašytojų veika-
luose. Tiesa, Bažnyčios Tėvai dažnai cituoja tekstą atmintinai, tačiau ga-
lima kartais pastebėti, kokią kodeksų grupę jie vartojo. Ne mažos svarbos
turi senųjų Tėvų citatos, nes jie naudojosi senesniais kodeksais, negu
išlikusieji iki mūsų laikų. Origenas (į c.254) ir šv. Jeronimas
(+ 420), mokėjusieji hebrajų kalbą, suteikia tiesioginį liudijimą. Bendrai
imant, graikų Tėvai yra betarpiški Aleksandriniško vertimo liudytojai, o
vakarų Tėvai duoda mums lotynų vertimo senus tekstus.
Taisyklės pirminiam tekstui nustatyti.
Išnagrinėję įvairius šventojo Rašto skaitymus-variantus, paduodame
šias taisykles tekstui atitaisyti ?):
1. Šventojo teksto vieta, dėliai kurios sutinka originalas, vertimai ir
šventųjų Tėvų citatos reikia laikyti autentiška. Kadangi šv. Rašte dažniau-
sia taip yra, todel negalime abejoti šv. Rašto teksto esmine čielybe.
2. 1ekstas, su kuriuo sutinka beveik visi hebrajų kodeksai, ypač se-
nesnieji, taip pat vertimų dauguma ir senųjų Tėvų liudijimai, nors kai ku-
rie naujesni kodeksai ir Tėvų citatos ar vienas kitas vertimas nesutiktų, vis
delto yra laikomas autentišku. 2
3. Dabartinio hebrajų teksto variantas, kad ir remtųsi visais masoretų
kodeksais, sudarančiais tik vieną grupę, yra atmestinas, jeigu jam priešingi:
Aleksandrijos, Sirų ir Vulgatos vertimai, taip pat Chaldejų parafrazė ir Sa-
mariečių Pentateuchas. O tasai skaitymas, kurį vienbalsiai palaiko tie se-
niausi vertimai, galima nesvyruojant priimti, kad ir būtų negausinguose
hebrajų kodeksuose; nes, kodeksams nesutinkant tarp savęs, vertimai nule-
mia, kuris tekstas reikia pasirinkti; tekstas bus ir tuomet priimtinas, kad ir
jo nebūtų nė viename masoretų kodekse.
4. Iš dviejų skirtingų tarp savęs skaitymų, kuriuodu remiasi beveik
lygiais liudijimais masoretų tekste, vertimuose ir šv. Tėvų citatose, praneša
tas, kuris labiau sutinka su kontekstu, vadinasi, kuris turi tinkamesnės pra-
smės; o jeigu negalime spręsti iš konteksto, tuomet reikia išsirinkti tasai,
kuris labiau sutinka su autoriaus stiliumi ir kalbėjimo būdu.
1) Biblia sacra inxta latinam Vulgatam versionem ad codicum fidem, iussu Pii PP, XI,
cura «t stūdio monachorum S. Benedicti, praeside card. Gasguet edita, Tomus I, librum
Genesis Tecensnit D. H. GĘuentin, Romae, Typis Polyglottis Vaticanis 1026,
XLVIIį-427 p.
*, Cornely, Minėt. veik., 524 p.
Egzegėzės metodikos naujieji keliai 2
išoriniai liudijimai, mei kontekstas, nei stilius nerodo
et tenka įsižiūrėti, iš kurio liudininko lengviau išveda- |
s skaitymas laikyti tikresnis, kuris greičiau gali būti
Kai kada padeda taisyti tekstą paralelės vietos; kartais patys maso-
pažymėjo sugadintas vietas ženkleliu „paseą“; poetiškose vietose pa-
a atitaisyti tekstą metro sistema, kuri tačiau viena nesuteikia visai tikro
agrindo; todel reikia atsargiai jąja naudotis. Atitaisydami tekstą privalome |
remtis tvirtais įrodymais; išimtį sudaro, jeigu verstų taisyti svarbi priežastis
"ir jeigu vieta tikrai sugadinta. Kai nėra galima išspręsti kokio nors teksto
čielybė, verčiau jis palikti taip, kaip jis mus pasiekė, iki išsiaiškins dar ne-
žinomais naujais dokumentais. Kiekvienas, kuris nagrinėja šv. Rašto vari-
antus, visuomet turi atminti, kad imasi didžiausios svarbos dalyko, nes
nori pažinti šv. Dvasios žodžius ir atskirti juos nuo žmogaus žodžių, to-
k prie visų moksliškų priemonių turi jungti didelę Sv. Rašto pagarbą ir
išmintį. k
Iš viso, kas pasakyta apie teksto kritiką, matome, kad šv. Rašte yra
vietomis klaidų, kurių pridirbo nurašytojai, tačiau josios neliečia šv. Rašto
ėsmės. Šv. Rašto aiškintojas suteikia šventosioms knygoms aiškumo ir
prakilnumo, ištaisęs sugadintas vietas teksto kritikos pagalba.
Literatūros kritika.
Šventųjų knygų autentiškumas.
"Teksto kritika paruošia pagrindą šventųjų knygų minčiai suprasti,
kurios ieškoti toliau pededa literatūros kritika !). :
Literatūros kritika nustato šv. knygos autentiškumą, sprendžia
jos rūšį ir tyrinėja šv. knygos dalis, vadinasi, sustatymo procesą; visa tai
padeda išaiškinti šventųjų knygų prasmę. Įsižiūrėkime tat į tuos dalykus
atskirai. k
Sv. Rašto knygos autorius buvo savo laikų sūnus (filius temporis),
veikalą rašė savo amžininkams, todel šventos knygos minčiai teisingai išai-
škinti svarbu yra žinoti knygos autorius arba bent rašymo laikas, kitaip
kalbant, nustatyti šv. knygos autentiškumas. Šv. Dvasia nediktavo autoriui
žodžių, bet Dievo įkvėptas pats autorius rašė veikalą sulig savo gabumais;
todel ir sakoma yra apie Izaijo, Jeremijo ir kitų rašymo būdą. |
Senovės šv. Rašto aiškintojai maža rūpinosi šv. knygos autentišku-
mu; antai, Teodoretas?) šiaip kalba apie psalmių autorių. „Kai kurie
tvirtina, kad nevisas psalmes parašė Dovidas, bet kai kurias kiti; todel ir
užrašus taip aiškino; vienus priskaitė Iditurnui, kitus Etamui, kai kuriuos
Korės sūnums... O aš nieko netvirtinu apie tai, nės ar man svarbu, ar
jas visas parašė vienas, ar kai kurias parašė kas kitas, jei aišku, kad jos
parašytos iš šv. Dvasios įkvėpimo“. Senovėje kreipdavo daugiau dėmesio
1) A. D' Alės, Nietionnaire Apologėtigue de la Toi catholigue, Paris 1914, Critigae
bibligue I, 790—802. 4 2
Zapletal, Minėt. yeikal., 24--32 p.
2) Migne, P. G., 80, 862.
A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai |
į turinį, Bažnyčios Tėvai tiek tegvildeno knygos kilimą, kiek“
linga kanonui nustatyti. Te
Šiandien pasikeitus sąlygoms, kai ginčijama šv. knygose apr
dalykų tikrumas, labai svarbu yra įrodyti šv. knygų autentiškumas, k
antai, Pentateucho, istoriškų ir pranašų knygų, nes įvykis, aprašytas paties
veikėjo arba betarpiško liudininko, yra daugiau tikėtinas, negu kad vėlesnio
istoriko nupasakotas; taip, antai, jeigu Išėjimo ir Skaičių knygose įvykis
yra aprašyti to pat laiko autoriaus, jie yra neabejotinai tikri; kritikai gali
įvairiai aiškinti, kaip yra ir atsitikę, bet negali jų neigti, antai, gal nagrinėt,
kokios rūšies yra buvusios Aigipto bausmės, Raudonosios jūros perėjimas,
stebūklai tyruose, bet negali abejoti, kad visa tai yra buvę. Istoriškų kny-
gų įrodyti autentiškumas yra svarbu, nes tomis knygomis remiasi izraelitų
istorija, taip pat svarbu įrodyti pranašų knygų autentiškumas, nes pranaša-
vimas, skelbtas po įvykio nėra, pranašystė; jeigu paskelbtas prieš pat įvykį,
jo vertė mažėja, nes gali būti grynai žmogaus spėliojimas, o pranašystė
"skelbta daug laiko prieš įvykį turi didelės svarbos. .
Ne taip svarbu žinoti psalmių ir didaktiškų knygų kilimas, nes josios
dėsto mokslą, kurio vertė pareina daugiau nuo įkvėpimo, negu nuo žmo-
gaus—autoriaus. Inas
Kadangi senovės šv. Rašto aiškintojai, kaip buvo pabrėžta, maža ri-
pinosi sužinoti knygos kilimą, tai šiandien daugelis šventųjų knygų autorių
lieka nežinomi ir mums priseina pasitenkinti vien rašymo laiko nu-
statymu. p, . A
Čionai reikia paminėti vienas: paprotys, nustatant knygos autentiškumą;
būtent, kai kada šv. Rašto knygos pavadinimas, tarsi, nurodo jos autorių,
bet iš tikrųjų tas vardas parodo vien svarbiausį toje knygoje aprašytų atsi-
tikimų asmenį ar išreiškia jos turinį; k. a., Jozuės, Jobo knygos taip vadinamos
del to, kad tie asmenys yra svarbiausi aprašomųjų dalykų veikėjai; Teisėjų
knyga vadinama taip del to, kad aprašo teisėjų laikus, jų darbus.
Pagaliau, reikia žinoti, kad paskutiniais šimtmečiais prieš Kristų žydų
rašytojų buvo priimta tam tikra literatūros forma, kuria einant, knygos
rašytojas prisisavindavo kitados gyvenusio garsingo asmens vardą, pavyz-
džiui, Henocho knyga, Mozės užžengimas, Salamono psalmės ir kit. Šia
literatūros forma +ekant buvo pavadintos ir kanoniškos knygos, pavyzdžiui,
Išminties ir, daugelio nuomone, Ekleziasto knyga, kurios nėra senesnės kaip
iš dviejų šimtmečių prieš Kristų; o nesupratus minėtojo literatūros papro-
čio, pirmiau Salamonas buvo laikomas tų knygų autorium.
Veikalo rūšis.
Nustačius šventosios knygos autentiškumą, tenka ištirti, kokios rūšies
yra veikalas, nes kitaip aiškinama istoriško veikalo posakiai, kitaip vėl di-
daktiško. Rašto rūšis parodo, kaip reikia suprasti ir aiškinti išsireiškimai,
būtent, ar imti visas aplinkybes tiksliai, kaip yra daroma istoriškame vei-
kale, ar ieškot apsakyme tik pagrindinės idejos, tarsi apleidžiant smulkme-
nas, kaip tai atsitinka didaktiškame veikale. Rašto rūšiai nustatyti nevi-
suomet pakanka išnagrinėti turinys. Mums vakariečiams senovės hebrajų
rašytojų galvojimo būdas yra svetimas; todel, nustatant rašto rūšį, nevisuo-
pr.
p“ 00 Ž A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai £i 7 AB 4
ž ž žaei *
met galima taikinti mūsų kriterijos. Knygos rūšiai išspręsti kliudo 2)
bebrajų literatūros raštų mažas skaičius, nes mes tos literatūros pavyzdžių
turime beveik vien tik šv. Rašte, o šis, atsižvelgus į tiek amžių,, kuriais
plėtojosi, sudaro mažą rinkinį. Todel čionai tenka naudotis taip pat isto-
riškais liudijimais; antai, ketvirtosios Evangelijos rūšis ne visai aiški iš jos
turinio; taigi antro šimtmečio rašytojų liudijimai patikrina tos Evangelijos
istorišką rūšį. | Juana 2
Kadangi nuo veikalo rūšies pareina minties supratimas ir moksliškas
šv. Rašio knygos aiškinimas, todel Bažnyčia kartais savo neklaidingu au-
toritetu privalomai nustato: šventos knygos rūšį; taip yra buvę istoriškos
rūšies klausimu del šv. Jono Evangelijos, kai Bažnyčia paskelbė dekretą
„Lamentabili“!); arba Bažnyčia patiekia aukščiausią direktivą per Biblinės
„Komisijos Kongregaciją, kaip tai yra padariusi del istoriškos rūšies pir-
„mųjų trijų skyrių Pradžios knygos 1909 m. birželio mėn. 30 dieną ?).
Įkvėpimas suderinamas yra su kiekviena rašto rūšimi, kurias vartoja
ir pasauliniai rašytojai, nes Dievas kalba į žmones šv. Rašte žmonių bū-
du, todel kiekviena rašto rūšis gali išreikšti Dievo mintį. Kai kurie mo-
kslininkai, kaip, antai, Bill ot, Brucker išskiria tas rūšis, kurios įneša į šven-
tas knygas netiesos arba netinka šv. Rašto rimtumui; jie turi galvoj mitą
ir erotišką poeziją. š =
Mitų šventose knygose nėra, o erotiškos poezijos veikalas gali būti,
jeigu aprašoma meilė tuo tikslu, kad parodytų tikrąją meilę, kad išmokintų
Dievo meilės, kad išreikštų mūšų neištikimybę Dievui; taip yra Giesmių
gie:mėje, taip Ezech. 23 apie O ir Oolibą; ši poezijos rūšis nepriešta-
rauja įkvėpimui ?), ypač atsižiūrėjus į senovės rytiečių literatūros rūšis.
Pirma, žymią vietą tarp Senojo Įstatymo literatūros rūšių užima
istorija.
2 Aesicnuss tol bus istoriškas, kol autorius neiškreips faktų realybės,
kad ir norėtų ne vien paduoti kokį faktą, bet turėtų ir kitokį tikslą, pa-
vyzdžiui, paveikti skaitytojus. Įkvėptasis istorikas atpasakoja faktus ne
įdomumui patenkinti, ne vien aprašyti praeitį, bet jis turi aukštesnį tikslą,
būtent, parodyti Dievo veikimą žmolijos gyvenimo įvykiuose, vadinasi, jis
paduoda šventą religinę istoriją. a ;
Klausimas kyla, ar yra šv. Rašte istoriškų aprašymų plačia prasme,
kur autorius didaktišku tikslu būtų pagražinęs istorišką įvykį pramanytais
priedais. Ši raštų rūšis buvo žinoma žydų rabinų vardu „Midraš“, nuo
hebraiško veiksmažodžio „daraš“—ieškojo, gvildeno; todel Midraš reiškia:
aiškinimą, rabinų komentorių į įstatymo, istoriškas ir didaktiškas knygas;
Midraš ne vien aiškina tekstą, bet ir gražina jį įvairiais išprotavimais bei
alegoriškais priedais; Midrašo turinį sudaro.halacha ir hagada.
Šiandien yra įvairių nuomonių apie istorišką rūšį plačia prasme,
antai, mokslininkai nesutinka del Jobo“) knygos rūšies, del Judi-
1) Denzinger, Enchiridion symbolorum *8, 2016, 2017, 2018,
2) Denzinger, ten pat, 2121 —2128,
3) De inspiratione Sacrae Seripturae * 148 p.
*) L'ėglise et la critigue bibligue*, 49 p.
5) Zr. Durand, S. J., Dietionaire Apologėtigue, I, 796. š
6) „La tradition' juive et chretienne, le sentiment ccmmun de V Eglise, le ton du
prologūe et de Vėpilogue, des indications ėparses en d'autres livres inspirės, nous font voir
A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 63
tos!) Esteros,Rutos ir pranašo Jono ?): vieni, remdamiesi padavimu, pri-
pažysta istorišką tų knygų rūšį, kiti neigia jų istoriškumą. Šis klausimas
yra literatūros srities, bet neliečia tikėjimo ir dorovės mokslo tiesų, todel
yra galimas nuomonių įvairumas ir katalikų tarpe; taigi jis lieka ligi šiol
dar neišspręstas, atviras. o aaa AB Is Koa š
Didesnis ginčas buvo mokslininkų tarpe, liečiąs pirmųjų vienuolikos
skyrių Pradžios knygos rūšį. 1909 m. birželio mėn. 30 d. Biblinė Komi-
sija 3) patvirtino tradicijos nuomonę kai del pirmųjų trijų skyrių istori-
škumo.
Tačiau šv. Rašto istoriškose knygose negalima ieškoti istorijos, išdė-
“ stylos mūsų mokslininkų metodu. Turinys ir forma šv. Rašto istoriškų
knygų mums rodo istorišką rūšį, kokia buvo vartojama senovės Rytuose;
būtent, laisvė, kurią randame Rytų senovės istorijoje, yra svetima mūsų
istorikui; antai, genealogijose Rytų istorikas neskiria kartais įsūnystės, tikros
nuo legalios, išleidžia genealogijos laipsnius, ir panašiai.
Antra, šv. Rašto literatūros turtas ir įvairumas ypač pasireiškia
poezijoje. Įvairios formos lyriškos poezijos, kaip, antai, elegijos, odos
raudamos psalmėse ir pranašų knygose.
dans ce drame une listoire mais une histoire poetigue et idčaliste“. (Prat S. J. La Bible
et Vhistoireš, 33 p.).
„i „De tous nos livres canonigues ce'ui dont I? historicitė soulėvė le plus d'objections
est certainement le livre de Judith... Le protestait aux yeux duguel, en metiūre critigue la
tradition ne Compte pas ou Compie A peine, met en saillie les nombreuses objections gue
Phistoricitė lait naitre. Le siėge de Bethulie, la dėtresse d'Israel et sa dėlivrance inespė-
rėe, la fėte nationale instituče 4, cette occasion, Vexistance mėme de Belhulie et de Yhėroine
semblent n'avoir laissė absolument aucune trace dans Yhistoire sacrėe et profane,.. Ouvrons
le livre lui-mėme. De Ja premiėre ligne nous sommes en presence d'une impossibilitė histo-
rigue: Nabuchodonosor, roi des Assyriens gui regnait 4 Ninive... Ėtant donnėe Vallure histori-
gue indeniable du livre de Judith, il faut an catholigue, conservateur par instint et nourTi
dans le respect de la tradition, des arguments bien pėremptoires pour abandonner li these
classigue“. (Prat, ten pat, 34—37 p). :
?) „De sa nature, la guestion de savoir si Vauteur du livre de Jonas a voulu ou non
čerire un recit historigue pro; rement dit, relėve de la critigue littėraire. Et Vusage gue Je
Seigneur fait de certaines donnėes empruntėes A ce livre ne se presente pas dans des conditions
propres 2 changer la nature du probleme. Il faudra donc en chercher la solution dans I? exa-
men du livre lui-mėme, Sans doutė, ąn'il s'y trouve raconiė des miraclės, ce n'est point la,
de soi, une raison pour nier ou mettr> en donte, 4 priori, le caractėre histgrigue du recit,
mais ce n'en est pas non plūs uue pour Vafiirmer... Dans le prologue A son commentaire sur
Jonas, S. Jėrėme ėcrit; Scio veieres, ecclesiasticos tam Graecos guam Latinos super hoc libro
multa dixisse, et tantis guaestionibus non tam aperuisse, 'guam obscurasse sententias, ut ipsa
interpretatio corum opus habeat interpretatione, et multo incertior lector recedat guam fnerat
anteguam legeret. Non hoc dico guo magnis ingenis detraham..., sed gūod commentatoris
oliicium sit, ut guae obscura sunt“ breviter apertegue dilncidet,etc. Ainsi donc, tant parmi les
Grecs gue parmi les Latins, des hommes autorisės avaient sūr 16 livre de Jonas, dont le texte
ne prėsente guėre de difficnltės au point de vue du sens litteral, des idees gui dėpassaient
Ce point de vue et gui ne pėuveni avoir portė gue sur la signification A attribuer au livre,
S. Jėrome se d.fend de vouloir entrer dūns Ccette voie, sans la dė rouver, et se bornera A.
U'explication du texte. Les commentateurs en sont venus, dė bonne heure, A traiter le livre -
de Jonas comme un livre historigue proprement dit. Nous'ferons remarguer 4 ce prėpos gue
le point sur leguel nous venons de porter notre attention est Celui du caractėre ou du
genre litteraire du livre, et gu'en ce gui concerne le livre de Jonas Ccomme en
d'antres oceasions cette Guestion ne prėsente de connexitė“ nėcessaire avec aucūne vėr.tė
du dogme ou de morale“, (Van Hoonacker, Les douze petits prophėtes, Paris 1908,
324—325 p.). š
3 Denzing er, Enchiridion symbolorum 13, 2121—2128.
64 . A. Grigaitis: Egzegėzės metodikos nanjieji keliai
Gnomiškoji poezija yra ištobulinta Išminties knygose. Giesmių gie-
smė nėra drama, bet gali būti sulyginta su geriausiais graikų choro veika-
lais. Pasakos ir parabolės buvo gerai žinomos šventų knygų rašytojams;
antai, jų randame Teis. 9, 7; 4 Karal. 14, 0, o parabolės ') pasiekė tobu-
Jumo Naujajame Įstatyme. Alegorijų užtinkame pas Ezechielį.
Trečia, ypatinga Senojo Įstatymo rūšis tai pranašų knygos.
Hebrajų pranašas „nabi“ neskelbia trumpų posakių, liečiančių tik atei-
tį, kaip kad Delfų orakuliai; jo užduotis buvo platesnė: pranašas yra Die-
vo pasiuntinys platesne prasme. Šv. Rašto pranašavimas tai nėra vien bū-
„simų dalykų skelbimas, bet taip pat istorijos aiškinimas ir dabarties įver-
tinimas. Pranašai skelbė būsimąjį Mesiją ir Jo karalystę; be to, antra, jie
buvo teokratiškos tvarkos saugotojai. Pranašas yra „roe“, regėtojas, bet |
kartu ir oratorius-kalbėtojas. ' Izaijas, Jeremijas, Ezechielis vartojo visas re-
torikos ir poezijos rūšis, kad sujaudintų klausytojus; taigi, svarbu yra
pažinti pranašų psichologija, kad gerai išaiškinium jų knygų tekstą: prana-
šai aprašo Mesijo karalystę, kaipo garbingas pasėkas Dovido, Salamono
viešpatavimo; rodos, kad tie pranašavimai neužilgo įvyks, kad sugrįžus
žydams iš nelaisvės leista bus regėti Mesijo asmuo, Jo darbai. Pranašų
aprašytuose regėjimuose yra optiška iliuzija: jie rašo taip, jog išrodo, kad
nėra nei lako, nei tarpo; iš čionai eina optiškas kontekstas, kai įvykiai ap-
rašyti kartu, o tuo tarpu reikia jie skirti. :
Pagaliau, Naujajame Įstatyme randame dvi ypatingas rūšis: šv. Pau-
liaus veikaluose laiškų rūšis ir šv. Jono Apreiškimas, kuris vardu
panašus į nekanonišką žydų literatūrą, o turiniu—į pranašų knygas.
Rašymo procesas.
Nustatęs šventos knygos autentiškumą ir išsprendęs rašto rūšį, aiš-
kintojas privalo gvildenti knygos sustatymo procesą. Cionai pir-
miausia kyla versmių klausimas, būtent, ar rašant knygą naudotasi ver-
smėmis, ar knyga ištisai parašyta vieno autoriaus, be dokumentų.
Įkvėptieji rašytojai ne viską sužinojo antgamtiškų būdu, apie ką yra
rašę, būtent, per apreiškimą; jie imdavo žinias iš rašytų dokumentų, ku-
riuos kartais pažymi; taip, antai, Pentateuche paminėta „Viešpaties karų
knyga“ (Skaič. 21, 14), Jozuės knygoje „Teisiojo knyga“ (10, 13), Karalių
knygose versmės buvę „Judo ir Izraelio karalių metraščiai“ (3 Kar. 14,
19, 20), Kronikų knygose pabrėžta 16 dokumentų vardų, antai, 1 Kron..
20, 29; 2 Kron 0,20 ir t. tt 2 Makabiejų knygos, autorius sutrumpino
Jazono veikalą (2, 24). Iš to matyt, kad šv. Rašte yra paminėta daug do-
kumentų, kuriais naudojosi autoriai; net tame pačiame skyriuje as -
lima rasti įvairių versmių, nes anų laikų Rytų autorius kitaip rašė istoriją, |
negu mūsų istorikas; būtent, jis imdavo vieną ištisą versmę kaipo pagr no
dą, o iš kitų versmių pridėdavo atskirus posakius; versmės nekeisdavo,
nes anais laikais būdavo priimta taisyklė: jeigu kas sykį rašyta, tas jau |
gerai yra parašyta. Versmės vardą retai minėdavo senovės Rytų istorikai, |
nes veikalo nuosavybė ar neteisėtas jo pasisavinimas buvo jiems sve:imi.
') Apie paraboles, bendrai imant, žr. Revue bibligue 1909, 2—3 sąsiuv.: La Eikas AS
Ia parabole en dehors de V Evangile, Ž Ž TSS
A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai 65
dalykai, visai nežinomi; todel mums sunku išskirti šv. Rašte versmės, nes
jos neišliko atskirai. Ž
Gali kas sukelti priekaištų, kad čionai išdėtas rašymo būdas, būtent,
naudojimasis versmėmis netinka šv. Rašto rimtumui, priešingas yra jo
įkvėpimui. Tačiau iš tikrųjų šis rašymo būdas neprieštarauja įkvėpimui,
nes Dievas įkvėpė senovės rytų rašytoją, kad jis rašytų savo būdu ir
sulig gabumais, bet ne kaipo mūsų laikų istorikas. k
“Jau senieji Bažnyčios Tėvai pastebėjo, kad šventų knygų rašytojai
naudojasi dokumentais, ypač istoriškiems veikalams rašyti; tvirtino tai
Gazos Prokopas, šv. Jonas Auksaburnis, istorikas Euzebijus,
vėlesni šv. Rašto aiškintojai, antai, kard. Hugo a. s. Caro (1263) ir
kiti. Šiandien egzegetai bendrai pripažįsta versmių naudojimą šventąsias
knygas sustatant, : 2
Biblinė Komisija versmių klausimą Pentateuche šiaip išsprendė: „Ar
galima, neliečiant Pentateucho autentiškumo, prileisti, kad Mozė, rašyda-
mas savo veikalą, naudojosi versmėmis, būtent, rašytais dokumentais arba
gyvo žodžio padavimais, iš kurių sulig savo tikslu, Dievo įkvėpimo ve-
damas, įdėjo į savo veikalą kai ką žodis į žodį, o kai kurių dalykų su-
trauktą ar išplėtotą mintį?“ Atsakė—teigiamai, 1906 m. birželio mėn.
27 dieną !).
Versmėmis galėjo naudotis autoriai ne vien istoriškose, bet ir išmin-
ties knygose, antai, Patarlių knygos autorius galėjo vartoti tuomet buvusią
gnomišką literatūrą; pranašai taip pat galėjo naudotis rašytais doku mentais
savo knygų istoriškose dalyse.
Be vartotų dokumentų šv. Rašte pasitaiko dar citatų, paimtų iš
kitų veikalų; tosios citatos nesudaro veikalo dalies. Šv. Rašte randamos
citatos yra dvejopos rūšies: aiškios ir neaiškios. Aiškios citatos
Ka pažymėtos autoriaus tam tikru būdu ir josios galima pažinti pirmu
vilgsniu. Ž
Sunkiau pažinti neaiškios citatos. Mūsų rašytojai pažymi citatas tam
tikrais ženklais, senovėje to nedarydavo. Sventosios knygos amžininkai ga-
lėjo pažinti neaiškias citatas, nes tebebuvo tie patys veikalai, iš kurių jos
buvo imamos. Siandien, žuyus tiems dokumentams, sunku jos atskirti, ir
„mums prisieina pasitenkinti spėliojimais; antai, Kronikų knygos parašytos
po Babilonijos nelaisvės, kai Salamono bažnyčia jau buvo sugriauta ir
Sandoros skrynios jau nebebuvo; bet kur kalbama tose knygose apie ba.
žnyčios užbaigimą prie Salamono, kai kunigai pernešė Sandoros skrynią į
bažnyčią, y1a pridurti: „Taigi, skrynia buvo tenai iki šiai
dienai“ (2 Kron. 5, 9). Pirmieji skaitytojai gerai suprato, kad tie žo-
„džiai paimti iš senesnio dokumento, kuris buvo parašytas prieš Salamono
bažnyčios sugriovimą, trumpai kalbant, jie suprato, kad čionai yra vadina-
moji neaiški citata.
„ „Neaiškioms citatoms pažinti kritikai paduoda dvi taisykli: viena eina
iš teksto prigimties, kita—iš jo tapatybės su kitu tekstu: Genealogijos,
tikslūs skaitmens, pažymintieji praeities dalykus, ištraukos iš oficialių
dokumentų, laikomos citatomis iš teksto prigimties.
1) Dėnzinger, Enchiridion symboloram“, 1999,
66 A, Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji keliai
„ „Antra, skaitydami 3 Karal. ir 2 Kron., pastebime tuos pačius ilgus
posakius. Tą patį randame ps. 104 ir 1 Kron. 16, 8 ir. tol; Iz. 36—39 ir
4 Kar. 18, 13—20, 20 ir tt. Taigi, vienas tų tekstų buvo paimtas iš kito
arba abudu imti iš kokio nors trečio dokumento. Tų laikų žmonės, tebė-
"sant aniems dokumentams, lengvai pažino tas citatas; mums kartais sunku
josios atskirti nuo teksto. 3
- Yra teologų ir katalikų tarpe, kurie mano, kad prileidus neaiškias
citatas, galima išspręsti randamieji sv. Rašte keblumai '); jų nuomone
švenių knygų istorikai daug ką ėmę iš senų dokumentų taip, jog didelė
Senojo Įstatymo dalis susidedanti iš aiškių ir neaiškių citatų; O autoriui,
kuris cituoja kitų užrašytus dalykus, nebuvę reikalo, nei noro tvirtinti, kad
atatinka tiesą, ką citavo; spręsti apie tai paliekąs skaitytojams. Todel jeigu
pasitaiko Senojo Įstatymo istoriškose knygose kitaip neišsprendžiamas keblu-
mas, jų nuomone, reikią prileisti neaiški citata,ir cituoto dalyko teisingumas esąs
tyrinėjimo bei gvildenimo klausimu. Pavyzdžiu imama tautos suskaitymas
prie Dovydo 2 Sam. 24, 9, ir 1 Kron. 21, 5; čionai randami nevienodi skait- |
mens; antras pavyzdys—Benjamino sūnų skaičius: Pradž. 46, 21 paduoda
dešimtį sūnų, 1 Kron. 7, 6—trejetą, 1 Kron. 8, 1—penketą; šios sunkenybės,
jų nuomone, aiškinamos tuomi, kad čionai esančios citatos iš įvairių
dokumentų. i ia
Tačiau yra kitoks kelias toms vietoms išaiškinti; būtent, jau šv. Tėvai
skundėsi, kad šv. Rašto nurašytojai kai kur sugadino skaitmenis ir vardus;
tą patį tvirtina ir naujieji egzegetai. Daug tariamųjų prieštaravimų randama
šventose knygose, kurių negalima spręsti neaiškių citatų saaki Biblinė
Komisija neneigia, kad šv. Rašte yra neaiškių citatų, bet sako, jų išvesti
negalima be pagrindo. Klausimą?): „Ar keblumams, pasitaikomiems kai
kuriuose šv. Rašto tekstuose išspręsti, kurie, regimai, paduoda istoriškus
įvykius, egzegetas katalikas gali tvirtinti, kad tenai yra nutylėta arba neai-
ški citata iš dokumento, parašyto neįkvėptojo autoriaus, kurio visiems
tvirtinimams įkvėptasis autorius nepritaria ir jų nesisavina, kurie todel gali
būti ir klaidingi“? Kongre gacija 1905 m. vasario mėn. 13 d. atsakė—neigia-
mai, išskyrus tą atsitikimą, kai, paliekant Bažnyčiai prasmės sprendimą,
būtų įrodyta tvirtais argumentais, kad 1-0 šv. Rašto autorius tikrai cituoja
kito pasakymus ar dokumentus ir 2-0 jiems nei pritaria, nei savinasi taip:
jog teisėtai manoma, kad kalba ne savo vardu“.
Išeina, kad neaiškios citatos yra prileistinos labai retai, pasiremiant
neginčijamu pagrindu. :
Pagaliau, darant literatūros kritiką, reikia atminti dar vienas
dalykas: 3
Kai kurie šv. Rašto autoriai ne patys sustatė savo knygas tokias, ko-
kias mes turime dabar; antai, pranašas Izajas sakydavo žmonėms kalbas,
josios būdavo surašomos ir platinamos; vėliau kitų rašytojų tosios kalbos
buvo surinktos į vieną veikalą, ir tai padaryta ne visai prisilaikant chronolo-
giškos tvarkos; taip, antai, pranašo pašaukimas, įdėtas šeštame skyriuje, o
ne pradžioje, vadinasi, jau po daugelio sakytų kalbų, be abejonės, po
I) Pesch, De inspiration+ Saerae Seripturae, 540—541 p.
*ž, Denzinger, Enchiridion symboloram *3, 1979,
A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji koliai 67
ašaukimo į pranašus; šis dalykas reikia turėti galvoje, gvildenant knygos
sustatymo procesą. :
Taigi, literatūros kritika nustato šventos knygos autentiškumą, išspren-
džia rašto rūšies keblumus, nagrinėja šventos knygos sustatymo procesą,
vadinasi, josios sudėtines dalis; tuo būdu literatūros kritika kelia aikštėn
naujausias problemas ir daug padeda paskiau einančiai istorijos kritikai.
Istorijos kritika'.
Ž Teksto prasmė. L
Lieka išaiškinti paskutinė egzegezės dalis, būtent, istorijos kri-
tika, kurios užduotis: a) surasti ir išdėstyti tikrąją teksto prasmę, b) ginti
apsakytus šv. Rašte dalykus filologijos, geografijos, archeologijos, biblinės
teologijos šviesoje, tačiau nedėstant ex protesso tų mokslų. |
Eiga tikslui atsiekti reikia pritaikinti hermeneutikos taisyklės.
Bent kokios šv. Rašto vietos mintis pirmiausia tenka ieškot moks li-
škos hermeneutikos taisyklėmis, vadinasi, kiek šv. Raštas yra knyga,
žmonių kalba rašyta. Taigi, aiškintojas privalo žinoti autoriaus vartojamųjų
žodžių reikšmę (usum loguendi); yra tai filologijos dalykas. Jeigu žodis,
gali turėti kelias reikšmes, tuomet reikia išskirti, kurią jų čionai vartojo
autorius. Reikšmę išrinkti padeda išvidinės ir išorinės kriterijos. Išvidinės
kriterijos eina iš knygos turinio, kiek autorius tam tikru žodžiu, sulig 10-
gikos taisyklėmis, tame kontekste, nori išreikšti tą ar kitą mintį. Taigi,
tenka pagvildenti kontekstas, knygos turinys ir paralelės vietos. Be to,
taikomos yra išorinės kriterijos arba išorinės aplinkybės, kurios padeda
tiksliai nustatyti rastąją prasmę, kaip antai: kalbąs knygose asmuo, teksto
autorius, rašymo proga, tikslas, kalbos klausytojai, veikalo skaitytojai ir
kitos išorinės aplinkybės, kurias egzegetas žinodamas tiksliai gali nustatyt
teksto prasmę, nes šventose knygose yra daug aluzijų į izraelitų ir kaimy-
nių tautų istoriją, religiją, papročius, būdą; visa tai išdėjus, aiškėja buvusi
tamsi veikalo mintis.
Aukščiau minėtomis taisyklėmis surandama šv. Rašto mintis, kaipo
knygos žmonių kalba rašytos. Tačiau nepakanka tų taisyklių šventų knygų
aiškintojui, nes šv. Raštas yra kartu dieviška knyga t. y, kad jos autorius
yra Dievas: Dievo įkvėpimu rašytojai -žmonės yra sustatę šventas knygas.
!odel egzegetas, norėdamas pilnai susekti šv. Rašto mintį, privalo laikytis
taip pat vadinamosios krikščioniškos heuristikos taisyklių.
Pirmiausia, kadangi Dievas negali nei suklysti nei kitų suklaidinti,
todel reikia atmesti toks šv. Rašto minties aiškininimas, kuriuo įkvėptasis
autorius skelbtų klaidą.
Kadangi šv. Rašto knygų pirmaeilis autorius yra Dievas, o įkvėptieji
rašytojai žmonės laikomi tik Dievo įrankiai šventoms knygoms rašyti,
todel negali būti prieštaravimo t rp šv. Rašto tekstų arba tarp šv. Rašto
ir pasaulinių mokslų; gali pasitaikyti vien tariamieji priešingumai, vadina-
„mieji „antilogia“, kurie tenka išnagrinėti ir išspręsti.
|) Dvi pirmutinės krilikos, turinčios naujų problemų, buvo čia plačiau gvildenamos; žį
trečiojį, kaipo geriau žinoma, aiškinama trumpai. 2
68 A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieji kelia
Toliau, egzegetas šalia žodinės prasmės privalo išaiškinti taip pai
dvasinę prasmę, iš kurios jis gali paimti tvirtų įrodymų tikėjimo tiesoms išvesti.
Be to, jeigu tekste yra pranašystė, jos aiškinimas atliekamas ypatingu
būdu; būtent, reikia nurodyti pradžia ir pabaiga pranašystės teksto, jos
turinys sulig vartoj-mųjų žodžių reikšme (usus loguendi), peržiūrėt tenka
išvidinės ir išorinės kriterijos, ištirti, ar pranašystė yra absoluti, ar su są-
lyga; istorijoje ieškot pranašystės išsipildymo, kuris kartais suteikia šviesos
pranašystės prasmei. Mesijinių pranašysčių išsipildymą egzegetas ras
Naujojo Įstatymo knygose ir Bažnyčios istorijoje, o pranašysčių, kurios
liečia izraelitus ir jų kaimynų tautas, išsipildymą, ras tų tautų istorijoje.
Sv. Rašto aiškintojas gerai turi atskirti pranašo skelbiamų ateities įvykių
laiką, nes pranašai dažnai piešia vienu paveikslu daug įvykių, tolimų vie-
nas nuo kito, būsimuosius dalykus pasakoja kartais + buvusius, esa-
mus ar greitai įvyksiančius. .
8v. Raštas yra ne tik Dievo įkvėpta knyga, bet Bažnyčiai įduota
saugoti ir aiškinti. Todel šventas knygas aiškinant negalima pamesti k a-
talikiškos heuristikos taisyklių, vadinasi, tas, atsižvelgdamas
į Tridento !) ir Vatikano *) susirinkimų nutarimus tikėjimo ir dorovės klau-
simuose, turi pažiūrėti, ar nagrinėjamoji šv. Rašto vieta nėra Bažnyčios
autentiškai išaiškinta.
Jeigu tuo reikalu Bažnyčia nieko nėra nutarusi, tuomet tenka atsižiū-
rėti į vadinamąją tikėjimo „analogiją“ arba Bažnyčios viešąjį mokslą.
Toliau reikia atsižvelgti taip pat į Bažnyčios Tėvų nuomonę. Nau-
jojo Įstatymo teksto aiškinimas ir Bažnyčios Tėvų mokslas yra tampriai
surišti dalykai, todel Tėvų nuomonės nepaisyti būtų prasižengimas prieš
egzegezės metodą, nes Bažnyčios Tėvai yra svarbūs liudytojai ne vien
tikėjimo dalykuose, bet ir senoves idejų bei papročių, kaipo artimiausi
Apaštalų laikams. Nors senajam Įstaiymui aiškinti Bažnyčios Tėvai mažiau
šviesos suteikia, tačiau ypač senesnieji. Tėvai žymiai padeda suprasti kai
kurias vietas, išvesti jų mintį labiausia tikėjimo ir dorovės dalykuose. Be to,
kai kurie Bažnyčios Tėvai gyveno Palestinoje, kuri jų laikais mažiau buvo
pasikeitusi, negu šiandien yra; taip, antai, Euzebijus ir šv. Jeronimas daug
padėjo išaiškinti šventų knygų geografiją. Tiesa, nereikalinga būtų kreiptis
!j) „Praeterea (sacrosancta synodus Tridentina) ad coercenda petulantia ingenia decernit,
ut nemo suae prudentiae ipnixus, in rebus fidei et morum ad aedificationem
doetriyae christi:nae pertinentium, sacram Seripturam ad suos sensus contorgnens, contra eu
sensum, guėm tennit et tenct sancta mater Ecclesia, Cuius
est iudicare de vero sensn et interpretatione Seripturarum sanciarum, aut etiam contra
unanimem Consensum Patrum, ipsam Seripturam sacram interpretari audeat,
etiamsį liniusmodi interpretationes nullo unguam tempore in lucem edendae forent“. Denzin-
ger, Enchiridion symboloram's, 786.
2) „Ouoniam vero, gnae sancta Tridentina Synodus de interpretatione divinae
Seripturae ad „Coercenda petulantia ingenia +alubriter decrevit, a guibusdam hominibus prave
exponuntar, Nos idem decretum renovantes hanc ilius mentem es:e decla:amus, nt in rebus
fidei et morum ad sedilicationem doctrinae christianae pertinentium is pro v ero
sensu +:acrac Seriptuare habendus sit, guem tennit ac tenet sancta mater Ecclesia, cuius
est iudicare de vero sensu et interpretatione Seriptūrarum sanctarum; atąue ideo nemini licerė
contra bunc sensum aut etiam contra unanimem consensum Patrum ipsam
Scripturam sacram interpretari“,
Penzinger, Enchiridion symbolornm **, 1788,
A. Grigaitis: Egzegezės metodikos naujieli keliai 69
į vėlesniuosius Tėvus, išskyrus vieną - kitą svarbesniųjų, nes jie netyrinėjo
betarpiškai Rytų ir nesinaudojo šių laikų moksliškomis egzegezės prie-
monėmis. 4 .
Visašališkam teksto išaiškinimui reikia susipažinti su žymesnių egze-
getų veikalais ir priešų mokslininkų nuomonėmis; bet čionai tenka elgtis
protingai !), kad nenu ti nuo pagrindinės minties ir, nagrinėjant smulk-
menas, neužtemdinii dalyko, nes istorijos kritikos užduotis — aiškiai išdė-
styti teksto mintį ir ją paremti tvirtais argumentais. :
Išgvildenus šv. knygų prasmę, nėra reikalo aiškinti tekstas dogmatišku
atžvilgiu; šis darbas jau priklauso teologui.
Šv. Rašto gynimas.
Seniau šv. Rašto aiškintojas turėjo tikslą paduoti vien šventos kny-
gos mintį, nes niekas neabejojo šv. Rašto, kaipo įkvėptos knygos, ir tuo
pačiu dėstomųjų dalykų teisingumu; o šiandien, kaip buvo pabrėžia įžan-
goje, sąlygoms pasikeitus, tenka ginti šv. knygų turinys, objektyvi aprašo-
mųjų dalykų tiesa, vadinasi, reikia įrodyti, kad tai, ką pasakoja šv. Raštas,
yra tiesa, ne prasimanymas. Šį atlieka antroji istorijos. kriti-
kos. dalis.
Gamtos mokslų tariamieji prieštaravimai su šv. Raštu nesudaro
didelių keblumų, nes mokslininkai šiandien bendrai sutinka, kad šv.
Raštas nėra gamtos mokslo vadovėlis, kad jis, kaip sako Leonas XIII
enciklikoje „Providentissimus Deus“, nemoko regimųjų dalykų išvidinės
sudėties *), bet, kalba apie juos taip, kaip būdavo bendrai suprantama ir
„išsireiškiama autoriaus laikais; vadinasi, šv. Raštas kalba apie gamtą išo-
riniu stebėjimu, kaip pasitaiko kalbėti kartais ir šiandien, antai: „saulė
teka“, — „leidžiasi“.
„ „Sunkiau yra ginti Senojo Įstatymo istoriškos vietos. Pavyzdžiui,
istorijos kritika, nagrinėjant šv. Rašto kosmogoniją (Pradž. 1, 1—2, 3)
„lygina ją su kitų tautų kosmogonijomis ir tuo būdu išveda istorišką
„Šv. Rašto kosmogonijos aka Antai, Samsono istorijoje (Teis. 13— 16)
ši kritika lygina ją su mitais ir tuo keliu daro pastangų įrodyti istorišką
jos. vertę ir tt.
„ Tačiau taikant tai prie atskirų vietų, kyla nemaža keblumų, kurie
tinkamiausiai išsprendžiami, skiriant įvairias istorijos rūšis, būtent, istoriją
tikslia ir plačia prasme. Ši plačia prasme istorija ima apsakymo dalykus
iš istorijos, tačiau juos dėsto ir jungia ne tiksliai chronologijos tvarka,
bet tikėjimo ir dorovės pagrindu.
* *
„ Baigiant šiuos egzegezės metodikos bruožus tenka pastebėti, kad
ši trejopa kritika egzegezėje ne visur galima aiškiai atskirti viena nuo
kitos; josios kartais sutampa, viena kitą papildo ir tuo būdu tiksliai
išveda teksto prasmę; be to, komentoriuje ne visuomet visos trys yra
pritaikomos.
"1 Kihn, Encyklopadie und Methodologie der Theologie, 198 p.
*,Camerlynek, Minėt. veik, 21 p.
Graikų-romėnų dievai gelbėtojai.
Par. Prof. E. B. Allo, O. P., Fribourg *.
Kas tai yra vadinamieji „dievai soterai“, t. y. „dievai gelbėtojai“
(dieux sauveurs)?
„ . Visi dievai, bet kurioje religijoje, yra manoma bedarą gera tam, kas
juos garbina. Čia yra jų esminis skirtumas nuo piktųjų demonų. Berods,
gali pasitaikyti, „net nedualistinėse sistemose, keletas tokių, kurie reikia
labiau numaldyti, negu jų pagalbos šauktis, ir kur visypirma stengiamasi
nukreipti jų dėmesis nuo žmogaus dalykų: tos rūšies yra Hades, Hekatė,
Rudra ir kiti. Bet tai tik išimtis, ir toksai tųjų dievų pobūdis pareina iš
jų daugiau ar mažiau demoniškos kilmės. Antra vertus, ir jie nesykį pasi-
rodo geri bent tiems, kurie jiems yra įtikę.
„ „Tačiau kai kurie dievai reiškiasi specialiai kaipo gelbėtojai; jie yra
tokiais dažniau neg jų kolegos ir teikia pagalbą prieinamesnėmis sąlygo-
mis Jie yra gelbėtojai jau tai tam tikroje žmogaus reikalų srityje, jau tai
šio gyvenimo visumoje, arba net anapus karsto. Tokių tipų daug yra buvę grai- |
kų-romėnų pagonizme, ir garsūs jie buvo imperijos sinkretizmo gadynėje. Visų
seniausieji (ankstybiausieji) turėjo vardą XoTyp, arba kitą šiam artimą titulą.
Ant tokio pagrindo sugalvota puikių teorijų. Sinkretizmo laikotarpy
garbinamieji dievai gelbėtojai, girdi, būdavę per vis susirūpinę, kad, čia
išvadavę žmogų iš vargų ir nuodėmės, patikrintų jam amžiną laimę šalia
savęs. O kadangi, paprastai, buvo tai vegetacijos dievybės, tos vegetaci-
jos, kuri metų bėgyje miršta ir atgimsta (tiesa, tos dievybės kartais buvu-
sios sukombinuotos su astrališkomis, nes ir žvaigždės vienu laiku paslepia
savo blizgėjimą, kitu vėl jį atnaujina), tai jos tapusios žmonių likimo pa-
veikslu, nes ir mes taipo jau esą trokštame turėti gyvenimą po mirties. Taip
tatai sakoma, kaž kokios instinktivios kė g keliu, laukų ir požemių
(xVdwo:) kultai atskleidę žmogui nesibaigiančio ir garbingo buvimo per-
spektivą; mitologiškos esybės, javų bei žalumo personifikacijos, išgelbė-
davusios žmones savo mirtimi ir prisikėlimu; žmonės išsigelbėdavę, kai tam
tikrų apeigų pagalba susiidentifikuodavę su tomis dievybėmis, tapdami šių
karjeros įvairavimo dalyviais. 2
Sitoji teorija, graži, paprasta ir vyliojanti, susilaukė to, kad ji imta
laikyti „mokslišku faktu“, del kurio, esą, nebederą kelti abejonių. Dailusis
jos paprastumas patikrina jai pasisekimą, juo labiau, kad jinai palengvina—
atvirą ar maskuotą--siekimą: suvesti krikščionybę į naturalinius ijų evo-
lucijos rėmus. Ji, žinoma, puikiai patinka tiems mokslininkams, kurie ne-
pripažįsta Apreiškimo, patinka ji ir didžiajai diletantų masei, O tikintiesiems,
saugojantiems, kaip pridera, savo tikėjimo antgamtinę viršenybę, tenka
*) Tai yra Priburgo (Šveicarijoj) universiteto profesoriaus E B, Allo paskaita,
skaityta Milano Religinės Etnologijos Šavaitėj 1925 m. rugsėjo m. 24 d, Leisdamas jos sulie-
tuvinimą atspausdint „Sotere“, jos originalą autorius davė laik aščiui „Reyue des Sciences š
Philosophigues et Thėologigues“ (Redakcija: Convent des Dominicains, Le Saulchoir ė Kain,
Belgigne; leidžia firma: Librairie Victor Lecoffre, J. Gabalda, rue Bonaparte 90, Paris), kurio
šių 1926 metų 1-me sąsiuviny ir atspausdintas antrašte „Lės dieux sauveurs du paganisma
grėco-romain“, Sulictuvinimą atliko prof B. Čėsnys.
ras i
Ė. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 71
perkratinėti punktas po punkto visos tos konstrukcijos sudėtinės dalys.
Del to plačiosios publikos akyse jie pigiai gali pasirodyt kaip „atžagarei-
viai“, „siauri ir smulkmeniški kritikai“, kurių nubodus sausumas kliudo
poetiškam mokslo lakumui.. Netrūksta ir tokių, kurie į šį dalyką įkinko
oezi .
r Negalima sakyti, kad puikiajai sintezei negrėstų joks sudužimo pavo-
jus. Vienas itin griežtų sinkretininkų, p. Loisy, savo „Apokalypse“
pripažįsta, jog, „senasai mirštančio ir prisikeliančio dievo mitas šičia
(Patmo Apreiškime) įgauna tokio didumo ir precizijos, kurių,
A spręsti, jis nebuvo įgijęs nė vienoje senovės
religijoje“ |).
Kidsileisdami į palyginimus su krikščionybe, mes norime vien patyri-
nėti, kas šią valandą yra objektivai patikrinta arba tik spėliojama anuose
„išganymo religijų" ir „dievų gelbėtojų“ „moksliškuose faktuose“. Ir paty-
rinėjus dar liks klausimo ženklų, nes dalykas yra platus ir neapčiuopiamas,
„informacinių versmių, palyginamai, nedaug ir tie patys dokumentai veik
visada neaiškūs, prileidžią įvairios prasmės. Mes palaikysime tik tai, kas
atrodo tikrai įtikima. Prieg tam čia yra WE koks neaprėpias tyrinėjimų
laukas, kai kur visai neištirtas; todel mums teks apsirėžti esminiais bruožais.
*
*
Kad gerai įvertintume reikšmę titulo „soter“ ir korelativo „sote-
ria“, reikia, prisilaikant Da metodo, grįžti prie pradžios, tai yra toli už
sinkretizmo. Niekas nekliudo manyti šių žodžių reikšmę praturtėjus ir
virtus gilesnę amžių je; bet kokia ji yra buvusi pačioje pradžioje?
Homero mitologijoje veltui ieškotum „soterų“, einančių specialiai
gelbėtojų pareigas. Tenai, išskyrus keletą moralinių eilučių Odisejoje, dievai
reiškiasi taip, jog atrodo tesilaiką vien savo simpatijų arba antipatijų, tam tikrų
išskaičiavimų arba ir kaprizų, kai suteikia gerbuvį ir pergalę šiam bei kitam
herojui ar miestui, arba kai kitus palieka klaikiajai Atei, pražūčiai, pastū-
mėja pralaimėjiman ir mirtin. Šioks ar kitoks tų dievų nusistatymas pareina
vien nuo jų nuožiūros. Ir tik VII-me šimtmetyje pasirodo padrąsinąns
epitetas YoTyjp. Tai nuosavas epitetas kai kurių, sakytume, specialistų
dievų tarpe; kiti turi tolygius pavadinimus. Po Aleksandro toki pat
titulai atitenka sudievintiems žmonėms.
Sotero arba kiti panašūs titulai jungiami su vardu didžiojo Zeuso
įvairiausiose vietose: Atėnuose, Pireoje, Trezenoje, Didime, Smirnoje, Agri-
gente, Arkadijos Megalopolyje; jis yra „Saotės“ Tespyje, „Sosipolis“, arba
„miesto Gelbėtojas“, Olimpijoje, savo vyriausioje būstinėje. Paskui eina
garbioji Atėna, kuri yra Xozempa taipėjau daugybėje vietų: Atėnuose, kur
Disoterijoje jinai yra Zeuso Sotero draugininkė taip pat, kaip Pireos
theoksenijose, o kitais atvejais—Poseidono. Toliau, tretysis didis
olimpietis, Apolonas; paskui Dionizas, kaip tikrojoje Graikijoje, taip ir pas
šiaurės barbarus; Heraklis, taip pat labai senai, salose ir kitur; ypačiai
Asklepius, kurs paskesniu laiku tapo „Oelbėtojas“ xa7' ėžoyjv. Įvairiais
laikotarpiais sutinkame Poseidoną, aziatišką Mėną, Afroditę, Temidę
A. Loi s y, „Apocalypse, 1923 m., 83 p.
72 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai
Eginos saloje, Apolono seserį Artemidę ir, be abejo, ne kitaip tik su šiąja
suidentitikuotą, savaime baisingą Hekatę, kuri, pirmiau buvusi spektralinė
kalė, lygiai kaip Hekubė, vedusi dausose savo kaukiančius palydovus, pa-
teko į Soteiros eilę Frigijoje, Apameoje. Rasime dar Persefonę Spartoje,
Arkadijoje, Cizike; dar „dievus gelbėtojus“—0z0! swržjpec,— Ikonijoje; taip
pat didįjį Serapį Delo saloj; šen bei ten Ozirį, kiek šis suidentitikuotas su
anuoju; na, aišku, ir Izidę. Be to, iš senų senovės labai pagarsėję „Gelbė-
tojai“ buvo Dioskurai—Kastoras ir Poluksas.
Diadochų gadynėje Sotero titulas atiteko suverenanis - valdovams:
Ptolomeus Soter, Antiochas Soter... Su tuo galima sugretinti „Epifanus“,
kurių dieviškas „pasirodymas“ teikė išgelbėjimą. Stojus romėnų imperijai,
Neronas, jau pirmais savo viešpatavimo metais, identifikuojamas su Alek-
sandriją globojančiu Agathos Daimon, vadinsis „Sosikosmios“,
arba „pasaulio Gelbėtojas“ !); taip pat bus tituluojamas Hadrionas. O pati
sąvoka, dargi prieš pavartojant įvardą, taikinama Juliui Cezariui, Augustui,
vargšui Klaudijui, paskui vėl Vespazionui, Titui, 'Trajonui ir t. t.
Už graikų-romėnų pasaulio rytų tolimoje prieblandoje įmatomi dar
kiti Gelbėtojai, kaip, antai, dieviškieji avatarai Indijoje, Zoroastras Ave-
stoje, arba vėliau Saošyantas. Ties šitais mes nesustosime, betgi pa-
žymėtina, kad ir jie teikia šiokių tokių analogijų.
Įdomus dalykas: sinkretizmo misterijose mums rūpimasis vardas
rečiau tepasitaiko, nors, kaipo išimtis, randamas epitetas „Salutaris“, pri-
kergtas Mitrai?), dargi frigiškieji dievai Kibelė ir Atis pagonizmo pabai-
goje nužymimi kaip „animae mentisgue custodes“ ?). Tačiau patsai
vaidmuo, arba funkcija, palieka, ir tai, kaip matysime, daugokai
padidėjusi.
- *
Kokia tat buvo, pirmaisiais laikais, toji „salus“, tas „išgelbėjimas,
kurio maldauta bei laukta iš visų anų „Gelbėtojų“?
Iš pradžios toji „salus“ tikrai nereiškė nieko transcendentiška, Pausa-
nio (VII, 24, 3) pažymėtoji šventykla YoTnpia Achajos Aegiume, arba vėl
deivės Salus šventykla Romoje, abidvi buvo skirtos vien tik personifikuo-
tajai Sveikatai. Iš tikrųjų, ši visai žemiškoji kūniškos „Sveikatos“ prasmė
buvo pagrindinė ir yra vyravusi iki pat pilnojo orientališko misticizmo
adynės. :
2 Taip, antai, Apolonas, kurs siuntinėjo ligas, sugebėjo taip pat jas ir
gydyti. Greta savo titulo Soter, jisai turi dar pavadinimus 'Axrjoto<,
"Hrxovpioc, "Akešixaxoc Ir "lazpoc, „gydytojas“, ir gal būt, čia yra šios mi-
tologiškos csybės populariškiausis ir patvariausis bruožas; pavyzdžiui, kaip
tik šitoji Apolono žymė privedė prie identifikacijos su juo daugelio kelti-
škųjų dievų gallų-romėnų sinkretizme. Ir daug dar kitų dievų-gelbėtojų
eina tas gydymo pareigas. Toks yra, pasitaikius progai, Dionizas (pava-
dintas 'Iazpėc Plutarko ir kitur *), kuris, be abejo, kaip vyno dievas, vaduoja
1 Deissma n n, Licht vom Osten, 6. Anfl., 311 p; Dittenberger, Orientis
graeci inseriptiones selectae, i
2) Corpus inscriptionum latinarum (C'L), 1:, 3568.
3) CIL, 6, 499,
“+ Plutarkas, Symposion, III, I, 3.
E. B. Allo: Graikų-romėnų. dievai gelbėtojai: 74
iš visų kančių bei rūpesnių, JAvsimovos, Auorušpiuvos *); tokia ir Artemidė,
šituo atžvilgiu panaši į savo brolį; pridėk Zeusą, Heraklį, o paskiau didžiąją
Izidę ir ypač Serapį, kuris, jei tikėtum aretalogų žodžiais bei raštais, daro
beveik kasdien gydymo stebuklus, žmonių, o kartais ir gyvulių naudai.
Bet ir Apoloną bei Serapį šitoje rolėje nustelbė sudievintas didvyris, kurį
mitologija ne be reikalo padarė Delfų dievo sūnumi, —jis ten turėjo šven-
tyklą greta Apolono: tai Asklepius, gydytojas, „Soter“ visųlabiausiai,
pagarbintas tiekoje literatūros paminklų ir nesuskaitomose inskripcijose,
„prieš ir po Kristaus, Epidaure, Pergame, Kose, Romoje, Kretoje, Tesalijoje,
Kilikijoje, Sicilijoje, ir be maž ko visur. Kartais jisai vadinasi „Gelbėtojas“
ir tiek. Toks būdamas, teikia jis orakulų ieškantiems patarimų ir sapne siun-
čia terapeutiškų apreiškimų ištikimiesiems garbintojams, praktikuojantiems
„inkubaciją“ jo šventyklose. Drauge su juo Higija ir Telesioras taip pat
yra Ūeol aoTIjpe<. .
O vis: delto sąvoka io, kas buvo vadinama „salus“, yra platesnė
negu sveikatos sąvoka. Tokie jūreiviai, kaip graikai, buvo reikalingi dievų,
saugojančių juos nuo laivo sudužimų. Dioskurai yra buvę šitoki labai
seni specialistai. Gelbėtojai Zeusas ir Atėna globoja Pireos laivus. Greta
jų būtinai paminėkime jūrių dievą Poseidoną, Apoloną, paskui Izidę ir
Serapį, kurie helenizmo ir Romos gadynę, taip sakant, liko apkrauti spe-
cialiomis jūreivybės globojimo pareigomis. Karų ir apsiausties pavojus
buvo dar didesnis ir visuotinesnis: todel Apolonas Prophylax, Phylakides,
išgelbėjęs Delfus nuo persų ir gallų, Poseidonas, paskandinęs persų laivy-
ną?), Atėna Promachos, saugojanti Atėnų didybę, Dioskurai, pasirodan-
tieji mūšiuose kovotojams padrąsinti, — visi jie yra „Oelbėtojai“ del tos
suprantamos priežasties. Taip pat teisėtai tasai titulas tenka toms dievy-
bėms, kurios yra pratusios pagelbėti paprastuose gyvenimo reikaluose:
taigi, Zeusui, lietaus davėjui (Hyetios) ir derliaus daugintojui, Artemidei,
palengvinančiai moterims gimdymą, kaip daro ir Persefonė kai kur, arba
dar Kastoras Romoje. „Yra vėl tokių, kurie savo maldininkus vaduoja iš
pragaro galybių persekiojimo: toks Apolonas, didis Delių apvalytojas, arba,
Trezenoje, Artemidė Soteira ir Dionizas, išvadavusieji ten Orestą nuo Erinijų
(Furijų). Heraklis, kaipo visokiausių baidyklių naikintojas, aišku, yra pir-
maeilis Soteras. Dionizas, Zeusas, Apolonas yra vis šieuDepevę, šAeuUėpIoC,
Mėnas yra pramintas soThjp xai Thout680TN< dėkingumu tųjų, kuriuos jis
yra praturtinęs. Dargi kažkoks paprastas vietinis Olimpijos genius, ir
tas vadinasi Sosipolis: jis turi žalčio pavidalą, panašiai kaip tam tikri
vietų bei šeimų angelai sargai, kurių vardas—"Axa00c Šaiuos. 5
„Antra vertus, visų tų labdaringų esybių tarpe nuolat vyksta pasikei-
„timas atributais ar pareigomis, nors tos pareigos ar tie atributai kitados
yra buvę priskirti specialiai vienam ar kitam. 'Zeusas bedarąs gydymus;
„Asklepius-gydytojas, begelbstąs skęsiančius jūreivius; Poseidonas, jūrių ir
žemės drebėjimų valdovas, begydąs ligas. Korė-Persefonė atitolinanti marą;
Dioskurai beduodą gydomųjų sapnų kaip Eskulapas; Artemidė Šoteira
besergstanti teismų ir pirkliavimo teisingumą; Apolonas besąs didysai
') Oppieun, Kyneg,, ir Anthol. palatine,
erodotas, VII, 192,
74 Ė. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai
teisėjas ir globėjas netekusiųjų tėvynės ir tremtinių; Heraklis besikišąs
jūreivybėn ir sulaikąs visus pavojus, 'Aležixaxo<, 'Azotpd7zato<... Nebaig-
tumė, jei panorėtume sužymėti visą tą inskripcijose turimąjį lobį. Izidė,
kurios tiek šaukdavosi ligoniai ir jūreiviai, Apulejui (II amž. po Kr.) yra
virtusi lyg visuotinoji apvaizda: „mari terrague protegas homines, et depul-
sis vitae procellis salutarem porrigas dextram“ 1). :
Vienoje ar kitoje vietoje, kokia nors ypatinga rolė, priskirtoji garbi-
namam dievui, daro suprantamą garbintojų pasitikėjimą jų „Gelbėtoju“.
Tačiau, jei anais laikais būtų kas paklausęs kurio nors šviesuolio ar kurio |
padavimų tyrinėtojo, kodėl, būtent, šiuo vardu buvo pramintas tas
dievas arba tas didvyris, —jis nevisada būtų galėjęs tikrai atsakyti. Kai del |
Romos imperatorių, aišku, jog klausiamojo pavadinimo motivu ėjo jų tei-
kiamosios politiškos gerybės, — realios ar bent tariamosios. Bet kai del
prikergimo soteriškųjų titulų senesniųjų laikų didenybėms, tai čia dalykas
galima buvo aiškinti įvairiai; kaip, sakysime, Diadokai, Ptolomejus Filadel-
tas arba Antiokas Soteras buvo vaizduojami lyg Apolonas, taip Ptolomejus
Soteras buvo vaizduojamas lyg Zeusas; Sotero titulas buvo pripažintas
šiam sudievintam karaliui, be abejo, kaipo Egipto išvaduotojui ir graikų
salų konfederacijos globėjui; bet Arrienas minėja legendą, kuri šį titulą
aiškino kitaip: sakytasis Ptolomejus buvęs pramintas „Soteru“ del to, kad
jis kadaise išgelbėjęs Aleksandrui gyvybę. : 2
Visa suėmus, tos Sotero aureolės centras buvo vis delto gydymo
galybė, kaip tat galima konstatuoti veik visais atvejais. Iš čia kilo, antrąjį
mūsų eros šimtmetį, toks didelis pamėgimas ir garbinimas tokių „dievų-
gelbėtojų“, kaip egiptiškieji gydytojai Serapis ir Izidė. Iš čia, tąjį pat
laikotarpį, Eskulapo garbinimas ne tik praščiokėlių tarpe, bet ir tokių švie-
suolių-mistikų, kaip retoris Aelius Aristidas, kurį šių dienų jo biografas
p. Andrė Boulanger iškelia kaipo tipingą pavyzdį tuolaik inteligentų sfe-
rose labai įsivyravusios religingos galvosenos (mentalitė): “Iepoi kdyo: to
maldininko, pašveniusio savo gyvenimą Eskulapui, yra ne kas kita, kaip
nepertraukiamas sveikatos biuletenis, pajvairintas gan keistais stebuklais,
kurie berods niekad ne:ugydo ant visados; kai tik jis gerai, maldingai susi-
telkia, jam pasirodo dievas-gelbėtojas ir—įsako šalias tynes arba klisterius...
Ligų palengvinimas atrodė tiek dieviškas daiktas, jog dar klasikinį laiko-
tarpį gydytojas sirakuzietis Menekratas, kaip tat sužinome iš Atenejaus,
vertė vadinti save Zeusu „0c uovoc aiuoc 100 Ciy Tt0lę dylpoTO
Ttvopevoc“ 2),
„Tačiau -hermetistams Eskulapas įgavo kilnesnį vaidmenį. Išgany-
mas (salus) darėsi turiningesnis ir aprėpė visus šio gyvenimo reikalus.
Tuo būdu toji dievybė, kuri labai buvo iškilusi Rytų poveikiu, Hė-
lios, Saulė, XVI-jė Corpus Hermeticum knygoje yra pavadinta:
Gwtijp xa! tpopels TAYTOL TėvoVę, „visų daiktų gelbėtojas ir maitintojas“. |
Iki šiol mes vis delto neužtikome salus'o sąvokos viršžemiška ir
dvasiška prasme. Ar tie Zorijpec gydė taip pat ir moralinės srities vargus
ir pačią nuodėmę? Ar jie parūpindavo bei patikrindavo laimingą gyvenimą
ulejus, Metamorfh, XI, 25,
henaeus VII, 33.
E. Bi Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 75
mirus? - Kai del nuodėmės, mes dar gryšime prie dalyko ir reiks nustebti,
matant, kokių menkų išdavų duoda čia kvota. Kai del išganymo anapus
karsto, tai kai kurie dievai, pramintieji gelbėtojais, yra rūpinęsi šiuo daly-
ku, bet tik vėliau ir tai toli gražu ne visi. „ I
Yra žinoma, kaip baugino senovės graikų vaizduotę pomirčio pasaulis
be šviesos, kurį nugramzdina mirtis. Dievai galėjo suvėlinti tą fatalią kelio-
nę, bet ir galingiausieji Olimpiečiai neturėjo galios išgelbėti savųjų favoritų
nuo Hado, kurs anksčiau ar vėliau vis vien turėjo juos praryti; išimtis
galėjo būti padaryta tik keletai jų giminaičių arba kai kuriems jų pasimy-
lavimų ainiams, priglaustiesiems Olimpe arba vėl Laimingųjų Salose, Šiam
dalykui mums nėra žinomi dievai-gelbčėtojai seniausiais laikais. Atpenė,
tada Hadas ir kiti pagrobėjai—Kėra, Sirenos, Harpijos, Erinijos, tūkstantis
mirties demonų, tarp kurių, jei tikėsi viena nauja studija (Gūntert), tigu-
ravo ir gražios Kalyp:ė—nesulaikoma srove pagauna ir neša baimės su-
spaustą žmonių kaimenę į tamsiąsias gelmes. Hermes Wvyozouz0; nuolatos
veda sielas tąja pačia kryptimi, žengiant požemiuosna, į gilybes, o nieka-
dos (išskyrus vieną Euridikę, bet kaip!) gryžimo keliu. i
Gal būt jau ir aną Homero gadynę šisai dalykas kitaip atrodė paslėp-
tuose (latents) egeiškųjų kultų likučiuose, išlaikytuose senųjų tautelių, pa-
tekusių dargi Egipto poveikiui. Taip pat turėjo būti to dalyko geresnių
vilčių Trakuose, su tokiais jųjų mitais, kaip, antai, Zalmoksio, ir su dioni-
ziškomis orgijomis, kur ypatingas suerzinimas (tam tikra ekscitacija) ir gir-
tumas davė pajusti kaž kokį džiuginantį paskendimą visatos buity, kur
dingsta žemiškojo gyvenimo ribos. Daug mokslininkų tiki, kad bakchiškos
ir oziriškos viltys yra veikusios giliuosius graikų tautos sluoksnius ir ga-
lop, esą, pražydusios ne tik orfizmu, bet ir eleuziškomis misterijomis.
Siandien mes nenorime rizikuoti leistis į šią sritį, nes ten dar negalima
tvirtai žengti.
Siaip ar taip, artimesniais prie krikščionių „gadynės laikais yra tikre-
snių davinių kalbamuoju klausimu. Be abejo, dėka filosofijos pažangai ir
paplitusiems ortizmo, Samotrako ir Eleuzės poveikiams, bendra liaudies
religija, net ir neorientališkuose kultuose, kitą—būsimąjį — gyvenimą vai-
zdavo daug meilesnėmis spalvomis, negu senis Homeras. Mes čia nema-
"nome kalbėti apie heroizaciją arba apie apoteozes: šitoji išimtina laimė buvo
lemta vien kai kuriems nepaprastiems išrinktiesiems. Turime galvoje pa-
prastus mirusiuosius ir jųjų tam tikro pomirtinio išaukštinimo ideją. Šioji
ideja, jau glūdanti senovės romėnų pasakyme „di manęs“ arba pasakyme
„geri daimonai“, kurs anajam tuolaik atatinka kai kuriuose graikų kraštuo-
se,—sakytoji ideja tikrai pasireiškia didelėje daugybėje inskripcijų ir gedulo
laiškų. Trumparegė epikureiška išmintis: „valgykim ir gerkim, nes ryt mirsi-
me“ dar ten pasirodo ne kartą; bet paprastai labai aukštos idejos spindi,
pavyzdžiui, tose papyruj randamose kondolencijose, kur mirusis vadina-
mas sūuotpos, axadptos. Faktas yra neginčytinas, ir nelteratiniai dokumen-
tai čia dar labiau pamoko negu kiti. Negana to: bendrosiose Tarpužemių
"pasaulio religijose tos idejos nėra visiškai naujos, tik šią gadynę jos
pasireiškė plačiau ir griežčiau. Nėra jokio reikalo tas idejas aiškinti vien
orientališkų religijų plačiai pasklydusiu poveikiu, del kurio didumo prieg
"tam dar gana ginčijamasi. :
76 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai: gelbėtojai
„ Paliekant tuo tarpu nuošaliai misterijų klausimą, mus čia interesuoja
vienas dalybas, būtent, kurios dievybės galėjo būti specialiai laiko-
mos kaipo pasiėmusios rūpesnį ir pareigą gelbėti žmones anapus
karsto. Eleuziniškos bei samotrakiškos dievybės, arba dar Dionizas ir
jų konkurentai „rūpinosi tik tais, kurie buvo jų pdoza:, atseit, tik prileistai-
siais prie jų misterijų paslapčių, o šitokių mystagogetų gal buvo ne-
taip daug, kaip „manoma. Paisant viršžemiškų aspiracijų plačiųjų pago-
nijos masių, tariant tų visų, kurie nebuvo prileisti prie misterijų, du daiktu
atrodo pažymėtinu: 32
„19 žodis „salus“, kurs, kaip matome, buvo pavartotas taip įvairiomis
reikšmėmis, rodos, paprastai nebuvo taikomas pomirtinei laimei; šiam atve-
jui jis taikomas tik labai retai ir tai suprantant „salus“ ne daugiau, kaip
žemiškųjų gėrybių prailginimą.
2 todel laimingas po mirties gyvenimas bendrai nėra dalykas, kurį
ypatingai rūpintų dievai-gelbėtojai. Greičiau sakytume, jog žmogus—nebent
jis -visiškai bus nevertas —patenka tenai automatiškai, pačia dalykų eiga,
arba sekmėje tos bendros Apvaizdos, kuri vis labiau suprantama kaip viena.
„Bilas Apvaizdos sąvokos vienumas vyksta iš vienos pusės veikiant stoiš-
kam panteizmui, iš kitos— henoteizm ii, kilusiam iš tautiškų panteonų miši-
nio ir iš astrolatrijos.
ž Stai vis delto keletas davinių—gana maža,—kur, ir ne misterijų būrė-
lyje, kai kurie dievai, jau del ko kito pavadintieji „Gelbėtojais“, pasirūpina
mirusiųjų likimu. Labai apytikriai tatai šen bei ten daro Izidė ir Serapis,—
tai atatinka jų gimtojo krašto religijai; be abejo, taip pat Korė-Persefonė—
tose vietose, kur ji yra YuTerpa, ji tokia tapo dalinai del jos-subendrinimo
su Eleuzės Demetra, duodančia laimę tartare; Heraklis, kurs gali būti nuga-
lėtojas Mirties taip kaip ir kitų baidyklių (kaip tai mus mokina sena Alke- -
sto legenda), įgijo graikams, etruskms ir romėnams !) tam tikrą praga-
riškos dievybės pobūdį, ir, toks būdamas, jis teikia magiškų garantijų bū-
simam gyvenimui. Galop, dar viena dievybė, taip pat nesykį šaukiama
Xvrempa, bet kurios vargiai lauktume šiame sąraše, nes jos tikrasis pasky-
rimas yra parūpinti žemiškų, visai ne dvasinių malonumų,— Afroditė, ir ta
besikišanti kalbamam reikale: ji neša dangun Juliaus Cezario sielą (berods,
"tai buvo jos ainis); ji, sako mums Teokritas (Id. XII), išgelbėjo nuo Ache-
rono karalienę Berenikę ir padarė ją savo garbės draugininke. Tiesa, tai
didžiųjų asmenybių apoteozės. Bet ir kuklesni žmoneliai iš jos beturį
išganymą aname gyvenime, kaip rodo šios eilutės žinomoj inskripcijoj:
S Nam me sančta Venus sedes non nosse silentum S
Jussit et in coeli lucida templa tulit ').
Šį dalyką Gruppė berods sugretina su Adonio mitu.
Viską suėmus, visi tie daviniai, jei neliesime misterijų ir specialių
mistiškų religijų, iki šiol gana „liesi“, mažos reikšmės. Kaip rodosi, net
tąją gadynę, kai jau buvo visų tikima į nemirybę pilna to žodžio prasme,
„dievai-gelbėtojai“ ne tiek rūpinosi vesti savo garbintojus rojun, kiek
globoti jų sveikatą ir jų saugumą pačioje kelionėje.
1) J. Ba yet, Hercnie funčraire, Mė), arch. et hist. E:, fr, Rome, t, XXXIX —-XI,
3) Žiūr. CJL, VI,'8, 21 521, 29. sia sa
E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 77
Eisime į slaptesnes ir mažiau paplitusias religijas, kur, pagal mėgiamą
dabar teoriją, turėtume sutikti pilnai veikiančius dievus-gelbėtojus (ar net
atpirkėjus). 1
k 2 ak
= + ,
Pirmieji mūsų eros amžiai yra buvę iš tikrųjų tokie amžiai, kur „Mi-
sterijos“ buvo labai ir labai vertinamos. Tarp kita ko, tuolaik pagonizme
pražysta ezoteriškos religijos, kurios laikytos apreikštomis, gana panašios
į krikščioniškąją Gnozę. Bendrai, visiems tiems kultams, bent romėnų
gadynės pabaigon, rūpi patikrinti jų parinktiesiems pasekėjams tam tikrą
dangišką gyvenimą; tas rūpimasis dalykas pasireiškia dargi slaptingose astro-
logų ir alchimistų knygose.. 5 > a
Negausūs yra dokumentai, kuriais turime vaduotis tyrinėdami šią
ūkanose skęstančią sritį. Visųpirma, kalbant apie „Misterijas“, tenka pa-
šalinti galimą nesusipratimą, Ką mes čia vadiname „Misterijomis“, tai nėra
nei gentinės iniciacijos laukiniams privalomosios, nes tokių ir būte nebe-
buvo graikų romėnų pasauly; nėra nei slaptosios apeigos, vienų tik kunigų
atliekamos jųjų dievo garbei ir naudai, kaip, antai, vadinamosios „Ozirio
misterijos“, praktikuotos specialiai Egipte, Denderoj ir kitur; nėra nei tam
tikros švenčių iškilmės, skirtos vienai gyventojų daliai, pav., moterims, kaip
antai Thesmophoria Atėnuose. Taip pat nemanome čia brolijų, thiasų,
privačių draugijų, kur paslaptis nebuvo pagrindinė taisyklė —tokios galėjo
kurtis garbei kurios nors nesenai įvestos dievybės, kaip Bendis Atėnuose
(V šimtm.), Atis Pireoje (IV-Il šimtm. pr. Kr.). Nevadiname čia tuo vardu,
galop, nerituališkų supažindinimų su ezoteriškais mokslais. Mūsų čia su-
pratimu Misterijos yra esminai ir išimtinai tos uždarųjų kultų lytys, kurios,
bent jų tam tikri detaliai, buvo draudžiama apreikšti, ir kur dalyvaujantieji
kreipdavosi savo noru, bet prileidžiami buvo tik tam tikromis sąlygomis,
gavę ypatingą ritualinę, arba, kaip kas sakytų, sakramentalinę inciaciją,
įstatančią juos, religiniu atžvilgiu, atskiron nuo kitų žmonių kategorijon,
arba net suskirstančią juos hierarchizuotomis sektomis, kaip, antai, Mitros
kulto misterijose. Sakomųjų misterijų vienos gyvavo oficialiai, viešai auto-
rizuotos; daug kitų, persisunkusių magija ir daugiau ar mažiau kriminalinio
pobūdžio, pasiliko visai slaptų susibūrimų dalykas. S
+ „Misterijos ypač -bujojo imperijos sinkretizmo laikotarpį. Jos pasirei-
reiškia VII-jį šimtmetį, su eleuziniškomis, labiausiai ge:btomis; bet jų pra-
džia gal būt glūdi priešistoriškųjų laikų tamsoje. Graikų pasauly veik
kiekvienas miestas turėjo savas misterijas. Šių užuomazgos be abejo ne
Sykį reikėtų ieškoti kultuose dar priešheleniškųjų tautelių, buvusių daugiau
ar mažiau matriarchatiškų ir garbinusių Zemę-Motutę; tie kultai tapo ezo-
teriškais, kraštui patekus patriarchališkų indoeuropėnų valdžion; ne be to,
kad tie kultai nebūtų pasigavę gerokai bruožų iš šių atėjūnų religijos.
Istoriška kultūros mokykla moko, kad iniciacijos, paremtos mirties ir atgi-
mimo ideja, yra dalis „seniausiųjų etnologiškų sluoksnių ir kad išganymo
religijos neatsiranda tik pačiame ilgos evolucijos gale. Kita versmė, dau-
gelio mokslininkų manymu, būtų buvę orgiastiški kultai trakų, helenų
kaimynų šiaurėje, kur garbinta vegetacijos genijai. Tai patvirtina jų dau-
gumos agrariška kilmė; delto jie visais laikais išlaikė didoką išteklių magiškų
78 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai
vaisingumo apeigų, su žinomomis paprastai jas teršusiomis falliškomis
ekshibicijomis. || | | iš E 2
Paskesniais laikais, pagarsėjusios Mitros misterijos, berods, tarsi su-
daro žymią iš tos taisyklės išimtį, delto kad Mitra yra dangiška, ne žemi-
ška asmenybė. Tačiau tai yra tik viena dalyko pusė; ar ne žinoma, kiek
čia begalo daug reiškė mitas paaukoto pirminio Buliaus? O šis dalykas
pradžioje ir seniesiems iraniams, trakų ir graikų giminaičiams, turėjo būti
vaisingumo simbolis bei apeiga, gavęs kosmogoniškos ir net eschatolo-
giškos prasmės, bet tai paskiau, įvykstant kombinacijai su tomis viltimis,
kurias dėjo sielos pagalboje sakytojo dievo, turinčio jas nunešti per švie-
siąsias dausas, jo sritį.
tai mus dominančią gadynę, įžymiosios -vertos dėmesio Misterijos.
Pirmoje eilėje —Eleuzės ir Samatrako, vienos ir kitos nuolatos bujojusios.
Misterijos liečiančios Kibelę ir Atį, vėliai, labai paplitusios vakaruose II-jį
mūsų eros šimtmetį. Izidės misterijos, žinomos iš helenistinio laikotarpio,
labai išgarsintos Apulejaus aprašymu. Baigiantis II-jam šimtmečiui, ir pa-
skui III-jį ir IV-jį plečiasi lotynų kalbos šalyse Mitros misterijos. Be to,
reikia paminėti kitas daugiau vietines (Iokalines) arba turėjusias kiek siau-
resnį adeptų ratelį. Štai jos: Andanijos misterijos Mesenijoje, su žymiu
'sinkretizmu Demetros, Apolono, Hermio ir Kabirų; Kretiškio Zeuso miste-
rijos, rytinėje. Kreloje, paliudytos himne atrastam inskripcijoje iš II-jo šimt-
mečio pr. Kr.') ir Porfiriaus, jo „Pitagoro Gyvenimo“ a>rašyme. Pridėk
dar Serapio, M4-Belonos misterijas. Dar kitos, būtent, Sabaziaus, trakiško-
anatoliško dievo, daugiau išsiplatinusios, pasirodo Atėnuose jau Demoste-
no ?) arba net Aristofano *) laikais, o Romoje paliko mums įžymų doku-
mentą Vincentiaus ir Vibijos kape. Negana to, buvo didokas skaičius, jau
viešų jau slaptų, Dionizo draugijų, greta orfizmo, apie kurį pakalbėsime atskirai.
Dar galima nurodyti Afroditės misterijas, labiausiai Afakoje, Fenikijoje; He-
katės— Eginos saloje, Romoje, Treviruose, Afrodizijoje, Karijos Laginoje, su
-pagarsėjusia šventykla. Apytikriai buvo jų dar daug kitų —buvo net Priapo,
Azijoje!—-kurių atminimas dingo. Ir tos misterijos, kurios paliko paminklų,
nevisai duodasi nustatomos; taip, antai, dar ginPjaauėsi kai del paskyrimo
garsiosios požeminės bazilikos, atrastosios prieš keletą metų Romoje, prie
Porta Maggiore; daugelis yra linkę pripažinti ten palaikus kulto vienos
neopitagoriškos sektos. Aš visai nekalbėjau apie „asiriškas misterijas“,
paminėtas šv. Hipolito, nes anų dienų kalba tai galėjo būti ret kurios
aziatiškos misterijos, turinčios neaiškaus spėjamo ryšio su Babilonu, pav.
Mitros misterijos. Taip pat nesu minėjęs nei Adonio misterijų, del to, kad
negalima įrodyti tokias kada nors buvus, nei semitiškųjų misterijų iš visa;
dakimečiai visai nekalba apie slaptą įvezdinimą (iniciaciją) su priemaiša
ekscituojančių apeigų, analogiškų viešiems Kibelės ir Izidės kultams, kas,
esą, iškilmingai praktikuota Bible semitiško dievo garbei, nė nerandama to
thiasuose, kurie yra buvę Atėnuose ir pas Romėnus. Toliau pasakysime,
kas reikia manyti apie Reitzensten'o aptiktą „iranišką atpirkimo misteriją“.
J: E. Harrisson, Themis, 1912.
2) Demostenas, De Corona. E
„Aristofanas, ir. 566 (Kack).
Ė B. Allo; Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 79
„Trumpai kalbant, imperijos laikais dauguma tų misterijų, jei jos ir
turėjo šaknis bei branduolį barbarų religijose, vis delto mums pasirodo
helenizuotu pavidalu, ir tai pradedant pačiais pirmaisiais mums žino-
maisiais pasireiškimais. Tai yra, galima sakyti, „Eleuzės benkartai“.
Zielinski's ir Pettazzoni's įtaria dargi, kad Timotiejus Eumolpidas,
Serapio kulto organizatorius, yra suhelenizavęs kaip Izidės taip ir frigišką-
sias apeigas. Tai—tik hipotezė. Bet galima manyti, kad egiptiški, eleuzi-
niški ir dioniziški, paskui gal būt žydiški, paskui krikščioniški poveikiai
yra tenai įvedę pomirtinių vilčių; frigiškose misterijose šios viltys, prieg
tam, surandamos tik pagonybei besibaigiant. Visai gali būti, kad aplink
ekzotiškas dievybes bus susidarę iniciuotųjų susibūrimai tik tada, kai jos,
toli iškeltos iš jų tėvynės ir dar nesulaukdamos valdiško jų apeigų pripa-
žinimo, subūrė aplink save, iš pradžios slaptai, jųjų kraštų išeivius, ver-
gus, pirklius, kareivius, patraukdamos ir vieną kitą naujosios rezidencijos
pilietį: tai vienas paprastųjų būdų misterijų iormacijoje, Štai delko nėra
80 E.-B. Allo: Graikų-romėnų dieyva' gelbėtojai“
reikalo jųjų pradžią atstumt į senobinius etniškus sluoksnius, kaip tai mes
esame prileidę kai del senosios Graikijos misterijų. Antra vertus, slaptųjų
apeigų įvedimas pilnai pritiko dvasiai anos gadynės, kuriai oficiališkos reli-
gijos buvo nusibodusios: bet koks vikrus mistikas arba koks šarlatanas
galėjo sukurti visai naujas misterijas ir turėti užtikrintą klijentų būrį; pa-
vyzdžiu gali eiti toks Abonotikos Aleksandras, pajuoktas Lukiono, bet tu-
rėjęs didelio pasisekimo II-jį šimtmetį po Kr. $ 4
7 Mes esame atidėję ortizmo klausimą. Jis yra visai ypatingas. — Joks
žinovas neabejos, jog iš pat klasikinės senovės maž daug visur yra buvę
Bakcho misterijų. Tarp privatiškų Dionizo kultų vieni buvo padorūs, kaip,
antai, gerojo Plutarko '), kiti pavojingi viešajai ramybei, platinusieji tikras
beprotybės epidemijas ir, kaipo tokie, III-II šimtmečiais prieš mūsų erą,
stropiai prižiūrimi Egipte: Ptolomejaus. 2 i S
Filometoro laiku ?) ir griežtai stabdomi Romos senato, kai kaž koks
„Graecus ignobilis... sacrificulus et vates“ buvo įvedęs bakchanalijas Itali-
joje?) Bet nereikia apvalytųjų orfizmo idejų painioti su visomis Dionizo,
net Dionizo-Zagreaus misterijomis. Kas yra žinoma apie orfizmą kaipo re-
ligiją ir kas žinoma apie jo apeigas, rodosi, yra kas kita, o ne misterijos.
Ortiškoji religija buvo tam tikra išganymo ar išgelbėjimo religija, paremta
Zagreaus mitu, kurį sudraskė ir prarijo Titanai, kuriuos už tai nutrenkė
Zeuso žaibas, o iš jų pelenų gimė žmonės; oriiškos apeigos ištisomis
apvalymų serijomis siekė, atgimimų ciklams besirutuliuojant, atpalaiduoti
dieviškąsias dalelytes sumaišytas su -demonišku elementu ir grąžinti jas į
jųjų laimingą versmę. Visa tai, mums matosi, priguli kitai, negu misterijų,
religinei kategorijai. Kaip dabar yra vykusiai nurodęs Fracassini, negalima
surasti, kad tenai būtų buvę griežta to žodžio prasme iniciacijos apeigų,
tolygių su Izidės ar Demetros apeigomis, per kurias adeptas turėjo stai-
giai virsti persimainiusiu mystu (uvsTn<), skirtinu nuo kitų žmonių. Ortiz-
me, priešingai, buvo, greta pripažinimo nustatytos doktrinos, eilė apva-
lymų ar apsivalymų, kurie veikė laipsniškai ir pavieniui, iki sudary-
davo, besidaugindami, „orfiškąjį gyvenimą“ tų atskirų asketų, kurie turėjo
savas ypatingas laidotuvių apeigas, žinomas iš lentelių, atrastų Turijuose,
Eleuterne, Petilige, Romoje.“ Zodžiu — religija apreiškimų, sužymėtų
šventose knygose, ir privačio ascetizmo, bet ne „Misterijų“, veikusių stai-
giai ir magiškai. Berods, Mačchioro *) tarėsi Pompejoje, Villa Item, radęs
šventyklą orfiškų iniciacijų, tačiau tai visiškai neįrodyta: tai gali būti vieta
susirinkimų kurios nors daugingų kitų dioniziškų draugijų, buvusių Romos
imperijos laikais.
7 Apvalę sau kelią, kalbėkime apie tikrąsias misterijas, aiškiai turinčias
tam tikrų požymių. Kaip Eleuzė ir Ortizmas, tą laikotarpį, kurį jas galima
tikrai tyrinėti, jos jau pretendavo užtikrinti laimingą nemarumą. Išsigelbė-
jimas—s alu s—sekė iš susivienijimo su dievybe, kurią ten garbino. Čia
kyla du klausimu: :
/) Plutarkas, Consolatio ad uxorem, 10.
/) Schubert, Amtliche Berichte aus dem Kgl. Kunstsammiung XXXVIII. n. 7, —
Reitzenstein, Arch. f. Religionsw ss. (ARW), 1918. p. 191; Id, Die hellenistischen
Myst, 76 p. 3) Titas Livius XXXIX-—XL,
4) Macchioso, Zagreus, 1920,
E, B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 81
"19 koks buvo susijungimo būdas?
20 kokia buvo toji dievybė? Ar pridera jai „atpirkimo“ vaidmuo?
; * *
E
Pirmuoju klausimu—kai del susijungimo—atsakas, įvairiais atvejais»
bus įvairus. Visų pirma pažymėsim, kad, atsakant klausimą, visiškai be
pagrindo, mūsų išmanymu, kalbama apie Sagnių, kuri norima sulyginti
su mūsiške, ir kuri papuošiama puikingu „theotfagijos“ vardu. Apie
tokį dalyką netenka kalbėti nei del Eleuzės x0xe06v'0!), nei del frigiškųjų
misterijų pieno ir žolių, nei Mitros duonos ir vandens atveju: vis tai yra,
daugių daugiausia, šventas penas del to, kad pasidalytas su dievybe, draug
su jąja ragautas. Taip pat, jei šen bei ten dar vartota žiauri „omofa-
gija“ senobinių dioniziškų orgijų, tai buvo jau ne daugiau, kaip tradicinė
apeiga, išlaikyta kaip bakchiško siutimo ženklas; joks senovės autorius
niekad nėra pasakęs nei davęs suprasti, kad, ryjant gyvą gyvulį, tikėta bū-
sią tuo būdu maitinimasi Dionizu,—nes nelaimingas gyvulys šiuo metu tikrai
jau nebereiškė dievo, nei jam atstovavo.
Einant atsargiausia nuomone, — Eleuzės, Izidės ir Kibelės misterijos
išganymą laiduodavo tuo būdu, kad sudarydavo vien moralinį ryšį tarp
vyriausios dievybės ir iniciuotojo, kurs tapdavo jos stalo draugu, jos kon-
templatoriu, jos patikimuoju, jos namiškiu. Izidės mystas yra tapęs
„deivės tarnautojas“ ?); nėra jokių nurodymų, kad jis būtų buvęs peršimainęs į
jos vyrą Ozirį.
„Berods, kitur būta artimesnių susijungimų. Taip, antai, itin realistiško
pobūdžio intimumas gyvavo Sabaziaus misterijose, kur buvo manoma, jog
dievas, reprezentuojamas gyvatės, sueinąs į lytinius santykius su iniciuo-
toju. Vėl dažnai kalbama apie simbolizmą „vestuvių santykių“ tarp Didžio-
sios Motinos ir jos mystų, kurių karščiausieji, pamėgždžiodami Atį, patys
padarydavo sau žinomą operaciją; aišku, čia tik juokais galima kalbėti apie
„vestuves': „liūdnos vestuvės“, be abejo, kaip atsidūsta p. Loisy. Rimčiau
atrodo teorija apie jungtuves Eleuzės ir Antesterijų atvejais. Pasak kai
kurių autorių (kaip, antai, Pettazzoni'o), Eleuzės hierogamijoje hierofantas,
kurs, kaip manyta, turėjo lytinį santykį su kunige, simbolizavęs visumą
iniciuotųjų, stieinančių į moteryste su Demetre, taip kaip Atėnų Antesteri-
jose archonto-karaliaus žmona šventusi savo jungtuves su Dionizu. Šią
teoriją vertėtų daugiau panagrinėti. Juk agrariškose apvaisinimo apeigose
lytinis jungimasis vaidino magišką rolę, ir perdaug gerai žinoma, kaip
phallus ir kitos šlykštybės nesiliovė reikštis misterijose, nežiūrint šiųjų
m————
reta šių jų idejų, t. y. paprasto"draugiško ryšio, o toliau—jung-
tuvių, kiti iškelia trečiąjį —dieviško įsūninimo, * ateilkiknčio mystui au 3
buitį, pavartojant gimdymo simbolį. Pasak Kėrtė's, kurio teoriją yra priė-
mę daug mokslininkų, Eleuzės mystas virsdavo pasavintu Demetrės sūnu-
„mi per tam tikrą apeiginį veikimą, įvykdomą su pagalba šlykštaus daikto,
paimto iš kistės (tokios dėžutės) ir perdėto į kalathos (tokia pintinė
taurės pavidalo), kas turėjo pavaizduoti išėjimą iš motinos ysčių. Ir kai
!) Toks iš įvairių medžiagų sumaiš dieviškas ėrima s
*) Apalejus XI, 15. 5 r 4
82 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai
hierofantas sušukdavo: „Brimo pagimdė Brimos'ą“, tatai turėjo reikšti mi-
stišką iniciuotojo gimimą. Tačiau daugelis mokslininkų tebemano ikšiol,
kad tasai Brimos yra dievas, Jakkhos arba Plutus. Iš tikrųjų, dieviško
kūdikio gimimo ideja, rodosi, buvo labai paplitusi misterijose. Norden'as
ką tik dabar yra parašęs apie tai ištisą knygą '). Samotrakijoje, taip pat
ir Beotijoje, vienas kabirų (Vulkano sūnų) yra Ilaic. Aleksandrijos Korei-
one, pasak Epifaniaus ?), kunigai švęsdavo gimimą laiko dievo Aiwv'o, Korės
gimdomo. Šitie kūdikiai yra dievai; bet toji ideja galėjo išsiplėsti ir pa-
veikti laukimą paskirtojo Kūdikio (žiūrėk Virgiliaus IV Eklogę) turinčio
atnaujinti pasaulį arba bent pasireikšti kaip ženklas grįžtančio aukso am-
žiaus. Ta ideja buvo taikinta gimimui Aleksandro, Augusto ir kitų visuo-
menės atnaujintojų, pagoniškųjų Mesijų, kurie betgi netiguravo kaip miste-
rijų didenybės. Pradžia to mistiško tikėjimo į „Kūdikį“, be abejo, siekia
dar agrariškųjų kultų gadynę, kur koks nors Dangaus dievas susituokdavo
su kokia nors Zemės deive ir pagimdydavo vegetacijos genijų, chetitiškų
bei anatoliškų trijulių jauną dievą, arba Tebų Dionizą, Kretos Dionizą Za-
grejų; tačiau negalima su jais sulyginti mitologišką Atį, kurs nėra Kibelės
sūnus. Tasai sūnaus, naujagimio kudikio pobūdis galėjo, kai kuriose mi-
sterijose, nuo dievo persimesti ant iniciuotojo, tam tikros asimilacijos keliu.
Bet čia mes esame tik hipotezės srityje.
Ketvirtas susijungimo būdas, dar intimesnio už pagimdymą ir jungtu-
ves, buvo daugiau ar mažiau patvarus dingimas žmogiškos 'asmenybės
dieviškojoje. 1okio susijungimo siekiama dioniziškuose ir tolygiuose kul-
tuose, net paliekant nuošaly omofagiją. Mystai, pašėlusiai bėgiodami pa-
laidais bei išdrikusiais plaukais ir vartodami svaiginančius gėrimus, galų
gale visiškai apsvaigdavo ir nebegalėdavo gerai atskirti savęs nuo išorinio
pasaulio: tada jie yra „dievo pagauti“, švOeo:, be ribos išsiplėtę dieviškuoju
entuziazmu, savotiškai dingę Dievuje. Mes visgi manome, jog nereikia
perdėti šios mistiškos tapatybės, nors ji panteistams atrodo ir labai priim-
tina,—ir tai net dioniziškuose ir tolygiuose kultuose. Nes jei myst i kar-
tais yra įvardijami Bdxyo: (Bacchus), Hado: (Sabazios), jei Pesinonto kunigai
vadinosi „Attis“ (daugiskaitoj) iš kitos vėl pusės randama minint Kibelės
maidininkus, kurie vadinasi Kė3rio:3). Bet niekas nepanorės tikėti, kad
Didžiosios Motinos iniciuotasis tapdavo pati Kibelė: čia negali būti kas
kita, kaip bendravimas, pašventinimas. Taip pat Izidės mystas, apeigai pa-
sibaigus, buvo, pasak Apulejaus, gerbiamas lyg koks dievas, ir tauroboli-
uotieji taip pat, imperijos pabaigoje, buvo religingai pagarbinami; bet tai
įdel to, kad šie paskutinieji buvo tapę itin skaisčiomis būtybėmis, o Izidės
tarnai del to, kad, savo mistiškomis po visą pasaulį kelionėmis, buvo gavę
iš savo deivės visuotiną dievišką mokslą.
Mitros misterijose visa kas atrodo daug paprasčiau, sakytume—raci-
onaliau: nei jungtuvių, nei gimdymo, nei sutapatybinimo. Žmogus, kaip
koks auklėtinis, pasiduoda vadovybei didžiojo Prieteliaus, geradario ir nu-
1) Norden, Die Gebūrt des Kindes. $ .
3; Epiphanius, Haeres, LI, 22; žiūrėk L. Troje, Die Geburt des Aion, ARW.
1923—24.
3 Phot ius, Lexikon,
E, B. Allo; Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 83
galinčio dievo, kurs jį išmokys pergalėti tamsiąsias galybes ir kada nors
išaukštins jį iki savo paties būstynės, per žvaigždžių sritis, Eu
Kai del išganymo per susiidentifikavimą su misterijų „dievybėmis, mes
manome, kad dalykas perdaug sisteminta, apibendrinant egiptiškąjį tikėjimą
į mirusiųjų sutapatybinimą su Oziriu, o visų labiausiai, mūsų laikotarpy,
mechaniškai pritaikant ortizmo idejas, prieg tam gerokai jas iškraipius, tuo
tarpu kai šios idejos tikrumoje pridera visai kitai mistikos. rūšiai,
as EA * i
. k š * 2
- „Mat, ortizme, kurį mes būtinai skiriame nuo misterinių religijų, žmo-
gus išsigelbsti, kai su pagalba katartiškų (apvalančių) apeigų ir askezės
praktikų laipsniškai aigauna sąmonybę savo tikrosios prigimties, kuri jau
yra dieviška: čia nereikia nei jun.tuvių, nei įsūninimo, . nei entuziastiško
pagavimo. Tuo būdu, t. y. apsivalymų apeigomis ir askeze, orfiskasis
žmogus pamažėl pašalina tai, ką jis turi iš Titanų, ir pažįsia, savo amži-
najai laimei, besud rąs. vienybę su nauju ir amžinu Dionizu, prasi-
skleidusiu Zagreaus širdies žiedu, iš esmės identišku su savo tėvu Zeusu.
Tai—panteistiška mistika, kuri primena tolygias Indijos mistikas, kaip ir
meiempsichozė, kuri sudaro jų dalį; tik ji yra toliau apsunkinta kosmogo-
niškais materialiniais mitais.
„Nagi, orfizmas hierologijoje labai gerai tiktų į eiles lyčių, sudarančių
perėjimą tarp graikų-romėnų misterijų, kurias peržiūrėjome, ir tos pačios
gadynės „apreikštųjų“ religijų, kurios jau nebuvo apeiginės bei magiškos
sistemos, bet mokslai ir gnozės, per kurias žmogus „vėl tampa tuo, kas
jis yra“, grįžta į tikrąją savo prigimties tiesą, kurią jis buvo pamiršęs. Mes
visų pirma turime galvoje hermetizmą, tąją graikų teosofiją, kuri pra-
žysta Egipto mistikuose tarp II-jo ir IV-jo šimtmečio; ten yra tam tikras
mokslas, perleistas iš apreikštųjų knygų, mokslas, atpalaiduojantis sielą iš
visa pripuolama, nebūtina, kad ją jungtų su aukšciausia ir neišsakoma
Dievybe. a ,
„ Taip tatai mes esame apžvelgę visas išgelbėjimo, arba išganymo, reli-
gijas, misterijas, asketizmus ir gnozes,—visa, kas turėjo užtikrinti viršže-
mišką lain ę šiokiu ar tokiu susijungimu su dievybe.
„„ „Ką tasai sujungimas iš tikrųjų pagamindavo tikinčiųjų sieloje? Ku-
riais keliais ji vesdavo juos į laimingą nemarumą? Nuo ko jie buvo va-
duoti? Nuo baimės tamsiųjų -Hado gelmių, mirus,—tai savaime suprantama.
Bet tuo tarpu, šiame gyvenime? Ar buvo žmogus morališkai prikeltas,
ištrauktas iš didžiojo nuodėmės skurdo? Atsakas yra visai kitas, nekaip
krikščionybėje. „Be abejo, tam tikras padorumas, paprastai, buvo reikalau-
jamas iš besikreipiančių į misterijas; orfizmas saviesiems uždėdavo materia-
linių susilaikymų; gan gausingi liudijimai verčia pripažinti iniciuotųjų zyve-
nimą buvus padoresnį, negu paprastų vidutiniškų žmonių, nes anuos
palaikydavo aukštesnė viltis. Tačiau reikia sutikti, jog praktiškasis morali-
nis atgimimas, darbais pareiškiamas, nieku būdu nesudarydavo naujojo
gyvenimo ėsmės. šiuo atžvilgiu Eleuzė nereikalaudavo labai daug nuo
savų kandidatų ir nieko jiems neužkraudavo; prie Samotrako misterijų
buvo prileidžiama tik išpažinus savo kaltes; ten kunigas buvo 6 xa0aipwv
Govėa 1); bet ar žmogus tuo būdu nusikratydavo moralinės kaltybės
') Hesychius, prie žodžio x0ins,
84 E. B, Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai
pajautimu? Ne. Jei kuo nusikratydavo iniciuotasis, tai labiau pajautimu
nešvarumo ritualinio pobūdžio,—susitepimais, kurie galėjo kartais jungtis
su nusikaltimais, o kartais buvo visiškai kitoniškos rūšies. Moralumas,
ir turėjo vietos išganymo dalyke — labai nedaug, išskyrus orfizmą,
ermetizmą ir Mitros misterijas,—turėjo vertės tik kaip paruošimas, greta
kitų. dalykų, kad tapių tinkamas pasiduoti dieviškiems poveikiams; moralu-
mas nebuvo nei tikslas, nei vyriausioji priemonė. Aukščiausio mistiškų
kultų žydėjimo gadynę rūpėjo daugiausia vaduoti nuo materijos su jos
atsitiktinumais, nes. ji, būdama tokia, temdė ir žeidė dievus, kliudė jiems.
Moralinės kaltybės sąvoka net pačiame orfizme buvo dingusi sąvokoje |
tiziškųjų nešvarumų, kurie priklauso animizmo sričiai; kūniškas trūkumas
galėjo, labiau negu skaudžiausi nuodėmė, sudaryti kliūtį tam išganymui
pasiekti. Jau iš helenizmo laikų visa, kas priklauso materijai, buvo tapę
sinonimu sutelkto vargo ir nuodėmių, heimarmenės (fatalumo) ir mirties
viešpatijaą,—kiek tiek kaip budizme. Ar iš to galima buvo visai ištrūkti?
Ne; bet iniciacija arba vėl gnozė padarydavo tiek, kad nelemtosios materi-
alinio gyvenimo kintamybės, nors jos pačios nepašalinamos nei pataisomos,
negalėjo kenkti sielai; jos tepasiekdavo kūną, kevalą, regimąją dalį, kurią
mirtis ir taip turi išsklaidyti. Vienintelė nuodėmė, kuri buvo imama domėn,
buvo bedievybė, negerbimas dievų ir nepasitikėjimas apeigomis bei neišti-
kimumas joms. Kasdienio gyvenimo eiga, fatalybei pavergta, galėjo ir to-
liau likti nešvari ir vulgariška; kai kurie tekstai, paties Reitzenstein'o iškel-
tieji, prileidžia, kad atgimusis gali dar nuslyst į žmogžudybes, į svetmote-
bes; jis tuomi nebesusitepa, nes tai nebe jis vykdo piktadarybes, tai
dir automatas, dar kurį laiką prie jo esąs pritapęs.
Taigi matome, jog sielos išganymas, bendrai imant, čia nesijungia su
moraliniu skaistumu; išganymą galima buvo pasiekti kitaip negu Evange-
lijos religijoje, nesumoralinant, nesudievinant visų dienų minčių, jausmų,
darbų; žemiškasis gyvenimas nebuvo pakeistas, bet susijungimas su dievais,
manyta, jį daro nekaltą, vistiek koks jis bebūtų.
Tiek kai del dieviško susijungimo, jo prigimties ir pasėkų graikų-
romėnų sinkretizme.
* *
*
Mes esame paklausę dar antrą klausimą. Kokį, būtent, vaidmenį skir-
davo mitai ir apeigos visoms toms dievybėms sielos išganymo dramoje?
Jei tai buvo veiklios priežasties vaidmuo, tai dar klausiama: ar, tarp tųjų
dievų, buvo kurie nors tokie, kuriuos galima. būtų pavadinti atpirkėjais, ar
buvo manoma jų veikimą turint tiek reikšmės, kad jį galima būtų palyginti
su vaidmeniu nukryžiuotojo Žmogaus-Dievo krikščionių tikėjime? ž
Nepamirškime, kad nuo šiol eina kalba ypač apie sielos išganymą,
ir kad tas dalykas, kaip matome, visai nepriklausė tiems dievams, kurie
oficialiai buvo vadinami „gelbėtojais“; taip pat nebuvo tai dalykas tokių
„Mesijų“, kaip Ptolomejus Soter arba Neronas Sosikosmios. Mes pasilie-
kame mistiškose religijose, nuveikiančiose mirtį, —kur, nuostabus dalykas,
pats pavadinimas „soter, gelbėtojas“ visai nėra vartojamas: taip labai są-
voka, atatinkama žodžiui „salus“, atrodo palikusi iki galo suspausta žemi-
škųjų reikalų rate! ;
E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 85
Demetrės, Izidės ir Kibelės misterijose maldininkas laimi išganymą
per tai, kad jis įsiteikia toms didžioms deivėms; jisai pakartojo jų veiksmus;
jis taip pat dalyvavo liūdnuose, paskui džiaugsminguose jųjų mitologinio gy-
venimo susijaudinimuose, kai jos ieškojo savo dukters, savo vyro, arba
apraudojo savo meilužio nelaimę; jisai pasiekia to, kad jį pasavina kaip
draugą, tarnautoją, gal būt, vaiką. Pradinė sąvoka, kurios tuokart be abejo
aiškiai nebežinota, buvo ta, kad jisai savąjį gyvenimą sukergė su ritminiu
gamtos būviu, kuri nedingsta, nepaisant visų griovimų. Dionizo mystas
(mes čia-kalbame apie ortikus) darosi entuziastiniu vegetacijos dievo orgijų
draugininku. Serapis, kuris neturi mitologijos, Sabazius, kuris yra nustelbęs
savo bendrininkę deivę Bendį ir kurs vadinasi Aukščiausiuoju ir yra
vaizduojamas maloniu laiminančių rankų pavidalu,—jie taip pat yra dideli
dievai, visuotinosios dievybės, kurios apibrėžia mistinį savųjų tikinčiųjų
akiratį ir juos priima pas save, į palaimintųjų pokilį, o tai, tarpininkaujant
tam tikroms apeigoms, kurios atrodo turėjusios . simboliškai ką tai bendra
tik su paties išganomojo žmogaus likimu, bet neturėjusios jokio ryšio su
dievų prietikiais. Taigi, iki-šiol galima sakyti, kad aktyvusis vaidmuo ati-
tenka vien žmogaus žygiams, kurie savo pačių išdavoje užtikrina vienybę
su didžiausiais dievais; nematoma jokio įsikišimo kokio nors dievo-tarpi-
ninko, kuris turėtų ypatingą uždavinį gelbėti sielas, jungdamas jąsias su
aukščiausia gyvybės versme,
Tačiau kai kuriuose tųjų kultų, ir kituose, į kuriuos tuoj pažiūrėsim,
yra Jar antraeilių dieviškų būtybių, artimesnių žmonėms savo prigimtimi.
Reikia paieškoti jų tarpe, ar nerasime „atpirkėjų“.
Mitra Plutarko yra pavadintas pecimncę, „tarpininkas“; tai reiškia, kad
jis laiko tarpą tarp aukščiausios šviesos ir tamsybių karalijos (jis buvo
šviesiųjų dausų dievas), bet taip pat, kad žmonės yra jo vedami, kad, per-
keliavę jo sritį, pasiektų galutiną sferą. Jisai išgelbsti juos kaip patarėjas
ir galingas sąjungininkas, ne kaip atpirkėjas, kurio auka ar kuris kitas
veiksmas būtų buvęs vyriausia versmė ir priežastis sudaranti jų išganymą;
jis yra Yedc Tyėuov, kaip ji vadina imperatorius Julionas !).
„Taip pat, daug dieviškų ar pranašiškų tarpininkų ateina pagalbon pa-
mokindami žmones išganymo takų; tai vienintelis vaidmuo, kurį hermetizme
reikia pripažinti įvairiems gelbstantiems tarpininkams, kurie nereiškia vyriau-
sios dievybės. Tokie yra Hermis, That'as, Asklepius ir dargi Izidė Korės
Kosmou atveju: vis tai——apreiškėjai, auklėtojai, misionoriai, kuriuos, muta-
tis mutandis, galima būtų sulyginti su Orfeju, su pirminio budizmo
Buda, su Zoroastru, su Mahometu; herojų-civilizatorių arba tolygių »gel-
bėtojų“ yra beveik visose religijose, kaip primitiviose, taip ir išplėtotos.
Mūsų dienomis, profesoriaus Reitzenstein'o darbu, daug dėmesio pa-
traukė vadinamasis "Avūpozoc, Pirminis Žmogus, kurs randamas herme-
tizme, manicheizme, krikščioniškoj gnozėje. Norėta jį įsprausti tarp migė-
tųjų tarpininkų-gelbėtojų ir pripažinti jam dargi aktivesnį vaidmenį. Mūsų
išmanymu, jei šiuo reikalu prisilaikyti dokumentų, kalbamoji teorija yra ne kas
kita, kaip stambus dalykų iškraipymas. Hermetizme, visųpirma, "AvlpoTo<s
nieku gyvu nėra dievas-mokytojas, dar mažiau ir jokiu būdu nėra jis
1) Julien, Cėsars, 336.
86 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai
dievas-gelbėtojos. Rinkinyje „Poimandres“, pasak nesenai mirusio Kem-
bridžo prof. Scott'o (paskutinio, greta Tėvo Lagrange'o, tarpe tų, kurie yra
rašę apie šį dalyką), tasai Antropos yra. kilęs iš platonizuojanč ų Filono
abstrakcijų. Jisai yra žmonijos tipas ir vienas pirmųjų tarpininkų tarp
Dievo-Nous ir pasaulio. Materijos žavų suvyliotas, jis susituokė su jąja,
ir iš tų jungtuvių kilo atskiri žmonės, supančioti geležiniais šio nešvaraus
pasaulio dėsniais, iki jų neišvaduos gnozė. Pirminis Žmogus, labai sugė-
dintas, turėjo vėl pakilti —pasitraukt į abstrakcijų sri į. Jisai niekaip nėra |
davėjas žmonių išganymo, tiktai jųjų buities, ir tai nelaimingos buities. |
Jo veidmuo yra grynai kosmogoniškas, ne soteriologiškas. Mes
galėtume—iki tam tikro laipsnio—palyginti jį su vaidmenim Mitros Buliaus,
kurio kūnas, kraujas ir kiti syvai, aukai įvykus, persikeitė į visokius kulti-
vuotus gamtos daiktus, kas gana parodo agrarinę šio paskutiniojo mito
kilmę. Vėliau, Mitros išpažintojai galėjo tikėti, kad naujas Buliaus aukoji-
mas duosiąs ženklą, amžių pabaigoje, turinčiam įvykti atgimimui; bet šis
eschatologinis vaidmuo yra išdava analogijos dėsnio „td šcyata 64 ta
Tp6ta“, gerasis Bulius delto netampa „dievu gelbėtoju“. Spėjama, kad
šisai Buliaus mitas nustelbęs Pirminio Zmogaus aukos mitą (Gūntert),
kurį, esą, turėję priešistoriniai arijai taip kaip ir germanai (su Ymir'u), indai
su jų Puruša, kiniečiai ir japonai; šis mitas esąs buvęs net Babilone, pasak
Damasciaus teksto, kuris rodo Belį, kirsdinantį savo galvą, kad sukurtų
žmones iš jo kraujuje išmirkintos žemės!). (Tačiau St. Langdon įrodė, kad
tai Tiamatos vyro Gingu kraujas, kurį panaudojo dievas Ea?). Bet, visais
šiais atvejais, tasai paaukotasis Žmogus ar tasai Dievas priklauso žmonių
pradžios aiškinimui, ne išganymo mokslui. Orfizmo Zagreus atitektų tai
pačiai kategorijai: jo likučiai, Titanų suryti, yra patiekę kilniausią žmogiškos |
prigimties dalelę, o jo širdis yra sukūrusi naująjį Dionizą, su kuriuo „or-
tiškasis gyvenimas“ turi sutapatybinti tikinčiuosius, apvalydamas juos nuo
kitoniškų, demoniškų elementų. Tai vis kosmogonijos arba antropogonijos
dalykai.
/ Ten, kur jo vaidmenį galima tyrinėti pasigaunant patikimų tekstų,
Antropos nė kiek nedaugiau tesikiša į išganymo dalykus. Re tzenstein'as
tikėjosi galįs jį padaryti Išganytojų, pasigaudamas vieno manicheiškos gie-
smės fragmento, atrastojo Turfane (Turkestane), kur „Išganytojas“, „tikra-
sis Zoroastras“ ragina savo dvasią ar savo kūną nusikratyti girtumo
miegą. Reitzenstein'as šiame „tikrajame Zoroastre“ įžiūri hipostazę Antro-
po, ateinančio išvaduoti atskiras sielas, jo paties substancijos daleles,
sustingusias materijoje; ir jis nori tą sąvoką priskirti kaž kokiai senai ira-
niškai išganymo misterijai, nutylėtai Avestoje ir visuose iraniškuose tekstuo-
se3). Jisai remiasi tuo, kad mandejiečiai panašų vaidmenį skirdavo jųjų
išganytojui „Manda d' Haije“ (gyvenimo gnozei), maž daug ident fikuota-
jam su Pirminiu Žmogumi; jis mielai perkeltių šį mitą visur, kur tik kalba-
ma apie Antropą arba apie „Žmogaus Sunų“. Bet šios vyliojančios teorijos
pagrindas yra trapus. Reitzeistein'ui prikišama, kad mandaizmas, kaip ir
jiEusebius, Ohronicon I (pagal Berosių, Aleksandro Polihistoro ištraukoje).
2) St. Langdon, The babylonian Epic of creation, 1925.
3, Reitzenstein, Das iranische Erlosungsmysterium, 1921.
E, B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 87
manicheizmas, daug daugiau yra skolingas Babilonui, Graikijai, judaizmui ir pa-
čiai krikščionybei, negu Iranui ?); ir kad, jei iraniečiai būtų turėję tą mitą ir tą
misteriją, jie nebūtų leidę jiems taip visiškai išnykti jų pačių religijose.
Manicheizmas, taip rodosi, su Iranu yra surištas tik tiek, kad yra šį tą
pasiskolinęs iš persiškos-babiloniškos heterodoksinės Zervanitų atskalos,
kuri, be abejo, turėjo šiokių tokių analogijų su mitraizmu, bet apie kurią
vičvisai nežinoma, ar jai rūpėjo Antropos. Burkitt'as, paskutinis maniche-
izmo istorikas, mato jame krikšionišką ereziją, kilusią daugiausiai iš Barde-
"sano ir Marciono 2). Todel, iki nebus labiau ištirta, mes tegalime žiūrėti
kaip į mokslininko mitą į aną teigimą Antropo - Išganytojo iraniškos kil-
mės, ir palikti panteizuojančiai Gnozei (kuri yra gretimai einąs reiškinys
su pagoniškomis mistinėmis religijomis, bet, rodosi, šiųjų nėra paveikusi)
visus mandeiškus ir manicheiškus Išganytojus, kuriuos nesuvaldomi sinkre-
tistai, Mani'o pasekėjai, galėjo pakrikštyti Zoroastru taip pat lengvai, kaip
Apo jį kitu jųjų Mokytojo tariamųjų pranokėjų vardu: Buda, Jėzus,
omas
Ar bekalbėsime apie kitus eschatologinius Gelbėtojus, kurių veikimas
buvo pranašaujamas amžių galui? Tokie pasireiškia mazdeizme su Saošy-
ant'u, budizme su Maitreya; bet graikų-romėnų. pagonizme tokių neužtin-
kama, nebent toks būtų vienas uždavinių mįslingojo „Kūdikio“, naujojo
dievo, kuris—jau Eschiliui—būtų turėjęs galios nuversti nuo sosto Zeusą
ir sukurti naują pasaulio amžių. Jojo pėdsakai pernelyg mažai težinomi,
abejotini, ir, jei Sibilė naujame išleidime ištiesų yra apie jį kalbėjusi, tai
rasi del to, kad ji savo pranašystes buvo praturtinusi keletu Izraelio
pranašysčių atgarsių.
Taip, tatai, dievų-apreiškėjų tarpe, kosmugoninių ir pačių eschatolo-
ginių dievų tarpe mes neradome to, ko ieškojome: kokio nors Atpirkėjo.
Nes pagonizme niekur niekas nesako, kad paskučiausių laikų dievas—jei
toks yra buvęs—turėtų išgelbėti sielas (ypač prieš tai buvusių laikų sielas);
toks dievas daugių daugiausiai turėtų išorėj pakeisti, reformuoti žmonių
visuomenę.
: Ž i į
+
Dabar mums seka pereiti prie tragiškųjų (daugiau ar mažiau dieviškų)
asmenybių, kurių mirimą ar kanžias minėjo kai kurios misterijos. Ar tos
asmenybės yra išgelbėjusios savųjų tikinčiųjų sielas kaip Kristus, arba bent
kaip Višnu savo avatarais?
Pakartokime, jog kai kurie didieji Misteriių dievai, kaip Serapis, Saba-
zijus, Mitra, jau yra pašalinti; apie Kabirus perdaug maža težinoma, kad
vertėtų apie juos kalbėi. Bet eliminavimas turi eiti dar toliau. Mes drį-
stame atmesti ir Korę; jos asmeninis vaidmuo atrodo buvęs labai išblukęs
dargi Eleuzėje, kur jos nuotykių minėjimas buvo, gal būt, tik paprasta
prcga įs:gyvėnti į jos Motinos jausmus. Dionizas, tasai, kaip kretiškis
Zeusas ir Adonis, ir aaug kitų, neišskiriant Heraklio, buvo miręs prieš
pilnąją savo apoteozę. Rodyta jo kapas Delfuose; bet niekas negalėtų
MScheftelowitz Geldner,
!, Burkitt, The religion of the Manichees, 1925.
88 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai
įrodyti, kad klasikiniame, helenistiniame ir romėniškame laikotarpy, jo mir-
ties faktas būtų bet kuo padėjęs bakchantų išganymui; nedaugiau gelbėdavo
ir jo paskesnių sibstitutų — Orfejaus bei Pentejaus — mirtis. Taigi galime
pašalinti ir Dionizą, išskyrus vien orfizmo atvejį; bet čia naujasai Dionizas,
kuris suimdavo savęsp apvalytąsias sielas, nebuvo kenčiąs dievas. Seno-
vės Egiptas magiškomis apeigomis savo mirusiuosius sutapatybindavo su
Oziriu, suradusiu nedingstaniį gyvenimą Aname Pasaulyje; štai kas, iki
šiol, daugiausiai prisiartina atpirkėjo religijai; vis delto Oziris nebuvo
išgelbėjęs žmonių ypač savo mirtimi. Tą laikotarpį ir tose šalyse, kurios
mums čia rūpi, jei. šitoji mirtis ir buvo minima Izidės misterijose (ji turėjo
būti minima, nes ji buvo minima ir viešojoj religijoj, bet Apulejus tyli
šiuo dalyku), ji buvo vėl ne kas kita, kaip proga jungtis su Izidės pergy-
venimais, kaip kitur Korės pagrobimas—su Demetrės pergyvenimais.
Kas gi belieka? Belieka tik Atis, Frigijos piemuo, apverktina Agdi-
"stės arba Kibelės meilės auka. Tat prie jo sustojus, reikia išbandyti tikrumą
einamosios teorijos, pagal kurią miręs ir vėl kėliąsis dievas, esą, buvo
tapęs veikiamuoju pradu išganymo žmonėms, mistiniu, apeigomis vatzduo-
jamu mirimu ir prisikėlimu dalyvavusiems pirma kančiose, paskui dangiš-
koje jųjų dievo garbėje. :
*
* E
Bet iš pradžių reikėtų išblaškyti dviprasmybę, įveltąją „prisikėlimo“
žodin. Kuris visų tų dievų buvo su kūnu prikeltas iš numirusių? Vienų
vienas Oziris, ir tai ne šiame, tik kitame pasaulyje, jo mumijai liekant
karste. Korė niekada nebuvo mirusi. Kretiškis Zeusas, Adonis, Heraklis
buvo mirę ne juokais, ir tik jų siela buvo išaukštinta prakilesniame pasau-
lyje. Kai del ano Dionizo, kurį garbino orfikai, matome, jog jisai, kaip ir
žmonės, nors aukštesniu laipsniu, buvo tik išvestinis senojo, mirusiojo
substancijos vaisius. Apie patį Atį nė vienas pagonų autorius, įsidėmėkim
tai gerai, nekalba griežtai jį prisikėlus. Kalbėti apie jo prisikėlimą buvo
palikta šių dienų mokslininkams ir, prieš juos, kai kuriems krikščionių
rašytojams (Justinas, Firmikas Maternas), kurie, dalykan arčiau neįsižiūrė-
dami ir frigiško dievo apoteozėje įžiūrėdami klastingą velnišką pamėgždio-
jimą jųjų Mokytojo prisikėlimo, savo ginčuose išpūtė panašumą. Plutar-
kas!) kalba apie bakchanalijas, kurias keldavo frigiečiai, švęsdami jųjų
dievo „Apsnūdimus“ žiemos metu ir jo „Atbudimus“ vasarą; argi tai čia
"yra mirtis ir prisikėlimas tikrąja prasme? Paprastai prileidžiama, kad vie-
šosiose Kibelės šventėse Romoje Hilarijų diena, įvardintoji Filokalo
Kalendoriuje (IV šimtm. po Kr.), buvusi pa a Ačio prisikėlimui; tai tik
plika hipotezė, nes tekstas toje vietoje nė žodeliu neprasitaria apie Atį.
Senosios, autentiškai žinomos apie Atį, pasakos kilmė turėjo būti daugė-
riopa ir nevienoda: jo suglaudimas su Kibelė yra tik favorito sujungimas,
jo kūno sužalojimas yra etiologinis išaiškinimas gallų praktikos, jojo po-
būdį kaip vegetacijos dievo, kuris apsnūsta žiemą ir atsigauna pavasarį
(žiūr. Plutarką), patvirtina toji aplinkybė, kad jo ženklu parinkta conitfera,
jo mirtis yra dubletas pirmyksčio mito, gal būt, paskolinto iš Adonio
)1Plutarkas, Izidė ir Oziris, 69.
E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 89
istorijos, o jo prisikėlimo neskelbia nė vienas iki šiol sužinotas tekstas; jo
kūnas nebuvo išėjęs iš Pesinonto kapo, tik kad jis tenai, Zeuso malone,
išliko nepūnąs ir galėjo judinti mažąjį pirštą; jo dangiškoji apoteozė yra
ta pati, kuri teko daugeliui kįtų herojų bei dievų mylimukų. Tiktai besi-
baigiančio sinkretizmo laikotarpį Atis padidėjo, bemaža ko nesusilyginda-
mas su Saule. .
O vis delto kaip tik Atį daugiausiai vertina šių dienų sinkretistai
“savo protavimuose apie dievus-gelbėtojus, ir tai del Firmiko Materno nu-
pasakojimo !) slaptos apeigos, kuri dabar taikoma Ačiui su šiuo išgarsė-
jusiu tekstu:
Oappsite dotai 100 Ūeod gecwaušvo—,
"Eatai 787 Ayulv Ex TOV0Y GoTNPIA.
Guoskitės, pašvęstieji, dievą išgelbėjus,
Ir mums bus iš vargų išgelbėjimas. |
Tekstas dvigubai įdomus, viena, del to, kad žodis swrnpix čia reiškia
išganymą labiausiai anapus kapo, toliau, del to, kad tikinčiųjų išganymas
atrodo pareinąs nuo dievo išgelbėjimo. Nelaimė, tekstas yra vėlybas
(IV šimtmetis), ir apeiga gali būti taip pat vėlyba, — juk tai norėtojo su
krikščionybe lenktyniavimo gadynė. Be to, anas dievas visai negali būtį
Atis. Firmikas Maternas sako mystui: „tu jacentia lapidis membra
componis“ ?) (tu sudėlioji „r akmens narius); taigi, derinta kokios
tai dieviškos statulos dalys. t Atis niekad nėra buvęs sudraskytas.
Labai apytikriai (Loisy ir ge deliai to sutinka) kad čia kalbama apie
Ozirio graikiškas misterijas, kurias yra minėjęs Apulejus ir apie kurias iš
kitur taip kaip ir nieko nežinome.
„. „Priegtam iš teksto negalima būtinai išvesti dievo išsigelbėjimą buvus
Ensas išganymo priežastimi. Oalimas daiktas, kad šiajam anasai
buvo tik laidas ar tipas. 3
„+ Mūsų supratimu, jei tą misteriją palyginti su kitomis, šitoksai yra
tikriausis problemos išsprendimas: visų tų mitinių asmenybių apoteozė,
įvykusioji tam tikrų išmėginimų išdavoje, Misterijose buvo garbinama ne
kaip versmė, bet kaip paveiedas ir laidas „atnaujinimo“, per iniciaciją įvyk- |
stančio tikinčiuose, kurie—kaip anos mitų asmenybės—tapdavo favoritais
kurios nors didžios dievybės, o jau šios malonė patikrindavo jiems amži-
laimę.
Kaip toli siekė apeiginis pamėgždžiojimas to, kas įvykdavo pačiuose
iniciuotuose? Ar praktikuodavo jie apeigas, ženklinančias jų pačių mirimą
ir prisikėlimą—panašiu būdu, kaip šventasis Paulius aiškina krikščionių
krikštą? Bet juk kūniško prisikėlimo sąvoka iškrypusiam anų laikų spiri-
tualizmui nebuvo maloni (—išskyrus mitraizmą, ir tai dar!—), o antra ver-
tus, tie dievai-pavyzdžiai kaip tik nebuvo kūną prisikėlę. Kai del simboli-
nio mirimo, jį norėta įkišti visur, net į Mitros misterijas (Pettazzoni); tai—
jų mokslinių pažiūrų reikalas. Kai Ąpulejaus veikale Izidės mystas sako:
„Accessi ad continium mortis“ (pasiekiau mirties rivas), kontekstas
Firm. Maternus, De errore profanarum religionum, 22.
*) I d.,—ibidem, 18.
90 E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai
rodo aiškiai tik vieną dalyką: kad jisai — mystas — tikėjo atliekąs kelionę
aplink pasaulį ir kad jis, pereidamas į „Antipodus“, susipažinęs su praga-
ru. Firmikas Maternas apibūdina !) vardu „moriturus“ tą, kurs tuoj turi
pasišvęsti Ačiu. Nesąmonė yra įžvelgti čia simbolinę mirtį, įvykstančią
iniciacijos metu, nes juk krikščionių polemistas kalba aiškiai apie amžinąją
mirtį, grėsiančią sielai, pasiryžusiai ieškoti gyvybės pas demoną; ir pats
Loisy yra visai linkęs tai pripažinti. Kas tose teorijose yra tikra, galima
suglausti į štai ką: iniciuotasis buvo išgelbimas, nes iš žemesnės ir nepa-
tvarios būklės patekdavo į kilnesnę būklę su būsimo gyvenimo pažadais. |
Tas daly-as, pavyzdžiui, simbolingai išreiškiamas Sabaziaus misterijose, kur
kandidatas, pirma parkritęs ant ž.mės, apdrėbtas nešvarumais ir iš rėčio
apibertas grūdų atmatomis, sušukdavo atsikeldamas: žyvjov x9x0v, e0pov
daetvov,— pasprukau nuo bloga, radau geriau (Demost, De cor.). "ai
reiškia, kad jisai kilo į grynumą ir tikrumą; ten nėra aiškiai paminėta mir-
ties nei prisikėlimo.
Štai visa, ką mes galime surasti. Tai nebuvo moralinis atpirkimas,
kurs žmogų išgelbi iš nuodėmės viešpatijos. Ir, apskritai, nebuvo tai joks
atpirkimas, nes kenčiantieji ir tragiškieji dievai nebuvo „dievai-gelbėtojai“;
jųjų nenorėtoji kančia buvo visai kitas dalykas nekaip išdavi išganymo
priežastis...
* *
*
Teisingai galima nustebti, bet dalykas yra kaip tik tas. Dievų kančia
niekada nėra nurodoma kaip dieviškoji auka, iš kurios būtų tikintiesiems
naudos,—nebent perdaug papildoma tekstai bei sudaroma dviprasmybių.
Tačiau dievų įvykdomo atpirkimo idejos senovėje vis delto būta,
Šventyklose, kuriose buvo atliekami vergų paleidimai— Delfuose ar kitur,—
dievas, manyta, sumokėdavo išpirkimo kainą, tai yra tąjį peculiu m, kurį
paleistinasai vergas pirma buvo sudėjęs į kunigų rankas. Šen bei ten pa-
onų religijose, net ir atskirai nuo kosmogoninės dramos, buvo randama
deja dievų nužudimo arba dieviškos imolacijos, turėjusios laimingų žmo-
nijai padarinių; taip, antai, Eddoje sutinkame mintį, kad Odinas kybodamas
patiria rūnų paslaptis. Tačiau, neapleisdami graikų iomėuų dirvos, žinome,
jog žmogiškos aukos, kurios dar nevisiškai buvo išnykusios, dažnai turėjo
apotropeinės, nukreipiamos reikšmės su substitucijos (įkeitimo) mintimi,
visai kaip anos aukos, kurias darydavo germanai ir keltai maro metu ir
prieš kovas bei prieš keliones jūrėmis. Romoje (pasak Piganiol'io *) gladia-
torių žudynės pačioje pradžioje turėjo tarnauti didžiųjų mirusiųjų gerovei
arba nukreipti nelaimes nuo valstybės. Aelius Aristidis, pilnojo sinkretizmo
dienomis, vaizduojasi Asklepių, kaip šisai jam du sykiu prailgina gyvenimą,
jo vietoje numarindames dvejetą jo ūkvedžio vaikų, ką Aristidis Jaiko esant
savaime suprantamu dalyku. Kai kas gal pagalvotų dar apie 1eisiojo ken-
tėjimus, didingai išgarbintus Platonio „Respublikoje“. Žodžiu, būtą įpročių
ir religinių įsitikinimų, kurie būtų lengvai galėję išsiplėtoti ir, sudvasinti,
iškilti į atpirkimo doktriną tose misterijose, kur buvo garbinami kentėję
antropomortiškieji dievai. ži
MFirm, Maternus, ibid., 18, 1.
2) Piganiol, Les Jeux Romains,
E. B. Allo: Graikų-romėnų dievai gelbėtojai 01
Tačiau jųjų nenorėtoji kančia, kiek mes žinome, mitiniuose ir apeigi-
niuose padavimuose niekada nėra įgavusi aukos reikšmės. Aš atvirai einu
prieš tų nuomonę, kurie visur įžiūri aukas, dargi tada, kai Horus praranda
vieną akį kovoje su Seth'u. Zagreaus drama, jei ji buvo vaidinama, aukos
pobūdžio neturėjo daugiau, negu Korės pagrobimas. Be abejo, būta aukų
įterptų misterijosna, kaip jų būta visuose tos gadynės kultuose; bet tai
nebuvo dievo auka. Taurobolijų bulius nereiškė Ačio; net senobinėje
omofagijoje draskomojo gyvulio mirtis neturėjo nepriklausomos reikšmės;
. toji mirtis įvykdavo tik deto, kad gyvulys negalėjo kartu būti valgomas ir
likti gyvu.
Kraujingos apeigos buvo gausingos: plakimas, kastracija, odos kapo-
jimas kirvio smūgiais, Oziriui, Kibelei, M4-Bellonai pagarbinti; bet nelai-
mingi mystai, kurie užsidėdavo tas kančias, nemanė, kad jos būtų išganin-
gos to ar kito kentėjusio d evo galia. Tai buvo ekspiacinės apeigos, galio-
jančios pačios per save. Taip tatai, žmonės išgelbėjimą laimėdavo, patys
sumokėdami visą kainą, ir gana brangią; dievas, kurį jie tuo būdu kartais
pamėgždžiodavo, visai nebuvo už juos sumokėjęs,
Jei yra buvusi gausybė „išganymo religijų“ —berods, šitaip jos tapo
pakrikštytos tik mūsų laikais,—tai tikrovėj graikų-romėnų pagonizme nėra
buvę jokios „Atpirkėjo religijos“.
*
*
*
Suglauskime keliais žodžiais šį pranešimą, kuriame aš esu pamėginęs
suvest į minimumą tai, kas yra ne daugiau, kaip hipotezė.
Vadinamieji senobinio pagonizmo dievai-gelbėtojai teikdavo tik žemi-
šką išgelbėjimą, labiausiai sveikatą. Sinkretizmo gadynę masės, berods,
tikėjo laiminguoju. nemarumu, bet retai jo telaukė iš atskiro „dievo-gelbė-
tojo“ užtarimo. To paties laikotarpio Misterijos ir mistinės religijos visos
buvo sukrutusios siekti užtikrinti sielos išgelbėjimą, bet nebūtinai pakeičiant
moralinį gyvenimą. Išsigelbėjimas parėjo nuo magiškų apeigų, arba nuo
įsigytosios gnozės: šitie dalykai savo pačių jėga juos vienijo su aukštesne
dievybe. Kenčiantieji ir išaukštintieji dievai, paprastai — antraeilės asmeny-
bės, galėjo patarnauti mystams kaip pavyzdys, bet niekad, kiek žinome,
jųjų kančia nėra buvusi išzanymo priežastimi. Dabartinė teorija, palaikanti
priešingą tezę, netikusiai aiškina anas religijas, pamėgždžiodama krikščionybę.
-3-—-EBI-
Krikščionybė ir budizmas.
(Pirmasis supažindinimas su šiąja problema: kaip ji kilo, plėtojosi, ir kaip
ž Ji šiandien stovi). |||
Par. Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas.
Krikščionybės ir budizmo santykių problema europiečiams kilo nuo
to laiko, kai prasidėjo judresnis santykiavimas Europos—tųjų vadinamųjų
žmonijos Vakarų—su pietinės ir rytinės Azijos šalimis—su taisiais vadina.
mais žmonijos Rytais. Vakarai su Rytais, rods, turi santykių nuo šimtme-
čių, nuo vadinamųjų naujųjų istorijos laikų pačios pradžios. Tačiau ypač
"judrus tas santykiavimas tapo nuo praeitojo šimtmečio, kuris savo naujo-
mis susisiekimo priemonėmis suartino visos Zemės žmoniją apskritai.
Savo dvasiniu gyvenimu Vakarai ir Rytai krikščioniškosios eros lai-
kais ilgus amžius rodėsi gana skirtingi, Tuo tarpu kai Vakarai jau senai
pretendavo būti visos Zemės žmonijos vadovais, Rytai vis atrodė kaip
koks sušliuręs miegalis. Ne be pagrindo kaž kas krikščionišką Europą
pavadino žmonijos galva, o budistišką Aziją—lyg kaž kuo be galvos.
Tačiau nuo prasitojo šimtmečio ir Rytai pradėjo išsijudint, pradėjo
išbust iš amžių miego, panašaus į tąjį, kuriuo pasakose miega gražio-
sios karalaitės su visais jų rūmais. O išjudint Rytus pradėjo vėl ne kas
kitas, kaip tie patys vakariečiai savuoju agresingumu. Ir paskiausiais lai-
„kais tas Vakarų su Rytais santykiavimas aiškiai eina tąja linkme, jog jau
net nebetolimoj ateity pranašaujama būsiant negirdėtą-neregėtą pasaulio
istorijoj karą, kuris savo baisumu toli pralenks visus iki šiol buvusius
karus, kuriame jau kovos viena pasaulio dalis su kita, Vakarai su Rytais,
visa Europa su visa Azija.
Tikėkime, kad šiokia nelaimė neištiks žmonijos, kad ginklais Vakarai
su Rytais nesusikaus. Užtat dvasinė kova Vakarų su Rytais jau
smarkiai įsisiūbavus, jau verda, kunkuliuoja. Ir jei ne išimtiną, tai bent
esminį šios gigantiškos kovos turinį pažymi kaip tik mūsų čia pasiimtoji
tema „Krikščionybė ir budizmas“. Nes budizmas pasireiškia netik kaip
toliausiai paplitusi, bet taip pat ir kaip stipriausia, labiausiai uždara bei impo-
nuojanti dvasinė Rytų galybė. Ir kai pirmiau šioj dvasinėį Vakarų kovoj
su Rytais, taip sakant, puolamoji šalis buvo Vakarai, kai Europa jau nuo
šimimečių siuntė savo karius— lankytojus ir misionorius—į senuosius pie-
tinės ir rytinės Azijos kultūros centrus, šiandien tokį puolimą daro jau
Rytai Vakarams!); jau Azija siunčia Europon savo mokslus ir mokytojus,
kurie čia turi ne mažo pasisekimo. Antai, kas šiandien negirdėjo apie
Rabindranatą Tagorę (Rabindranath Thakur), tąjį net Nobelio pre-
miją apturėjusį indų poetą ir filosofą? Kokiu entuziazmu jis šiandien su-
tinkamas Vakaruose! Ir lietuvių kalba yra kai kas jo raštų išversta. O jo
raštai—tai indiškųjų teorijų mišinys, turįs alsuoti Indijos girių begalybė
kaipo priešenybė vakarietiškam — graikiškam—filosofavimui, išaugusiam
sienomis aptvertų miestų ankštumoj?). — Antra, antai, žinomas prancūzų |
) Aure, 1925. IX. 1—3 Tokio mieste įvyko Japonijos, Koreos ir Kinijos budistų kon-
gresas, kuriame nutarta stipriai platint budizmą Vakaruose, 4
3) Plg. jo „Saduna, Kelias tobulybėn“ (vok, v.rtimas, Mūnchen 1921).
Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas 03
romanų rašytojas Pierre Loti prieš pat paskutinįjį karą parašė romaną
„Les Indes sans les Anglais“, kurin suėmė visą Vedantos filosofiją. —
Turi pasekėjų ir kitokios rūšies filosofija — Samkhyja — ir Yoga, tam
tikra iš filosofijos einanti praktika; o daugiausia tai bus paguodos ieškan-
čių budizme. Tuo tarpu kai bramanais ar konfucininkais bus virtęs
dar nedidžiausias europiečių skaičius, Budos sekėjais ir mokiniais platesne
ar siauresne prasme vadina save jau tikrai nemaži būriai, pradėjus nuo £open
Liauerio iki moderniausių teosofų bei antroposofų. Budizmas šių dienų Euro-
poj mokėjo gana jaukiai įsitaisyti. Tik atsiminkime, kiek čia yra budizmo
sąjungų, laikraščių, knygas leidžiamųjų firmų, jau nekalbant apie tą nesu-
skaitomą daugybę pavienių spaudinių, tų budistiškų „evangelijų“, „kate-
kizmų“ ir tolygių. Nestinga net budizmo misionorių ir budistiškų vienuo-
lynų, nors šieji reiškiasi dar tik kuklia užuomazga; nes, mat, diduma tų
europiečių, kurie iki šiol panorėdavo tapti pilnutiniais budistiškais vienuo-
liais, bevelydavo neapsilikt Europoj, o iškeliaudavo į Ceyloną, į tąjį pieti-
nio budizmo vienuolybės Eldoradą. 3
Kodel naujųjų laikų Europa pradėjo ypač budizmui reikšti tokių sim-
patijų? Kodel šioj dvasinė Vakarų kovoj su Rytais Vakarai davėsi įlen-
kiami savo frontą?
Gilesnių šio reiškinio priešasčių pažiūrėsime paskiau; o dabar pažin-
kime, kas yra tas budizmas, kurios dvasios jis kūdikis savo kilmės ir savo
esmės atžvilgiais,
1. Budizmo kilmė kultūros istorijos šviesoj.
Iki pačių paskiausių laikų budizmo tyrinėtojai nebuvo reikiamai pilnai
įsisąmoninę tos reikšmės, kurios turi klausimas del visos budizmo sistemos
kilmės. Indija, kurią tyrinėdavo šios srities mokslininkai —indologai—buvo be-
veik vien arijų Indija. Cia atvesdavo tasai priprastas metodas, šios srities
studijas pradėt išmokstant ariškųjų indų kalbą, sanskritą, visai nesirūpinant
vietiniais, neariškaisiais elementais, arba jais visai maža rūpinantis. Tat
visai nenuostabu, kad žiūrint į visaką pro tokius ariškus akinius, ir visi
Indijoj sutinkami filosofiniai bei religiniai reiškiniai buvo laikomi ariškųjų
indų kultūros padariniais, Ir Budos religiją tikėta išaugus mums, euro-
piečiams, giminingame indų kultūros pasauly; ir nevienam šių dienų vie-
našališkam nacionalistui rodosi todel, kad šiuo atžvilgiu budizmas turi pir-
menos prieš krikščionybę, kilusią iš tokio mažo ir nereikšmingo žemės
kampelio, kaip Palestina. O tuo tarpu ir mokslininkų vargiai buvo reikia-
mai įsisąmoninama, jog anokia žiūra tik pro arizmo akinius yra buvusi dau-
giau ar mažiau vienašališka.
Sitokia indologijos metodo klaida betgi pradėta taisyt bent paskiausiu
„laiku. Pataisymų čia įneša vadinamoji kultūros istorijos mokykla, kurios
tikroji darbo ir pasisekimų sritis iki šiol yra buvusi etnologija'), tačiau
kuri nauja šviesa nušviečia ir nevieną vėlesniųjų istorijos laikų kultūros
kompleksą. Vienas šiosios mokyklų grindėjų Dr. W. Koppers S. V. D,
; 2) Plačiau apie tai rašyta straipsny „Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išda-
viniai“ „Soter“ 1924 m. 2—35 p. į
94 Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas
drauge etnologas ir indologas, pirmutinis pabandė kultūros istoriškąjį me:
todą pritaikint ir budizmo kilmei nušviesti, ir tas jo bandymas davė geriau-
sių vaisių. - Pirmąjį Koppers'o darbą šioj srity — jo paskaitą Vokietijos
Antropologų Kongresui 1921 m.—pernykščiose šio laikraščio knygose mė-
ginome ir sulietuvint !). Šioj vietoj patieksime jo tenykščių įrodinėjimų
bei išvedimų esmingąją santrauką, kurią patsai jų autorius išdėstė kita
proga ?). Ir Koppers neneigia, kad senosios Indijos didžiąsias religineš-
filosofines sistemas formaliai išplėtojo ir atbaigė įkėliavusių arijų dvasios
pajėga. Bet iš kito šono jis šį dalyką studijuodamas vis daugiau ir dau-
giau gavo įsitikinti, jog vietinės, taigi priešariškosios, Indijos dvasiniai tur-
tai yra šių sistemų pagrindus paveikę daug daugiau, nekaip kiek iki šiol
net buvo linkstama manyti. Ir budizmo pagrindai anaiptol nebuvo nepa-
liesti anokių poveikių: visos budizmo sistemos didžiosios šaknys vyriausiai
eina iš rytinės Indijos dvasinio pasaulio, iš čia gyvenusiųjų austriškų-
mairiarchatiškų tautų. Aišku, jog naujai nušviečiant budizmo kilmę, jo
paskutiniąsias - šaknis, naujai nušvinta ir pati jo esmė, kas mums: ir
svarbiausia. S
Įtikinantieji Koppers'o -įrodinėjimai eina šiąja plotme 3).
Budizmo tyrinėtojams jau nuo pirmiau krisdavo akysen dvejetas da-
lykų. Vienas, tai kad budizmas savo pagrindu daugiau panešėjo į filoso-
finę sistemą, nekaip į religiją. Ir kitas, tai kad budizmo pagrindų filosoti-
niai grobai buvo identiški su tąja senobine Indijos filosofija, kurios vardas
Samkhya. Taigi, budizmas ir Samkhyos filosofija pasirodo esą labai
artimai giminingi. Ir dabar, jei pasirodys, kad Samkhyos filosofijos svar-
biausieji elementai eina iš austriškų-matriarchatiškų, : taigi iš neariškųjų
priešakinės Indijos gyventojų, tai šioks išvedimas tinka ir budizmo
sistemai. 3 4 -
Kad Samkhyos filosofija senojoj Indijoj turi skirtingą vietą, tatai
anaiptol nebuvo visiška paslaptis ir pirmiau. Joje įsikūnija materialistiška-
ateistiška sistema, kuri, tokia būdama, stovi priešais senesnę monistišką
(vienybės) filosofiją, panteizmą. Didžiulę spragą, kiaurimę tarp šių dviejų
sistemų tikrai visi pastebėdavo. Bet visuomet daryta pastangų tą kiaurimę
užgrįst ir rasti tiesų kelią iš monistiškosios - filosofijos į Samkhyos mate-
'" rializmą. Šiąja kryptimi tyrinėjimą vis stumdavo tas vienašališkas ar:škas-
indiškas tyrinėtojų požvilgis, apie kurį anksčiau minėta.
Tačiau ir tiesa prasiskina sau kelią. Juo atskiri tyrinėtojai labiau gili-
nosi į klausimų painiavą, juo daugiau aiškėjo Samkhyos tilosof ją esant
skirtingą tiek vietos tiek kilmės atžvilgiais, Ir tuo būdu buvo puikiai
!) Budizmas pagal kultūros ratų mokslą, Naujas problemos nušvietimas, „Soter“ 1925 m.
105—119 p. 2
2 2) Paskaitoj „Etnologijos ir religijos mokslo kursuose“ Mėdling'e 1923 m.; tų kursų apra-
šymas įdėtas „Sotero“ 19/4 m. 156—160 pusl; apie Koppers'o tą paskaitą minima 159 pusl.;
ištisai tą paskaitą „Buddhisms und Cliristentum“ atspausd no „Jalrbūch von St. Gabriel“ |
2, Jahrg., Mūdling 1925, 153—173; reikia pastebėt, kad budizmo ir krikščionybės santykiai šioj
paskaitoj tik kuo trumpiausiai paliesti gale, o didžiausią jos dalį sudaro sakytoji santrauka |
apie budizmo kilmę ir esmę. S 3 20rg Ha
5 Čia nekartojame Koppers'o cituojamos literatūros, kadangi praeitų metų jo minėtame |
straipsny „Sotere“ yra jau minėta ir šioji speciali, ir nemažas dar šiaip literatūros pluoštas. |
Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budlzmas 95
dirbama paremti tai pažiūrai, kuri dabar naujosios etnologijos šviesoj gali-
ma laikyti kaip visai tvirta. | !
Kaip tiktai patys geriausieji Samkhyos filosofijos žinovai, toki kaip
Garbe, Grierson ir k. vis aiškiau įžiūrėdavo, jog josios tėvynė turinti
būt rytinėj Indijoj. Ir toliau, šioj materialistiškoj sistemoj jie visai tei-
singai matė reakciją, opoziciją tam idealizmui, tai monistiškai filosofijai,
kurios centro ir gimtinės būta vidurinėj ir vakarinėj Indijoj. Šiuose
Indijos kraštuose ariškiems-bramaniškiems indams dar buvo pavykę įbrukt
vietos gyventojams save ir savąją kultūrą. Tačiau toliau buvusieji, bramanų
. vadinami „nešventieji“ rytai ilgai, ir daugiau ar mažiau vaisingai, priešinosi
visoms jų subramanizavimo pastangoms. Rytuose nepavyko įgyvendinti
kastų, kurioms patvariai ir vaisingai priešinosi ten viešpatavusi demokratija;
nei buvo galima šių šalių gyventojus priverst piiimt arišką bramanišką
filosofiją. Ariškųjų vakarų poveikis čia iš visa buvo mažas; jie čia nebent
galėjo paveikt tiktai vietinėj kultūroj bei mintyse jau nužymėtus kelius ir
tūleriopai paakint jų plėtotę, bet jie neįstengė jų perkeist. S
Su šituo nustatymu gerai derinasi ir tai, jog Samkhyos filosofija įžiū-
rėta pirmoj eilėj kaip karių kastos—ksatrijų (ksatriyas) luomo padarinys.
Rytuose, kiek kastų dalykas čia vaidina išvisa kokį vaidmenį, tai vadauja-
mą ir toną duodamą poziciją nuo senų senovės čia turėjo ksatrijai, o ne
bramanai.
Suimant draugėn, kas iki šiol pasakyta, taigi turime: del Samkhyos
"sistemos kilmės tyrinėtojams buvo aišku, jog, viena, ji savo esme yra ryti-
nis padaras, ir antra, jog ji, nors ir nesanti grynas ksatrijų produktas, tai
vis delto rodo turinti stiprių poveikių iš ksatrijų šono. Sita visa kultūros
istorijos mokyklos atstovas Koppers dar precizuoja sakydamas, jog Sam-
khyos filosofija savo pagrindiniais bruožais reiškia austriškos-matriarchati-
škos kultūros produktą. Manoma, kad taip spręsti leidžia naujosios isto-
riškos etnologijos tyrinėjimų daviniai. i
„ Pirmutiniai matriarchatiškos kultūros atstovai šiauraryčių Indijoj yra
vadinamieji austriai, t. y. austriškai kalbantieji priešakinės ir tolimesnė-
sės Indijos pirminiai gyventojai. Neabejojama, kad pirmiau šių austrių
laikyta užėmus ir priešakinės Indijos didesniosios dalys. Nes jų kalbos
likučių nustatyta esant ir vidurinėj Indijoj prie Himalajų papėdės. Todel
ir manoma, kad jei žygiuojantiems priekyn arijams vidurinėj Indijoj dar pa-
vyko nugalėt kalbą bei kultūrą vietinių matriarchatiškų austrių, kurių gimi-
nės kaip tik tose vietose turėjo savo branduolius, tai rytuose arijų galybė
ir poveikis beigi nieko neįstengė. H. Oldenberg'as, visų pripažintas
puikiausias budizmo žinovas, kalba apie kitokį rytuose pučiantį vėją. Nei
Veda nei bramanizmas niekuomet rytams pilnai neįėjo į kūną ir kraują. Iš
ten tat, iš rytų, todel specialiai filosofišku atžvilgiu kilo opozicija ir reakcija.
Kaip tokį savo esmėj opozicinį bei reakcinį pabūklą šiuo atžvilgiu jau pa-
žinome esant Samkhyos filosofiją. — Dabar pažiūrėsime tų svarbiausiųjų
„momentų, kurie savo kilme daugiau ar mažiau tikrai pasirodo kaip mairi-
archatiškas padarinys. ž i 5
o Esmingasis dalykas Samkhyos filosofijoj tai jos dualistiškas pagrindas,
dvilypis principas Purusa ir Pakrti; Purusa tai šviesusis, skaidrusis,
vyriškas-dvasinis, o Prakrti tai tamsusis, drumstasis, moteriškas-materia-
96 * Pr. Dovydaitis; Krikščionybė ir budizmas
linis pradas. Nėra abejojimo, jog šiame dvilypiame prade atsispindi ne
kas kita, kaip toj matriarchatiškoj kultūroj taip tipiškai įsigalėjęs įvaizdas
dievų poros: Siva ir Šakti. Šivoj įsikūnija vyriškas-dvasinis, Šakty—
moteriškas-materialinis principas. Ir kaip Samkhyos filosofijoj esmingai
persveria materialinio prado svarstymas, taip ir anoj matriarchatiškoj sferoj
visiškai priešaky stovi moteriška-materialinė Sakti, atseit, dalykas didumoj
yra taip, jog Šiva esmingai dalyvauja Šakti'es savybėse. 2
2 J0£ Sivos-Šakties kultas esmėj eina iš kitokių šaknų „negu ariškų
šitai yra aj ar mažiau ištarę arba spėję įvairūs tyrinėtojai, kaip, antai,
Oppert, rierson, Heine-Geldern, Winternitz, ir P. W.-
Schmidt. Pažymėtina, kad jie visi yra etnologai arba savo specia
kaip Schmidt'as ir Heine-Geldern'as, arba jei pirmoj eilėj ir buvo
dirbę indologijoj, tai betgi nepabūgdavo dirstelt ir toliau, negu kiek siekė
jų siauros specialybės ribos, kaip Oppert'as, Grierson'as ir Win-
ternitz'as. . 3
Bet kaip įrodyti, kad tas Sivos-Šaktiės dvilypis principas iš tikro
yra matriarchatiškos kilmės? Šiam klausimui atsakyti tenka atsižvelgt į
religijos ir mitų tyrimo davinius, kokių iki šiol gauta kultūros-istoriškos
etnologijos dirvoj.
Pirmiausia tenka priminti, jog visi ženklai rodo, kad seniausiojo ma-
triarchato kultūros mitologiniai įvaizdai yra susimezgę su Mėnuliu.
Aiškiai susirišęs su visuomenės bei ūkio santykiais, koki reiškiasi matriar-
chatiškoj kultūroj, mėnulis čia užima. tą vietą, kurioj pirminiais laikais stovi
aukščiausia geroji Esybė; matriarchate mėnulis dabar imamas kaip mote-
riška pirminė jėga, kaip moteriška pirminė Esybė, kaip Pirmamotė. Ši
pirmamotė turi dvejetą sūnų: šviesųjį ir tamsųjį mėnulius. Ypač susisie-
kus su totemistiška kultūra joj aukščiausiąja dievybe laikoma Saulė—su švie-
siuoju mėnuliu paprastai daugiau ar mažiau susilydina Saulėdievio bruožai.
Priegtam, kaip rodosi, šviesusis mėnulis priima taip pat vyriškojo-dvasinio.
nekintamojo-nemirštamojo prado pobūdį; tuo tarpu tamsiojo mėnulio bruo-
žai sutampa su mėnulio bruožais apskritai, kuris paskui savo visuma toliau
rodo moteriško-materialinio, nykstamo-mirštamo prado pirmavaizdį. Indijos
kultūros istoriškų santykių visuma rodo, kad priešariškoj Indijoj jau labai
ankstybais laikais dažnai susisiekta - totemistiškosios ir matriarchatiškosios
srovių. Rodosi tat, jog ir specialiai Šivos-Šakties kulte, nors jis esmėj yra
matriarchato produktas, taip pat galima aiškiai įmatyt totemistiško poveikio.
Tačiau šis klausimas tetur antrinės reikšmės. Čia svarbu tik tai, kad Šivos-
Šakties kulias šiaip ar taip savo esme yra matriarchatiškos kilmės ir kad
jo mitologiniu-religiniu pradedamuoju punktu reikia laikyt mėnulį su jo
pavidalų (iazių) kitimais. i S
Matriarchatiškos mėnulio mitologijos esti ir šalia Indijos. Tipiškai ir
aiškiai ji išreikšta, antai, ypač kai kuriose Melanezijos šalyse. Šių visų |
šalių gyventojai giminingi tarp savęs ir kalbos atžvilgiu. Ir vadinamieji
austroneziai ir austroaziatai visi yra tos pačios austrių grupės; jų giminin-
gumą jau prieš dvejetą dešimtų metų nepriekaištingai įrodė W. Schmidtas. -
Ir netenka labai stebėtis, jei gretimai su kalbos giminybe eina ir mitologi- -
*
niai-religiniai bendrumai.
+
r
,
Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas 07
Dar kai kas pa Ei, kad Samkhyos filosofijoj esti daugelis
dvasių ir tik viena Prakrti, tuo tarpu kai matriarchato žemėj prieš vieną
Saktį stovi tik vienas Šiva. — Tačiau šią sunkenybę pašalina tas nurody-
mas, kurį patiekė Dalhmann'as ir kuriam taip pat pritaria ir Olden-
berg'as, jog, Samkhyos filosofijai plėtojantis, pirmiau dvasių daugeto yra
ėjusi dvasios principo vienybė. Dahlmann'as šiokį rezultatą gavo tirdamas
tik sistemos istoriją. Kad Samkhyos sistema galėjusi kilt iš matriarchati-
„škos kultūros, apie tai jis tikrai iš visa nebuvo galvojęs. Tatai jo šiokiame
rezultate galima teisėtai matyt juo objektivėsnį ir nepriekaištingesnį patvir-
tinimą pažiūros, kuri Samkhyos sistemos grobus išveda iš matriarchatiško
Šivos-Sakties dvilypio principo. Kaip .Samkhya iš dvasios principo vieny-
"bės veikiai išvesdino dvasių daugetą, tatai dar maža išaiškinta. Gal būt,
čia suvaidino vaidmenį sąmoninga opozicija prieš bramaniškojo idealizmo
kraštutinį monizmą.
Taigi, manoma esant pakankamai motivų manyti, kad Samkhyos pa-
skutinieji pagrindai yra ne ariški-indiški, bet matriarchatiški-austriški. O jei
taip, tai ir budizmas kilęs iš to pat kultūros sluoksnio. Nes, kaip aukščiau
sakyta, tarpe specialistų nėra nuomonės skirtumo del to, kad, viena, budi-
zmo pagrindiniai bruožai, apskritai ėmus, susiderina su Samkhyos sistemos
bruožais, ir, antra, kad ir budizmo gimtinė yra „nešventuose“ rytuose,
Šiuoju antruoju atžvilgiu mes juk gerai žinome ne tiktai Budos gimimo
vietą (Kapilavastu, dvi mylios į šiaurę nuo apskrities miesto Bhagvanpur'o,
esančio ant to paties meridiono kaip ir Benares!), bet taip pat ir sritį, ku-
rioj jis per savo ketvertą dešimtų su viršum metų mokė ir rinko pasekė-
Ar asi Kosi-Kosala, šių dienų Bihar ir Oudh su kaimyniais Nepalo
kraštais). $
Kad budizmas nėra tipingas ariškas padarinys gali rodyti dar tai, kad
jis ariškoj-bramaniškoį Inidijoj giliai neįsigyveno: jis čia neišsilaikė nė vieno
tūkstančio metų. Tatai jau nurodinėjo toki žinovai kaip Kern, Dahlmann,
Barth. Tikrai, savo branduoliu ir esme budizmas nėra autentiškas ariškas
augalas. O prie fakto, kad jo pagrindai eina iš austriško-matriarchatiško
tautų sluoksnio, tenka pastatyti kitas, kad patvariai savo šaknis jam įleisti
pavyko tiktai daugiau ar mažiau matriarchatiškai organizuotuose tibetėnuo-
se, kiniečiuose ir japonuose.
2. Budizmo esmė. Jo pasisekimai Rytuose ir Vakaruose.
Kaip minėta, nėra jokio klausimo, kad, naujai nušviestus budizmo
šaknis, iš naujo šono nušvinta ir pati jo esmė. Jo visa sistema išdėstyti
čia ne vieta. Paminėsime tik kas būtina mūsų čia pasistatytai temai !).
Ž Budos mokslas savo esme yra neigimas, ir, būtent, neigimas visa
to, ką jis rado savo gadynės tilosofinėje-religinėje spekulacijoje. Kaip
„mums sako geriausi budistiškosios Indijos žinovai — toki, kaip Rhys
Davids, Dahlmann, Oldenberg—tą gadynę visa Indijos šalis tie-
„siog virė ir kunkuliavo viena kitai priešingomis idejomis ir sistemomis.
Pasak vienos versijos, Buda radęs per 60, pasak kitos per 300 įvairių
ui
!) Taip pat paskui Koppers'o minėtąią paskaitą-straipsnį. |
08. Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas
mokyklų. Nors šiuose skaitmenyse tikrai yra ir perdėjimo, tai betgi, iš kito
šono, reikia tik atsimint pirmesniąją filosofinę-religinę Indijos plėtotę, ir tas
viešpataujančių teorijų bei nuomonių didžiausias įvairumas bus supranta-
mas. Tai, ką filosofiniu-religiniu atžvilgiais Indija buvo jau išmėginusi iki
Budai pasirodant, Rhys Davids išreiškia obalsiu: animizmas, politeizmas,
monizmas(panteizmas), dualizmas (materializmas). Ši eilė dar galima būtų
pratęsti apačioj iki už animizmo. L. v. Schroeder'io!) puikūs tyrinėjimai
nebepalieka abejojimo, kad pačiais ankstybaisiais laikais taip pat ir Indijos
arijų turėta aiškaus tikėjimo į vieną Dievą. Bet kur jo paskui iškrypta per
beveik dviejų tūkstančių metų filosofinės-religinės spekulacijos plėtojimąsi!
Nuomonių bei sistemų begalė arba visai buvo nustelbusios pirminį Die-
vytės paveikslą arba jį nustūmė į šalį ir pažemino pastatydamos ant vieno
laipsnio su daugeliu kitų dievų. L
“Taigi, visam tam, ką mokė ir tvirtino ta daugybė mokyklų, Buda pa-
darė galą; jis po visa tuo tartum pabraukė storą brūkšnį ir paskelbė
agnosticizmą.. Apie visa tai mes. nežinome nieko ir tikras vyras tėra
tas, kurs ir prisipažįsta nieko nežinąs: mes nieko nežinome apie Dievą,
nieko apie sielą, nieko apie nemarumą ir kitą gyvenimą. Tuo būdu Budos
mokslas įsikūnijo ateizmu, materializmu ir pesimizmu, Berods, Buda nie- |
kuomet tiesioginai netvirtino, kad nėsą Dievo ir kito gyvenimo; bet jis
visuomet pakartodavo, kad mes apie tai nieko nežinome ir kad yra nenau-
dinga apie tsi klausinėti ir galvoti, nes šioks pažinimas negali niekam su-
teikt išpirkimo, išvadavimo. Kad Buda savo asmeniu buvo ateistas, tatai
visam išrodo gana įtikima. Jei jis ateizmo nepaskelbė viešai, tai, kai
urių autorių spėjimu, gal būt gudriai politikuodamas, idant išvengtų ne-
reikalingų ir nemalonių sunkenybių. 5 S
Tatai Buda visus šiuos klausimus ir paliko teoriškai neišsprendęs,.
paliko juos ore kyboti. Nebesirūpino jis jais ir praktikoj. Cia ypač aiškiai
pasireiškia jo reakcija prieš materialistišką Samkhyos filosofiją, su kuria
budizmo sistema šiaip rodosi esanti labai gimininga. Nes kaip tik Samkhyos
filosofijos atstovai vis buvo gyręsi, kad jie savąja grynai empiriška-materi-
alistiška sistema galį išspręsti visus gyvenimo kiausimus ir visas jo mįsles.
Taigi ir čia pasitikrina priežodis, kad kraštutinumai susisiekia.
Buda buvo ne pirmutinis, atstovavęs Indijoj pesimistiškam buvimo ir
gyvenimo supratimui; jis jį rado čia kaip senai esamą dvasios nuotaiką,
siekiančią atgal iki monizmo filosofijos, iki Upanišadų laikų. - Upanišadų
dainiai jaučiasi suspausti ir suvaržyti išorės pasaulio, tariamojo pasaulio
Išgelbėjimo, išvadavimo pamatas yra tai pažinti, kad išorės pasaulis
tai tik niekas, tai net tik didelė apgaulė, ir kad priešais jį tai tik
Braman'as reiškia vienintelę realybę. Ir mkhyos filosofija išvadavimą
žada taip pat tik kaip tokį, kuris tegalįs būt atsiektas tik per pažinimą. Ir
jį atsiekiąs tasai, kuris pilnai įstebi pagrindinį skirtą tarp abiejų sistemos
pagrindinių principų Purusa ir Prakrti, dvasios ir medžiagos principo.
O kadangi Buda visoms tokioms ir panašioms filosofinėms konstrukcijoms
padarė galą ir pareiškė, kad nė viena jų negali žmogui bent kiek pagelbėti,
tai jam prireikė ir kitoniško išpirkimo mokslo. Sielos substancijos dvasinio
principo Buda nežino. Tatai jam nieko kita nebelieka, kaip tik išorės
i) Arische Relig'cn I, Teipzig 1914,
Pr. Dovydaitis; Krikščionybė ir budizmas -99
pasaulis, kaip tik tariamybės pasaulis. -Tajį tariamąjį buvimą ir (tariamąjį)
gyvenimą, kurį mes žmonės gyvename, ir kuris, toks būdamas, yra visų ne-
laimių ir kentėjimų versmė, reikią sustabdyt „sąmoningu sistemišku darbu
sų pačiu savimi, Kuris tai atsiekia, įžengia į Nirvaną, t. y. užgęsta, iš-
nyksta. Ir čia Buda palieka sau ištikimas. Nes, neidamas nei su tais
filosofais, kurie pripažįsta buitį, nei su tais, kurie palaiko nebuitį, jis ir
Nirvaną apibrėžia kaip kokią kyburiavimo būklę tarp buvimo ir nebuvimo.
Ji nesivaizduojama kaip buvimas (buvimo būklė), bet taip pat ir ne kaip
nebuvimas; Nirvaną pasiekęs yra panašus į smėlio giūdelį, kuris išnyksta
tyruose vėjo išnešiojamas. . S i :
* Su budistiška „dogmatika“ sutinka ir Budos dorovės mokslas. Čia
nėra kalbos apie aukštesnę, viršum žmogaus stovinčią normą teisingam
elgesiui nustatyti. Gera čia, trumpai sakant, tai, kas eina sielos raniumui
palaikyt, o bloga—kas tam priešinasi, kas išvisa žmogų bet kaip riša prie
gyvenimo. Visai naturalu, kad iš šiokios pagrindinės pažiūros budistiška
etika plėtojasi neigiamai. Neigiamai pirmiausia tuo atžvilgiu, kad esa-
momis prielaidomis negalima kalbėt apie maldą, auką ir kultą. Neigiama
taip pat tuo atžvilgiu, kad įsakoma neįsikišt į artimo- gyvenimą, teisę ir
nuosavybę. Penketas Budos įsakymų savo mokiniams taip skamba: „Nę-
žudyk jokio gyvio. Nevok. Nesvetimoteriauk. Nemeluok. Nevartok svai-
giųjų gėrimų.“ Tiems, kurie, gyvendami pasauly, nori siekt tobulybės,
Buda įsako: „Nevalgyk užgintu laiku. Nedalyvauk pasaulietiškuose pasi-
smaginimuose. Venk dabos ir kvėpalų“. O tuos, kurie. įgali suprasti; ir
Buda, panašiai kaip krikščionybės Kūrėjas. savuosius, ragina visa palikt ir
pasekt jo pavyzdžiu, eiti vienumon, tapti vienuoliu ir tuo būdu tiesiu keliu
siekti pilno išsivadavimo. - Ir be aiškinimo aišku, jog tūlas šių, iš savęs
neigiamų, nustatymų, jų ištikimai laikantis, žmonių visuomeniniam gyvenimui
turi duot daugel teigiamai gerų pasėkų. ; į
Rodos, negali būt jokio abejojimo, kad visa budizmo sistema yra tam
tikros filosotinės-religinės plėtotės galinis produktas. Jei vėlesniame
budizme dar būta plėtojimosi tolyn, tai ir čia šitai nėra koks vidujinis
sistemos augimas, bet pasirodo kaip sėnos, jau pirmiau buvusios formaci-
jos. Taip tat budizmas reiškia Indijos išminties galą, ir svarbus klausimas
dabar čia tas, ar jis yra galinis produktas plėtotės aukštyn, ar plėtotės žemyn.
is klausimas atsakomas trejaip. Aišku, jog patys budistai ir budizmo
„ simpatikai šioj sistemoj įžiūri aukštyn ėjusio plėtojimosi atbaigą. Ogi žiū-
rint europišku-krikščionišku požvilgiu, materialistišką-ateistišką budizmo
mokslą tenka laikyt žemyn ėjusio plėtojimosi paskutinę grandimi, taigi, sui-
rimo produktu. O trečioji grupė, kurion pridera tūlas šių dienų Europos
budologų, kai reikia ištart savo sprendimas, krypsta tai vienon tai kiton
pusėn; mat, jiems darosi per skaudu, kai budizmą—tąjį jų ilgamečių studijų
objektą—tenka palaikyt suirimo produktu. |
Kaip gi čia yra iš tikrųjų —ar budizmas yra suirimo produktas ar ne?
Budistai ir jų simpatikai, žinoma, tai neigia. - Tačiau juk Budos mokslas,
praktiškai imant, reiškia atbaigtą ateizmą. Kas ateizmą laiko aukščiausiu
žmonijos religinės evolucijos laipsniu, tas turi laikytis ir požvilgio, kad
ateizmas yra žmogaus prigimčiai naturaliausias dalykas, ir kad visos kitos
"religijų sistemos, ar tai teistiškos ar politeistiškos, tėra žmonijos nuklydi-
100 . Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas
mai nuo tiesaus kelio. Rods, šių dienų evolucionizmas yra geras budizmo
rietelis, nes ir jis ateizmą stato žmonių giminės plėtotės pradžion. Tačiau
"ir bendrai etnologinis ir specialiai religinis-mokslinis evolucionizmas šian-
dien stovi jau visai netoli savo gyvenimo galo. Paskutiniaisiais dešimtme-
čiais itin prisirinko daug faktų, jog ypač primtivieji žmonės turi relativai
aiškų ir gyvą vieno Dievo tikėjimą!) Budistiška ir evolucionistiška tezė,
kad ateizmas esąs žmogaus prigimties naturalioji savybė, tokių faktų akivaiz-
dų nebesilaiko.
Ir dar tenka paminėt, kad budizmas yra ir nemažas pašinas šių dienų
evolucionistiškam religijos mokslui. Nagi, pasak jo, žmonijos religinė
evolucija ėjusi tąja kryptimi, kad pradėta nuo visiško bereligiškumo
ir prieita iki monoteizmo. O čia štai budizmas yra neabejotinai ilgos inten-
sivios filosofinės-religinės evolucijos produktas, ir vis delto ne monoteisti- .
ška, bet ateistiška sistema; vadinasi, visiška priešena to, ko reikėtų laukti
einant evolucionizmo schema. Apie šitokį nesusiderinimą, rods, kukliai ir
patvariai tylima. K
Budizmas ne tik kaip religija, bet ir kaip filosofinė sistema turi sui-
rimo žymių. Iš tikrųjų, argi galima laikyt filosofijos pažanga arba net
aukščiausiu jos plėtojimosi laipsniu tai, kad Buda atmeta visas sistemas ir
paskelbia atbaigtą agnosticizmą! Šenųjų mokyklų, ypač tos monizmo filo-
sofijos, buvo elgiamasi kitaip: jos budriai grūmėsi su problemomis ir parei-
škė nepalyginamai daugiau narsos bei pasitikėjimo. Jei ir jie, kaip ir Samkhyos
filosofijos atstovai, neįstengė paskutiniuosius dalykus nušviesti aiškia švie-
sa, tai argi būta ganėtino pagiindo, kaip sakoma, su gelda išmest lauk ir
vaiką, kaip yra padaręs Buda š
Betgi mums gali atrėžti, kad jei budizmas yra suirimo produktas, tai
kodel jis anuomet turėjo tiek pasisekimo Rytuose, o šiandie ir Vakaruose?
Į tai tenka atsakyt, kad jei Budos filosofinė-religinė sistema, kaip
sistema, ir yra nevykus, tai delto visi jo praktiški nurodymai bei įsakymai dar
neturi būt niekam nederą. Iš tikrųjų, Buda daugybei davė akstino siekt
išsižadėt pasaulio, susivaldyt ir susividujint. Jo įsakymai tikrai stojo sker-
sai kelio žudymams ir svetimoterystėms, tikrai kėlė pasitenkinimą ir tiesos
meilę. Ir visuomenės gyvenimą gerai paveikė toki įsakymai, kaip gailingu-
mas visiems gyviems padarams, nesirūstinimas ir p.
Toliau, budizmo pasisekimo priežasties reikia ieškoti Budos as me-
nybėj. Joje pasireiškė milžiniškos pritraukimo jėgos jau jam gyvam
esant, o dar daugiau po mirties. Savo asmenimi jis pirmoj eilėj patraukė
savo gadynės šviesuolius, taigi tuos, kurie turėjo reikiamo laiko ir supra-
timo dėtis prie mokytojo kaip mokiniai. Didžiajai miniai, prastuolių publi-
kai Budos moksle tikrai daugiau imponavo socialinės reformos, kurių
žadėjo jo mokslo pasisekimas. Buda, rods, negalvojo šalint jau tuomet
buvusio visuomenės pasidalinimo į kastas; bet kai jis mokė, jog išsivada- -
vime dalivaut gali visai lygiai kiekvienas, ar jis bramanas ar šudra, tai tuo
faktiškai buvo skinamas kelias į pakenčiamesnius įvairių luomų santykius.
Ogi plačiausiai budizmas paplito tada, kai patsai Buda buvo padary-
tas aukštesne esybe, daugiau ar mažiau pakeltas dievu. Tatai įvyko ypač
1) Žiūr, „Soter“ 1924, 18 tt, 152, 156, 185 tt.
* Pr. Dovydaitis: Krikščionybė ir budizmas 101
šiaurvakarių Indijoj, praėjus kokiai pusei tūkstančio metų po Budos mirties,
iš kur paskui budizmas Mahayanos!) pavidalu galėjo pradėt žengt į
Tibetą, Kiniją,- Japoniją ir tt. Cia be kita ko yra gražus įrodymas, kokia
pradžioj nenaturali yra buvusi budizmo sistema: Plačioji žmonija reikalauja
Dievo arba šiaip aukštesnės Esybės. Tai juk likimo ironija, kad Buda
ničnieko nenorėdamas žinot apie Dievą ir dievus, pagaliau patsai liko pa-
keltas į dievybę ir kaip toks garbinamas!
Kuo gi budizmas taip įsiteikia šių dienų Europai? Kuo jis taip sim-
patingas išrodo moderniems europiečiams? Nagi čia, vėlteisingu Koppers'o
manymu, vaidina vaidmenį ir neigiami ir teigiami atžvilgiai. Neigiami momentai,
kuriais budizmas giminingas šių dienų Vakarams, tai jo ateizmas, materializ-
mas, sielos sąvokos suardymas ir pagaliau subjektivizmas-individualizmas.
Visiems žinoma, -kaip apie praeitojo šimtmečio pusę ir dar vėliau
mūsiškį Vakarų kultūros pasaulį praėjo materializmo-ateizmo banga. Tačiau
žmogaus sielos religiniam reikalui tuo galima buvo tik pakenkti, bet ne-
buvo galima jo visiškai išnaikinti; tuo būdu radosi reikalo turėt ir religiją.
kad nepasakius religijos erzacą, ant materialistiško-ateistiško pagrindo. O
tokia religija štai ir pasisiūlė budizmas. Jis, kaip jau matėme, savo senuoju
autentiškuoju pavidalu, neturi nei dvasios nei dievybės prado, ir jo filoso-
tija savo pagrindu tai ta pati, kaip aiškiai materialistiškos Samkhyos filo-
sofijos. Tai čia ir buvo tas vienmintiškumas naujųjų Vakarų su senaisiais
Rytais: kai modernoji Europos materialistiškoji:monistiškoji filosofija sielą
pareiškė esant tiktai „įvairių pagavų (percepcijų) ryšulį“ (Hume), tai Samk-
hyos filosofija ir budizmas jau daugiau kaip per pustrečio tūkstančio metų
buvo atstovavę savo esme panašiai aktualizmo teorijai.
Kitas modernosios dvasios būdingas bruožas tai individualizmas ir
subjektivizmas. Žmogus nenori orientuotis Dievu, šalia jo esamu principu,
bet jis statosi pats sau dievas, jis visų daiktų matas. Taigi, teocentriško
orientavimosi vieton stoja antropocentriškas, egocentriškas. Tokiai nuotaikai
geriausiai tiko pirmoj eilėj budistiška išsipirkimo, išsivadavimo teorija.
Nes pagal ją, žmogų atperka ne dieviška, arba šiaip aukštesnė, šalia jo
paliekanti esybė, bet jis pats save atsiperka. Toks atsipirkimas tai juk ir
mūsų modernam „viršžmogiui“ yra priimtinas.
Berods, būtų vienašališkumas, jei tik šiuosius neigiamus budizmo
momentus laikyti tais akstinais, kurie pritraukia moderną europietį. Patraukia
ir jo daugiau teigiamieji pažymiai, apie kuriuos jau pirmiau užsiminėme,
kaip, antai, gailingumas visiems gyviams, reikalavimas šalintis nuo pasaulio
trukšmo. Kraštutinumai susisiekia. Nes kuri gadynė buvo neramesnė,
trukšmingesnė už mūsiškę?! Todel nenuostabu, kad esti žmonių, kurie,
pasipiktinę del tos naujoviškos vergijos, kurion žmonija pakliuvo garo ir
elektros gadynę, mielu noru bėga į budizmo vienumą, kurioj žadama tyla,
ramumas ir taika. Pagaliau veikia dar ir tas, p erdėtas bei viena šališkas, naciona-
lizmas, apie kurį jau pirmiau minėjome, ir kurį dabar matėme neturint pagrindo.
, (Bus daugiau). 4
š 1) Mahayanos budizmas tai šiaurinis budizmas (Tibete, Kinijoj,
Koreoj, Japonijoj) skiriantysis nuo Hinayanos, arbapietinio budizmo (Ceylone,
"Birmoj, Siame, Kombodžoj). Mabayana=—didelis laivas visai žmonijai gelbėt; Hinuyana—maža
valtelė atskiroms sieloms gelbėt,
Vincent Henry Stanton,
Kembridžo universiteto teologijos ' profesorius emeritas, mirė 1925 m. pra-
džioj, išprofesoriavęs čia nuo 1916 iki 1023 m. Kembridže jis buvo paėmęs
Sweete's katedrą kaip regius professor.
“ Stanton'as žinomas kaip vienas iš labiausiai kvalifikuotų ir reprezen-
tativų Kembridžo anglikoniškų teologų ypač savo biblinėmis studijomis.
Didžiausias jo šioj srity darbas tai apie evangelijas kaip istorinius doku-
mentus: The. Gospels as historical documents (3 tomai, išėję
1903, 1909 ir 1920 m). Šio veikalo kiekvienas išėjęs tomas buvo simpa-
tingai visų priimami ir rodo autoriaus mokėjimą psichologiškai įsigilint į
istorijos bei filosofijos diskutuojamus klausimus. — Toliau, apie dešimtį jo
straipsnių įdėjo Hastings Dictionary of The Bible. Iš pir-
mesnio laiko paminėtini: The Jewish and the Christian Messiah
(1887) ir The place of authority in matters ofreligions
(1891) (anglikoniškos dvašios spekulativinės teologijos veikalas). |
Louis-Charles Casartelli,
gimęs 1853 m., nuo savo pirmųjų studijavimo metų Luveno universitete
įsidirbo į orientalistiką. Zinomo belgų orientalisto kun. de Harlezo vado-
vaujamas, savo daktarato. tezei buvo paėmęs mazdeizmo religijos filosofiją:
La philosophie du Mazdeisme sous les Sassanides
(Louvain 1884); F. Jamaspji šį veikalą išvertė anglškai: The Philo-
sophy of the Mazdayasnian Religion under the Sassanids
(Eombay. 1889). Jis buvo ir Harlez'o katedros papėdininku Luveno
universitete, paskui išrinktas iranių kalbos ir literatūros - profesorium
Mančesterio universitete. Jo mokslo darbai išmėtyti įvairiuose periodiniuose
leidiniuose, žurnaluose, enciklopedijose. Hastings'o Biblijos Enciklope-
dijoj randame jo straipsnį Iranian Philosophy, rinkiny „Catholic
Truth Society Lectures on the History of Religions“ eina jo Mančesterio
universitete skaityta lekcija The Religion of the Great Kings
(London 1910), Paskui buvo paskirtas Salford'o vyskupu, kuriuo ir baigė
gyvenimą 1925 m. sausio mėnėsį.
"Alessandro Bonucci,
Palermo. universiteto teisių filosofijos ordinarinis | profesorius pasimirė
1925. I. 19 viloj Ponte Felcino paliai Perugiją. Šioj vietoj jis tenka pami-
nėti todel, kad buvo įsteigęs ir leidęs laikraštį Rivista trimestrale
di studi filosofici et religiosi (Perugia, via Baldeschi 2), kuriame
ėjo daug straipsnių iš religijų istorijos ir kuriame patsai leidėjas ypač uo-
liai sekė darbus apie krikščionybės pradžių istoriją. Teisės filosofijos srity
jis dar yra autorius veikalų: Verita o Realta (1911), II fine dello
Stato (1915) ir k.
Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų “103
Robert Koldewey,
tyrinėtojas graikiško šventnamių statybos meno Žemutinėj Italijoj ir Sicili-
joj, ir savo archeologinius žygius apkarūnavęs aštuoniolikos metų beveik
nenutraukiamu pasiaukojamu darbu atkasdamas ir atgaivindamas senąjį
Babelį, po ilgos kankinančios ligos užmerkė akis 1925, II. 4 septyniasde-
šimtais savo amžiaus metais. Tai paskutinis iš tos vokiečių kasinėtojų
plejados, kurios pirmuoju buvo Schliemann'as, o priešpaskutiniuoju
Dėrpield'as. . k .
Gimęs 1855 m., studijavo pirmiausia architekturą Berline, Mūnchene,
Vienoj. Paskui įsitraukė archeologijon, drauge studijuodamas ir meno
istoriją; pagaliau tapo sėnobinės architektūros liekanų kasinėtojų ir stilių
tyrinėtojų. 1882 83 m. jis su amerikiečiais buvo Asse, 1885/86 m. dirbo
Lesbo Archeolog jos Institutui, 1887 m. žvalgė Mesopotamiją, 1888 m.
dirbo Berlino Muzejui, 1889 m. Neandrijoj (Troas), 1890, 1891 ir 1894 m.
su Lušanu Sendširly, 189203 m. su Puchstein'u Žemutinėj Italijoj bei Sici-
lijoj, ir 1899—1017 m“ Vokietijos Muzejų pavestas kėlė iš numirusių Babi-
loną, tik 1904, 19010 ir 1914 m. po kokį pusmetį išbūdamas tėvynėj. Savo
tąjį darbą dirbo iki to momento, kuomet per didįjį karą anglai užėmė
Bagdadą Jo praktikos mokyklą išėję mokiniai savarankiai dirbo ir įvairiose
"kitose vietose. 5
Visų jo darbų čia nė suminėti negalima. Stabtelsime tik prie didžiau-
siojo, kuriuo yra kėlimas senojo Babelio, „Dievo vartų“, tos senosios me-
tropolijos prie Eufrato, Hamurabio ir Nebukadnezaro miesto, kurį Aleksan-
dras Didysis norėjo padaryt savo pasaulinės valstybės centru. Savo pir-
mojo dešimtmečio kasinėjimų darbų santrauką K. išdėstė knygose Das
wiedererstehende Babylon (Die bisherigen Ergebnisse der deut-
schen Ausgrabungen. Mit 255 Abb. und Planen, Leipzig, - Hinrichs 1913,
išėjo ir daugiau leidimų), kurios sukelia tam tikrų jausmų kiekvienam isto-
„riškai ir religiškai susidomėjusiam. .
Milžiniškas, 18 kilometrų ilgio siena apvestas Babilonas jau vien savo
didumu sudaro kasinėtojui beveik nenugalimų sunkenyb'ų. Kadangi šis
miestas, be to, buvo Sanheribo dar labai pagrindingai išgriautas, paskui iki
vėlybosios senovės gyvenamas, ir naujaisiais laikais labai apiplėštas išva-
giant plytas, tai nebuvo tikimasi rasti čia daugel vertingų senovės liekanų.
Jų čia ir nerasta tiek, kiek kitose vietose trumpesniu kasinėjimų laiku.
Užtat kitaip yra Babilono architekturos ir topografijos srityse, kurios Kol-
dewey'ui pirmoj eilėj ir rūpėjo. Šiais atžvilgiais tat Koldewey'o kastuvas
bei paišelis ir parodo mums prisikeliantį Babiloną. Pro likučius milžiniškos
miesto sienos ir pro Babilo kalvą, ant ku-ios stovėjo Nebukadnezaro rū-
mai, jis savo sakytose knygose vedasi mus į buvusį akropolį bei jo rūmus,
kurių vienuose būta puikios Nebukadnezaro sosto salės, didesnės už Ber-
lino rūmų Baltąją Salę; toliau jis parodo impozantiškus, reljefais išpuoštus,
Ištaros vartus ir dievo Marduko šventąją procesijų gatvę; jis, be ketverto
kitų, įsiveda mus į Marduko šventnamį, Esagilą, „iškilusius namus“, ir
-užsiveda ant milžiniško laiptuoto bokšto Etemenanki; mes keliaujame su
juo didumoj tiesiomis, stačiais kampais susikertančiomis gatvėmis, šen bei
ten užeidami ir į namus; žengiame per Eufrato upę seniausiu pasauly
“ akmeniniu tiltu, apie kurį mini jau Herodotas ir Ktesias.
104 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų “
K. buvo įsigyvenęs ir į tokius mokslus, kurie buvo toli anapus jo
tiesioginio darbo ribų: gamtos mokslus, mediciną, filosofiją. Buvo veikiai
išmokęs dantyraštį ir ilgesnį laiką užsiimdinėjęs paleontologija, kad pama-
tytų, ar mitologinio Babelio siaubūno negalima surišt su priešistoriniais
dinozaurais. — Koldewey'ui nebuvo lemta savo gyvenimo darbą baigti. Karas
ir pokarinė būklė privertė jį tą darbą nutraukt ir neleido paskelbti darbų
rezultatų. Tačiau išsiskyrė iš gyvųjų tarpo su viltimi, kad jo bendradarbiai vis
delio kuomet išves jo pradėtąjį darbą iki galo. Dieve, duok!
Plačiau apie Koldewey'į ir jo darbą žiūr. laikraščiuose: „Philologische
Wochenschrift* 1925, 489—495. — „Gnomon“1925, 52—54, — „Mitteilungen
der Deutschen Orientgesellschaft zu Berlin“, Marz 1926, Nr. 64.
Henri Cordier, :
Instituto narys, sinologijos (=—kinologijos, kinų mokslo) mistras Prancūzi-
joj, pasimirė 1925. III. 16, įpusėjęs aštuntąją dešimtį metų amžiaus, Oimęs
O m. ir vos baigęs savo gimtajame krašte mokslus, 1869 m. išvyko į
/Kinus, kame per 11 metų gyvenimo išmoko ne tik šalies kalbą, bet pažino
jos papročius, institucijas ir istoriją. Paskui, vėl grįžęs gimtinėn, buvo
Paryžiuj rytinių kalbų profesorium ir dalyvavo politiniuose sanlykiuose
Vakarų su Rytais. Savo paskaitomis ir savo veikalais daug prisidėjo Kinų
dvasiniam pasauliui pažinti. Iš jo veikalų, turinčių pirmaeilės reikšmės To-
limųjų Rytų civilizacijų ir religijų istorijai, čia paminėsime: Bibliotheca
sinica, dictionnaire bibliographigue des ouvrages rela-
tifs a Vempirg.chinois (1878— 1895, 3t., 2 leid. 1904—1907, 4t., ir 3 leid.
1912—1915, papildymai 1922—1924)) Bibliotheca indosinica
(1912—1915); Bibliotheca japonica (1913); Histoire gėnėrale:
dela Chineet des ses relations evec les pays ėtrangers
(1920). Daugybės Cordier'o veikalų sąrašas su jo gyvenimo aprašymu išėjo
1924 m: Bibiographie des oeuvres de H. Cordier, prėcėdė
dun curriculum vitae.
Ludwig Weniger,
įžymus pedagogas ir graikų religijos istorininkas, pasimirė 1925. IV. 5, tik
penketo dienų neprilaukęs iki pilnų 85 savo amžiaus metų. Jis 1881—1908 m.
vedė Vilhelmo Ernsto gimnaziją Veimare ir ilgus metus buvo neginčijamai
pirmasis Vokietijos saksų krašto pedagogas. Tą gimnaziją vesti jis dar
kartą buvo paėmęs pasaulinio karo metu, turėdamas jau 74 metus amžiaus
(iuo 1914 m. rudens iki 1916 m. Velykų). Savo pedagogišką patyrimą
(ypač klasikinės gimnazijos atžvilgiu) jis tarp kitų raštų formulavo savose
„95-se seno gimnazijos mokytojo tezėse“ (05 Thesen eines alten
Gymasiallehrers, „Sokrates“ IV, 1916, 433-—442), kurių apie septy-
netas dešimių išverstos ir lietuviškai „Lietuvos Mokykloj“ (1918 m.).
Tezių autoriaus pasaulėžiūrai iš visa yra būdinga paskutinioji tezė: „Mo-
kymas kinta ir pažinimas kinta. Bet kito pagrindo niekas negali padė
šalia to, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. 1 Kor. 3, 11“.
„Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų . 105
Nepaisant daug laiko ir jėgų atimančio praktikos darbo mokykloj, jis
"dar turėdavo laiko ir giliems mokslo darbams. Fie darbai ėjo vyriausiai
jo jaunystės - gyvenimo idealo kryptimi: „parašyt Graecia sacra“.
. Šitąja kryptimi eidamas, jis pradžioj buvo įsidirbęs į Delfų religines pro-
blemas, paskui nusikreipė į -Olympiją. Iš pirmosios srities čia paminėsime
jo studijas: Asdv šv p00va=:, Losorakel bei Griechen und Romer,
Losorakel bei Germanen (visos klasikinių gimnazijų laikrašty
„Sokrates“ 1914 ir 1917 m.); iš antrosios: Das Hochfest des Zeus
in Olympia, Olympische Forschungen, Die monatliche
Opierung in Olympia (visos sudėtos senovės istorijos laikrašty „Klio“
1904 IV ir V, 1906 VI,1907 VII, 1909 IX, 1914/15 XIV ir 1919/20 XVI).
Ypač dar paminėtinos jo studijos apie Achilio skydą (Schild des Achil-
leus 1912), kurį jis pats ir meniškai nupaišė; apie Pario sprendimą (Das
Urteil des Paris, „Sokrates“ 1919), apie senobinį graikų medžių kultą
(Altgriechischer Baumkultus 1919, Paskutinysis didesnis jo
veikalas Von hellenischer A:t und Kunst (1922) dalinai papula-
rių paskaitų pavidalu kaip ir sutraukia draugėn jo senovės studijas. Beje,
mūsū skaitytojams labai žinotinas jo trumpas straipsnelis Jesus und
die Griechin laikrašty „Neue Jahrbiūcher fūr das klassische Altertum
etc 1918 (XXI), 477—480, kuriame gražiai išnagrinėtas šv. Morkaus 7,
24—30 ir šv. Mato 15, 21—28 evangelijose aprašomas įvykis.
Karl Marti, |
Berno universiteto biblinės egzegezės ir teologijos profesorius pasimirė 1925.
IV. 22, tik keletą dienų neprilaukęs iki pilno 70 metų amžiaus, Gimęs 1855 m.
Bazelio krašte, 1877 m. evangelikų kunigas, 1881 m. Bazelio universiteto docen-
tas, nuo 1895 m. profesoriavo Berne, kame ir paliko iki mirties. Jis buvo vienas
iš įžymiausių ir entuziastingiausių W elhausen'o mokinių; tat ir Izraelio reli-
ginį plėtojimąsi jis aprašinėjo pagal Wellhausen'o schemą. Jis redagavoK ur-
zer Hand-Kommentar zum Alten Testament, kurioj serijoj patsai
parašė Das Buch Jesaja (1901), Das Buch Daniel (1904) ir
Das Dodekapropheton (1906); kaip koks įvadas į (4 komentorių
eina Die Religion des Ą. T. unter den Religionen des vor-
deren Orients (1906; angliškai 1907). Anksčiau dar buvo parašęs
apie pranašus Jeremiją (1889) ir Sachariją (1892). Būdamas įžymus
hebrajų ir-aramejų kalbos filologas, parašė tų kalbų gramatiką: Gramma-
tik der biblischen-aramūischen Sprache (1806); naujai perdirbo
Kayserio Theologie des A. T. (1804), kurios todel 5-sis leidimas
išėjo pavadintas Geschichte der israelitischen Religion (1907).
Trumpą jo pažiūrų santrauką teikia jo rektorato kalba 1911 m. pabaigoj:
Stand und Aufgabe der altestamentlichen Wissenschait
in der Gegenwart (1912), — Nuo 1907 m. Marti redagavo laikraštį
Zeitschrift fūr alttestamentliche Wissenschaift ir visus
jo priedus (Beiheite), kurių skaičiuj išėjo ir surinktiniai veikalai (Festschrit-
ten) Welllhausen'o (1914 m., Beiheit Nr. 27), Baudissin'o (1917,
"Nr. 33), Buddė's (1920, Nr. 34) ir jo paties, Buddė's redaguotas (Marti-
Festschrift 1925, Nr. 41) 70 metų amžiaus sukaktuvėms paminėti. Pasku-
tiniojo rinkinio gale Baumgartner'io patiektas ir visų Marti'es raštų sąrašas
105 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų. a
Theophile Homolle, | BR
įžymus archeologas pasimirė 1925 m. birželio m. eidamas 77 savo amžiaus |
metus. Gimęs 1848 XII 10 Paryžiuj, čia išėjęs Ecole Normale Superi-
eure ir tapęs nariu Prancūzų Mokyklos Atėnuose (1874), mokamai vedė
Delo salos kasinėjimus. Paskui profesoriavo Nancy (1878), Collėge de
France (1884) ir paskirtas sakytosios Atėnų Mokyklos direktorium, kame
jis buvo labai vaisingai pa idarbavęs jau mokiniu būdamas. Paskui buvo
įvairių muz:jų bei bibliotekų administratoriumi ir akademijų nariu. Religijų
istorininkui žinotini jo darbai: De antiguissimis Dianae simula-
cris deliacis(1885)ir Les Archives de Vintendance sacrėe 4
Delos (1887). Jis taip pat redagavo Fouilles de Delphes
(1907—1913, 5 tomai). S
Hermann Volirat Hilprecht,
„Pensilvanijos universiteto “ Filadelfijoj asiriologijos ir lyginamosios semi-
tiškos filologijos profesorius pasimirė 1925 m. 66 metų amžiaus. Kilimu
jis buvo vokietis; gimęs 1859 m. Anhalte, 1885-86 m. buvo repetentu Er-
langene, nuo 1887 m. profesoriavo Filadelfijoj, 1888—1900 m. vadovavo
šiojo universiteto kasinėjimų ekspedicijai į Nippur'ą ir išleido jos moksli-
nius radinius. Ir toliau jis paliko vienas aktingiausių asiriologų, iškėlusių
aikštėn Babelio ir Assuro civilizacijų liekanas. Jo darbu Pensilvanijos
universitetui teko apie 60000 dantyraščio lentelių rinkinys. 1893—1907 m.
jis reorganizavo ir išplėtojo Konstantinopolio Muzejaus babilonizmo sekciją.
Iš veikalų paminėsime: The babylonian expediton of the Uni-
versity of Pennsylvania (1893 ir k); Assyriaca (1804); Die
-Ausgrabungen der Universitūt von Pennsylvanien in
Bel Tempel zu Nippur (1903); Die Ausgrabungen in Assy-
rien und Babylonien (1904 ir k.).
Joseph Tixeront,
Lyon'o Katalikų Instituto Teologijos Fakulteto profesorius ir dekanas, šv.
Sulpiciaus Kunigų Draugijos kunigas, pasimirė 1925. IX. 3, baigdamas 70
metų amžiaus. Gimęs 1856. III. 19 Ennezat'e, Clermont'o diecezijoj, anksti
pareiškė saviesiems norįs būti kunigu. Jis tąja kryptimi ir žengė. 1878 m.
įstojo į Montferand'o didžiąją kunigų seminariją, kurią vedė šv. Sulpiciaus
Draugijos kunigai; ją baigdamas aptiko savy specialų pašaukimą— būti
sulpiciečiu, ir pasižadėjo visą savo gyvenimą atiduct kilniausiam uždavi-
niui—kunigams ruošti. Jis atvyko Paryžiun gauti šventimus ir mokslintis.
Paryžiuj šiuo laiku Katalikų Institute profesoriavo įžymusis Duchesn e'as,
dėstydamas senosios krikščionijos istoriją. Tixeronias taip pamėgo šią
sritį ir taip jai atsidėjo, jog mokytojas neabejojo turėsiąs iš jo sau papė-
dininką. Bet tuomet reikėjo atsisakyt nuo sulpicioniško darbo. Jis atsistojo
prieš dilemą: kam atiduot pirmeną—ar senoms „negyvoms knygoms, nors
ir: gražiausioms bei švenčiausioms, ar gyvoms būsimųjų dvasininkų sie-
loms? Nesviruodamas, nors ne be skausmo, jis nusilėmė už antrąjį
idealą. i Ši Ai
Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 107
“1881 m, buvo pasiųstas į Lyoną, kame jam buvo lemta palikt visą
gyvenimą. Čia 16 metų jis profesorisvo didžiojoj kunigų seminarijoj, dė-
stydamas filosofiją, apologetiką, dogmatiką, įsaką, moralę Bet istoriją
labiausiai mėgo. Stiprus istorininkas jis pasirodė savuoju 1888 m. veikalu
teologijos daktaratui gauti, kurį dedikavo Duchesne'ui. Tas veikalas vadi-
nasi Les origines de V! Eglise d' Edesse et la lėgende d Ab-
gar. Veikale buvo sudirbti ir dar nebuvę išleistieji orientaliniai doku ren-
tai; autorius atkreipė savęsp istorikų demesį. — Po dešimties metų darbo,
ne be fiziškų vargų, 1808 m. jis kviečiamas Lyono Katalikų Instituto
Teologijos Fakulteto patristikos profesorium; tai reiškė, kad jam radosi
galimumo vykdint savo jaunystės svajones ir tuo pat laiku nebūvant ati-
trauktam taip pat nuo mokytojavimo darbo.
19 jo šimtmečio pabaigos ir 20-jo pradžios dvasiniame krizy Tixe-
ront'as buvo Apveizdos vyras krikščionijos pradžių istorijai dėstyt. Iš jo
Prancūzijos katalikai laukė veikalo, kuris galėtų rivalizuot su Harnack'o
Dogmengeschichte. Sios srities T-o veikalo 1-sis tomas pasirodė 1905 m.:
Histoire des dogmes dans Vantiguitė chrėtienne, Vieniems
tai buvo siurprizas, kitiems nusivilimas. Betgi šiaip ar taip, per 10 metų,
veikalo išėjo septynetas vis pataisomų leidimų. 2-sis veikalo tomas išėjo
1909 m., 3-sis, paskutinis, 1912 m. Veikalą premijavo Prancūzų - Mokslo
Akademija. Visi trejetas tomų-buvo išversti angliškai (1910, 1915 ir. 1916 m.),
ispaniškai (1913) ir 1-sis tomas vokiškai (vert. Zischėe 1913 m). O prancūziško
originalo išėjo I?, II“, III“. Nuo pat savo pasirodymo šis vadovėlis patapo
klasikiškas, ženklinąs bažnytinio mokymo: naują etapą. „Jis palieka mėgia-
mosios knygos visiems tiems, kurie interesuojasi krikščionių senovė,
kurie nori susigyvent su Tėvų mintimis“ (Bardy).
. Krikščionių senovės dalykai platesniems sluoksniams jo buvo dėstomi
viešose konferencijose. Jų keletas įdėta rinkiny Conferences Apolo-
getigues!). Kai modernizmo krizis buvo pasiekęs savo aukštumos, šiose
konferencijose Tixeront'as atsako religijos istorininkui visuomet aktualius
klausimus: Ar tikėjimas į Trejybę tai primitivus tikėjimas? Ar Jėzaus
Kri taus dievybė tai graikiškos kilmės dogma? Ar Bažnyčia įsteigta Jėzaus
Kristaus ir su katalikybės pažymiais? a
Kitos konferencijos sudaro rinkinį Mėlanges de Patrologie
et d'histoire des dogmes (1921). Prieš pat karą išleido tomelį apie
atgailos sakramentą (Le Sacrament de pėnitence dans Vanti-
guitė chretienne 1914). Karo metais, kaip „karo knyga“, išėjo Prėcis
de Patrologie (1918, 41920), kadangi iki tol prancūzai nebuvo turėję
savo autorių parašytų to dalyko vadovėlių, o naudodavosi vokiečių vado-
vėlių vertimais. Paskutinis jo veikalas tai L' ordre.et les ordinations
(1925). Pagaliau bendradarbiavo moksliniuose laikraščiuose ir gamino
1) Conferences „Apologetigues, donnėeš aux: Facūltės catholigues de, Lyon, par M. M.
. Bourchany, Vėrier, Tixeront, Paris 1910. a A
42) „Revue des guestions historig ies“ chronistas E. G. L e dos, minėdamas Tixeront'o
mirtį (39 serie, tome VIII, 1926, 177) sako jį esant autorių ir veikalo L a vie“ monasti-
„ ąue au 1ėet au Vle siėcle (1911), ko betgi nemini Bardy.
108 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų | aš
eilę straipsnių enciklopedijai Dictionnaire pratigue des Sciences
religieuses (1924—1925), bet plunksna iškrito iš rankų pirma, negu
šį darbą baigė. Amžiną atilsį uoliam darbininkui!
Paminėjimai: L. Vacandard'o La vie catholiąue 26 sepiem-
bre 1925; E. Podechard'o Semaine religieuse de Lyon 1925;
G. Bardy'o Revue apologetigue 15 mai 1926.
Le comte Goblet d'Alviella,
buv. Eelgijos ministeris bei Senato vicepirmininkas, - mirė 1925. IX, 19.
nuo automobilio nelaimės, turėdamas 70 metus amžiaus. Gimęs 1846 m.
Bruksely, studijavęs Belgijoj ir Prancūzijoj, jis aktivai veikė Belgijos politi-
koj kaip liberališkos ir antikatalikiškos partijos vadas, Kartu jis buvo Bel-
gijoj ir racionalistinės religijų istorijos propaguotojas, paskutinis iš būrio
tų jau išmirusių senių, kaip kad Piancūzijoj Albert Reville ir Mau-
rice Vernes, Olandiją Tiele ir Chatepie de la Saussaye,
Anglijoj Max Mūller, Italijoj Labanca ir de Gubernatis. Brukse-
lio universitete jis profesoriavo jam įsteigtoj religijų istorijos katedroj, ku-
rioj dėstė ketvertą dešimčių metų. * Jo įžymesnių darbų antraštės parodys,
kuriomis temomis jo rašyta. Savo darbų eilę pradėjo studija Evolu-
tion religieuse contemporaine chezles Anglais, les
Americains etles Hindous (1884); toliau Introduction ė
V Histoire genėrale des Religions (1884) —tai santrauka jo pa-
skaitų Brukselio universitete; Histoire religieuse du Feu (1887);
Les Migration des Symbo asus Lidsa de Dieu d'aprės
VAnthropologie et" Histoire (1892); Eleusinia (1903), pirmiau
atspausdinta laikrašly Revue de V" Histoire des Religions, kurio
jis buvo vienas iš stambiųjų šulų ir nuolatinių bendradarbių. Čia jo įdėta
dar straipsniai: L'histoire des religions en Belgigue (VI 113),
Keshub Clumder Sen (IX 85); Etudes d'histoire religieuse
contemporaine. Harrison contre Spencer, sur la valeur
religieuse de Vinconnaisable (IX 350); Des origines de
Pidolatrie (XII 1), M. M. Vernes et la mėthode comparative
dans YHistoire des religions (XII 170); Les «Institutions
ecclesiastigues»d' H. Spencer et Vėvolution du sentiment
religieux (XIV, 95); Des symboles guiontinfluencė la rėpre-
sentation figurėe des pierres conigues chez les Sėmites
(XX 135); Une application pratigue du syncrėtisme religi-
eux en Angleterre (XXII 77); Les rites de la moisson et lės
commencements de 'agriculture XXXVIII 1) Les raports
historigues entre la religion et morale (XLII! 30); De V em-
ploi de la mėthode comparative dans Vėtudes des phė-
nomėnesreligieux (XLIV 1); De gueląues problėmes rela-
tifs aux mystėres d'Eleusis (XLVII 1, 141); Syllabus d'un
cours sur les origines du Christianisme d'aprės Vex6ė-
gėse contemporaine (XLII 295), L'animisme et sa place
dans Yėvolution religieuse (LXI 1); La sociologie de
M. Durkheim et Vhistoire des religions LXVII 192); L'initia-
* Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų | 109
tion—V institution sociale magigueetreligieuse(LXXXI, 1!);
čia yra vertimas straipsnio „Initiation* iš Hastings Encyclopedia of
Religion and Ethics VII.
Taigi, matome, kad Alviellos rašyta labai įvairiais klausimais; šios
rūšies rašytojai, labai griebią į plotį, tuo pat jau sumažina savo gilumą.
Negalėjo ir nebuvo nei gilus nei originalus ir Alviella.
Apie aštuonetas dešimčių jo darbų iš pusketvirtos dešimties metų
darbymetės sutraukti trejeto tomų veikalan Croyances, rites, insti-
tution (1911); ar čion įėjo ir jau aukščiau minėtieji straipsniai, ar šie
trejetas tomų. sudaryti iš naujų darbų—neturėjome galimtimo sulyginti, —
Nors daugiau antropologas kaip istorikas, Alviella tačiau mėgino rašyt
netgi krikščionybės pradžių istoriją; aure, jis 1912—1914 m. paskelbė net
dvejeto tomų veikalą apie: katalikybės dogmos išsiplėtojimą (Evolution
du dogme catholigue); tai yra taip pat „veikalas be didelio origina-
lumo ir persunktas racionalizmo, kame jis kartoja tezę, kad krikščionybė
pradžioj yra buvusi beformė (amorphe), kurią (paskiau) helenizmas atgai-
vino ir suorganizavo“ ?). > >
Alviella buvo dar promotorius Religijų Istorijos Kongresų, kuriuose
jis sk pk ir kelią į politinę bei moralinę santaiką. Tokiame 1908 m.
ongrese Oksforde jis kalbėjo religijų istorijos metodo klausimais; šio
darbo būtiniems etapams ir operacijoms nužymėti jis pasiūlė trejetą ter-
minų: hierografija, hierologija, hierosofija; kitaip sakant, tai observacija bei
deskripcija, . koordinacija bei empiriška eksplikacija ir interpretacija bei
appreciacija,—tai esančios trejetas stadijų, apžvelgiancių paeiliui religinius
reiškinius, jų dėsnius, jų vidujinę, prigimiį 3). Ši klasifikacija pamažu užka-
riavo daugelio mokslininkų balsus. — Taigi, Alviella vis delto padarė po-
veikio: — Jo katedros papėdininku Brukselio universitete dabar yra
R. Kreglingeris..
Christian Bartholomae,
Heidelberg'o universiteto profesorius, vienas iš geriausių šių dienų filologų-
iranistų, pasimiręs 1925 m., šioj vietoj minėtinas kaipo autoriaus puikaus
dalykėlio apie Zaratuštros gyvenimą ir mokslą. Tai yra Heidel-
bergo universiteto rengtajai (del išorinių priežasčių neįvyko) 1018. XI. 22
šventei jo, to meto aka israio paruošta viešoji kalba Zarathuštras
Leben und Lehre, kurioj pasiskirtoji tema reziumingai apžvelgta ir
tikrai klasikiškai Išdėstyta tokios kalbos ribose. Del to esame numatę su
šiąja kalba supažinti ir „Sotero“ skaitytojus. Tuomet arčiau susipažinsime
ir su paties autoriaus dvasia. — Kitą, kiekvienam religijos istorininkui
žinotiną, žodį, Bartholomae tarė klausimu vokiško žodžio gott etimolo-
giškos giminybės su naujapersių žodžiu xuda, kai šis klausimas buvo
!) Čia šių straipsnių paminėta tiek ir tąja eile, kiek ir kaip jie surašyti jų autoriaus
nekrologe Revue d'histoire des re ligions, tom» XCII, 1925, 186—:89,
š evue des sciences philosophigues ct theclogigues XIV
1925, 564. G 2
3) Žiūr. joLes sciences auxiliaires de Vhistoire ccmpa-
rėe des religions, Transactions of the third international Congress for the History
ot Religions, 1908, t. II.
110 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų Ė
iškeltas. viename laikrašty (Bayerische Blžitter fūr das Gymnasial-Schulwe-
sen 55, 1920, 99—101 pusl; Bartholomae's atsakymas įdėtas to laikraščio
1921, 1—2 pusl). Kadangi apie etimologiją žodžių „gott“, „dievas“ ir k.
tajai pat. sąvokai reikšti rengiamės taip pat netrukus „Sotere“ rašyti, tai
tuomet teks panaudoti ir šį antrąjį Bartholomaė's žodį. | ių iii apk
5 Gustav Herbig, 2
Mūncheno universiteto profesorius, tik penketą semestrų čia išprofesoria-
vęs kaipo Štreitberg'o papėdininkas, pasimirė 1925. X. 1 visai nelauktai,
tik pradėjęs 58 savo amžiaus metus (gimęs 1868. VI 3). Tai jau trečiasis
labai įžymus filologas, kurio indoeuropėnų kalbų mokslas. tais metais ne-
teko tiktai keleto mėnesių laikotarpy (po Bartholomae's ir Streitber-
g'o). Ir šis filologas šioj vietoj būtinai minėtinas kaipo. autorius reikšmin-
gos studijos iš religijų istorijos srities. Nagi, būdamas šių dienų įžymiau-
sias etruskologas, Herbigas yra autorius ir pagrindingiausios bei
plačiausios studijos apie etruskų religiją bėi kultą. Pirmiausia
savo straipsniais iš etruskologijos atsirekomendavęs ir kaipo etruskų reli-
gijos žinovas, Herbig'as buvo pakviestas parašyti ir visą straipsnį apie
taa—Etruscan Religion—į Hastings Encyclopaedia of Religion:
and Ethics (vol. V, 532-—540, Edinburgh 1913). Paskui, 1921 m., kai buvo
pakviestas profesoriaūt Breslavan, Herbig'as, perdirbdamas ir išplėsdamas
sakytąjį anglišką straipsnį, pagamino vokišką to dalyko: monografijėlę Re-
ligion und Kultus der Etrusker (28 pusl. didumo), kuri dar ilgai
paliks vienintelė, nepakeičiama ir nepapildoma (ne tai, kad nepralenkiama),
šioj srity visais “atžvilgiais. Čia pirštu prikišamai parodoma, jog ne vienas
dalykas romėnų religijoj tegalimas pažint tik per etruskologiją. Nevieną
romėnų dievybės vardą bei religinę sąvoką estruskologija nušviečia visai
nauja, tiesiog nustebinančia ir sužavinčia šviesa. Aure, tik menkos rūšies
diletantu tenka laikyt kiekvieną, kuris po šios studijos tvirtintų, kad, pav.,
Saturnus einąs iš sero sevi satus, kad Mercurius turįs ryšio
su merx, merces, mercari ir tt, kaip kad iki šiol buvo manoma.
Tikrumoj, tai šie ir daugelis kitų panašių tikrinių vardų yra tik lotynų kal-
bos etimologijos lytimis perkreipti etruskiški žodžiai su savais etrus-
kiškais kamienais. Anoki šių dienų sugretinimai su daugiau ar mažiau
panašiai skambančiais lotyniškais žodžiais yra tik liaudies nemoksliškos
etimologijos darbas. ių
Tatai į šią Herbigo studiją nepažvelgęs negali apsieiti nė vienas, ku-
riam tik tenka turėt reikalo su romėnų religija. Gaila tik, kad ji paliko
užkasta tokiame užkabory, kuriame niekas panašių dalykų neieško, ir todel
tik vargiai surandama: Herbio'as savo šią studiją atspausdino visai ne tos
rūšies raštuose, kur ją galima būtų tikėtis rasti; būtent, jo Religion
und Kultur der Etrusker įdėta laikrašty „Mitteilungen der Schle-
sischen Gesellschaft fūr Volkskunde“ Band XXIII, 1922, 1—28 (Breslau,
Kommisionsverlag von M. u. H. Marcus). | S 3
Norintiems plačiau susipažinti su Herbig'u ir kitais jo darbais tuotarpu
nurodome į atsiliepimus apie jį O. A. Danielson'o „Gnomon'e“ (kri-
tische Zeitschrift fūr die gesammte klassische Altertumswissenschaft) Band
S Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 111
2 (1926) 622—624 ir G. Deeters'o „ZeitschrifVe der deutschen Morgen-
Išndischen Gesellschaft“, N. F. Band:5 (1926) 189—196; prie šio paskutiniojo
nekrologo pridėta ir Herbig'o raštų bibliografija (197--200 pusl.).
Bernhard P. Grentfell,
Okstordo universiteto profesorius, reikšmingiausias ir vaisingiausias papy-
rologijos vadovas ir mistras, pasimirė 1926 metų birželio m. 14 d. Šioj
vietoj jis tenka paminėt todel, kad besikuriąs papyrologijos mokslas teikia
daugel naujos medžiagos ir tos gadynės pagonų religiniam gyvenimui
suprasti ir galimas „pažymėt kaip vienas vaisingiausių ir svarbiausių pade-
damųjų disciplinų bibliniam tyrinėjimui, drauge taip pat teikdamas gausin-
gos medžiagos ir teksto kritikai“ (Heyes). Papyrus, iš tuo vardu krūmo.
šerdies gaminamoji egiptiečių rašomoji medžiaga (grėta su molinėmis ply-
telėmis), Nilo slėny jau buvo gaminama nuo 4-jo tūkstančio metų pr. Kr.
Ir kai krikščionybė i Aso pasireiškimo įžengė Egiptan, tai čia pra-
dėjo platintis ir šventosios knygos, kurių nuorašai, naturalu, taip pat buvo
daromi ant molinių šukelių ir papyraus lapų. Tatai, kai nuo paskutiniojo
šimtmečio pabaigos pradėta ypač intensivai kasinėt Egipto seniau gyven-
tųjų vietų griūvesiai bei šiūkšlynai, tai drauge su. įvai iausios rūšies rasti.
niais papyraus dokumentais—valdininkų įsakymais, pa/eiškimais vyresnybei,
nuomos ir samdymo kontraktais, jungtuvių sutartimis ir testamentais, mo-
kesnių lapais, laisvėn paleidimo dokumentais, gyventojų statistikos lapais,
baudų įsakymais, gimimo ir mirimo. pareiškimais, teismo protokolais, są
skaitomis ir pakvitavimais, burtų tekstais, mokinių sąsiuviniais, privatiniais
laiškais ir daugybe kitokių—rasta didelė daugybė ir Senojo bei Naujojo
Įstatymo teksto gabalų, senesnių už iki šiol turimuosius Biblijos kodeksus:
Taigi- apie šių teksto liudininkų reikšmę egzegezei netenka kalbėt. st
Mūsų čia minimasai Bernardas P. Grenfell'is ir yra buvęs vienas iš
laimingiausių paskiausiais laikais papyraus dokumentų suradėjų ir gabiausių
išleidėjų. Jis gimė 1869 m. Jo tėvas buvo mokytojas Clifon College, kurį
lankė ir sūnus, o motina—išlavinta moteris, tarp kita paskelbusi studiją
apie Egipto skarabejus. Baigęs Clifton-College, jis 1888 m. pradėjo uni-
versitetines studijas Oueens College Oksforde: Čia jis susidraugavo su me-
tais vėliau įstojusiu A. S. Hunt'u, su kuriuo paskui ir buvo neatskiriami
mokslo draugai per visą gyvenimą; delto buvo ir vadinami „Oksfordo
dioskurais“. Baigęs studijas 1802 m. laipsniu Bachelor of Arts, Grenfell'is,
1893 m. tapo Craven Fellow ir 1894 m. Fellow Gueens College. Kadangi
šiuo metu jis apsisprendė atsidėt papyrologijai, tai jį 1894 m. pasiuntė
pas Flinders Petrie į Koptą mokytis kasinėjimų. Čia jis, pavestas
išleisti vadinamąjį Revenue-Papyrus'ą, nustebino pasaulį puikiai tą darbą
atlikdamas. O kai Egypt Exploration Found'o pavestas 1895 6 m. žiemą
Greniell'is su D. G. Hogarth'u ir A. S. Hunt'u atliko papyraus kasinėjimus
Faijūm'e, tai prasidėjo nauja papyraus tyrinėjimo gadynė, - O artimiausių
kitų 1896/7 metų žiemą Greniell'is su Hunt'u turėjo tiesiog pasakiško pasi-
sekimo vietoj, senovėj vadinto Oxyrhynchos: nagi čia juodu užtiko“
per trejetą dešimtų didelių dėžių su 270 tin-boxes pilnų papyrų, kurie visi
ir nukeliavo į Oksfordą. Ir kaip paskui kiekvienų metų žiemą juodu kasi-
112 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų -Š
nėdavo- Egipte, ar Fajum'e, ar Hibeh'e, ar Oxyrhynche, tai vasarą visa tai
veikiai išpublikuodavo. | 2 3 Ž.
Paminėtinas dar ir tas savotiškas dokumentų sandėlis, kurį Grenfell'is
su Hunt'u aptiko 1809/19000 m. žiemą vietoj vardu Umm el-Baragat (seno-
binė Tebtynis) Fajūmo pietiniame krašte. Tuodu laimingu kasinėtoju čia-
užtiko ir atkasė nekropolį, kuriame buvo palaidota tūkstančiai sumumintų
krokodilių. Šių gyvulių koks dvejetas nuošimčių buvo įvynioti į papyraus
rutulius; kai kurių net pilvai buvo iškimšti prirašytais papyraus lapais. Taigi,
šioms šventoms biaurybėms išreikštoji garbė patvėrė per 2000 metų!
Niekas daugiau nepadovanojo mokslui tokios daugybės naujos bran-
gios medžiagos iš antikinės literatūros ir dokumentų už Grenfell'į su Hunt'u.
Jųdviejų paskelbimai sudaro gerą dalį visos šių dienų papyraus literatūros!).
Deja, 1906 m. Grenfell'is pirmu kart stipriai susirgo, rodos, kokia paveldėta
liga, taip kad artimiausius Oxyrhyncho papyraus tomus (VII—-IX) turėjo
leisti vienas Hunt'as. 1913 m. Grenfell'is galėjo "vėl grįžęs Oksfordan imtis
mokslinio darbo, tačiau 1920 m. pavasarį, bėsudirbinėjant Kaire bizantini-
škuosius papyrus XVI-jam Oxyrhyncho papyrų serijos tomui, liga pasirei-
škė iš nauja ir jau nebepaleido iki nuvarė į kapus šį didį mokslo darbi-
ninką, galėjusį dar daug nudirbt; nes, be edicijų, reikėjo dar laukt iš jo ir sinte-
„ tiškų darbų. Dabar jis vyriausiai paliko tik Editor,—toks, rods, meninin-
kas, kuris meningai nutekindamas surastuosius taurius akmenis, sugebėdavo
parodyt jų pilną spindėjimą.
Oxyrhyncho papyrų serijos pačioj pradžioj Grentell'is su Hunt'u
(1897 m) išleido pirmu kart (editio princeps) ir vieną dokumentą iš pir-
mųjų krikščionybės laikų literatūros, iš tos jų rūšies, kurie vadinami
apokrifais- Tai vadinamosios „Jėzaus Logijos, arba Posakiai“
(Adyta Inood. Sayings of Our Lord?). Šis raštas bus iš 3-jo šimtmečio.
Jame be sąryšio sudėtos neva Kristaus lūpomis išreikštos sentencijos, vis
prasidedančios žodžiais: „Taip sako Jėzus“. Tarp jų yra tokių, kurios galėjo būt
ir paties Kristaus ištartos, kaip, antai, sentencija: „Taip sako Jėzus: Nė vienas
pranašas nemėgiamas savo tėvynėj, nei gydytojas negydo tų, kurie jį pažįsta“.
O tikrai jau ne iš Kristaus eina šioks posakis: „Taip sako Jėzus: Jei jūs nepa-
sninkaujate pasaulio atžvilgiu, nerasite Dievo viešpatystės, ir jei jūs subatoj
nešvenčiate subatos, nematysite Tėvo“. Čia iš vieno šono“, sako Heyes, „rei-
kalaujant pasninkaut pasaulio atžvilgiu,t. y. atsižadėt pasaulio smagumų, užde-
dama visuomenei nepasiekiamos tobulybės pareiga, ir iš kito šono, antroj daly,
dedama pareiga laikyt žydų subatą. — Kadangi ir kitų Logijų turinys anaiptol
nepriekaištingas, tai jų apokrifiškas pobūdis rodytųsi aiškus“.
“Kiek papyrologija teikia medžiagos kanoniškiems krikščionybės raštams
ilustruot, atsiminkime, pav., A. Deismann'o Licht vom Osten arba
C. Wessely'o Les plus anciens monuments du christia-
nisme ėcrits sur papyrus (1908). Pirmajam susipažinimui su visais
šiais dalykais geras yra ir šiame minėjime cituotasis Dr. H. J. Heyes'o
straipsnis: „Wanderungen durch das Gebiet der Papyrologie“, laikrašty „Der
„Aar“ Februar 1911, 625—643, (Nekrologų tęsinys kitų metų knygose ).
1) Visų šalių mr publikacijų sąrašą paduoda C. Wessely, Aus der Welt der
Papyri, Leipzig 1914, 81— Ė Ž
?) The Oxyrhynchus Papyri I, Nr. 1; IV,, Nr. 654.